На главную Аккаунт Файлы Ссылки Форум Учебник F.A.Q. Skins/Themes Модули
Поиск
Блок основного меню

    Banderia Prutenorum
    Литовская Метрика

Блок информации сайта
Администрация
Deli2Отправить Deli2 email

memorandum
Рекомендовать нас
Посетители сайта
ИСТОЧНИКИ : L.Mulevičius. SAVITARPIO ĮSIPAREIGOJIMAS
 Разместил Deli2. на 2007/10/18 22:16:47 (читали 4254)

Leonas Mulevičius
LIETUVOS SAVARANKIŠKUMAS IR ABIEJŲ TAUTŲ SAVITARPIO GARANTIJOS ĮSTATYMAS

      Lietuva ir Lenkijos valstybės, arba Respublikos, Ketverių metų seimo (1788-1792), dar vadinamo Didžiuoju seimu, arba Didžiuoju Varšuvos seimu, pagrindinis tikslas - gelbėti nuo žlugimo valstybę reformomis. Jas pradėjo 1791 m. gegužės 3 d. Valdžios įstatymas, kuris į istoriją įėjo Gegužės trečiosios konstitucijos vardu (toliau - Konstitucija). Konstitucija numatė tam tikru laipsniu pakeisti luomų statusą valstybėje, jų tarpusavio santykius ir valstybės santvarką. Bajoriška respublika su renkamu karaliumi turėjo tapti konstitucine luomine monarchija su paveldima karaliaus valdžia.

      Konstitucija istoriografijoje susilaukė didelio dėmesio, nes paskelbė politines reformas, turėjusias pradėti naują šios valstybės istorijos laikotarpį. Reformos turėjo ne tik centralizuoti valstybę, bet ir paspartinti jos ekonominę raidą. Svarbi pertvarkoma sritis - Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Ši problema istoriografijoje siejama su Lietuvos valstybinio suvereniteto klausimu. Nuomonių skirtumai dėl Konstitucijos interpretacijos susiję ir su 1569 m. Liublino unijos akto, ir 1791 m. spalio 20 d. Seimo priimto Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymo (toliau - Garantijos įstatymas) interpretacija.

Mūsų publikacijos tikslas - apibudinti istoriografijos nuomonių skirtumus bei polemiką ir paskelbti Garantijos įstatymą originalo - lenkų kalba ir vertimą lietuvių kalba.

Lietuvių istoriografijoje Ketverių metų seimui ir Lietuvos valstybiniam savarankiškumai daugiausia dėmesio skyrė Adolfas Šapoka1. Lenkijos istoriografijoje šia problema domėjosi daugelis istorikų. Koncepcijų apžvalgą yra padaręs Ježis Malecas2. Nuomonių skirtumas dėl Liublino unijos interpretacijos Lenkijos ir Lietuvos santykių požiūriu apibendrino Juliušas Bardachas3.

      Dalis lenkų istorikų Lietuvos valstybingumo pabaigą sieja su Liublino unija, todėl jiems jau neegzistuoja Lietuvos valstybingumo problema XVIII a. pabaigoje. Pagal Osvaldą Balcerį, Lietuva po Liublino unijos - viena iš trijų Respublikos provincijų. Iš tradicijos kartais tebevartojami Karūnos ir Lietuvos vardai, reiškę tik vienos valstybės sudėtines dalis4. Janas Adamus mano, kad „Liublino unijos aktu Lenkija Lietuvą inkorporavo. Vėlesni aktai, taip pat Konstitucija, panaikinę ir Lietuvos valstybingumo liekanas“5. Tokios nuomonės buvo ir Liudvikas Koliankovskis6.

      Kiti lenkų istorikai mano, kad iki 1791 m. Lietuva ir Lenkija buvo dvi federaciniais ryšiais susietos valstybės. Lietuvos valstybingumą panaikinusi tik Konstitucija. Tokiai nuomonei atstovauja Stanislavas Kutšeba. Unija neteko galios, kai Konstitucija panaikino dualizmą ir valstybė tapo vieninga. Garantijos įstatymas Lietuvai palikęs tik seno savarankiškumo pėdsakus7. Tokios nuomonės buvo ir Vladislavas Konopčinskis8. Oskaras Haleckis suteikė tą pačią reikšmę ir Konstitucijai, ir Garantijos įstatymui - abu jie likvidavę Lietuvos valstybinį savarankiškumą9. Kad su Konstitucija baigėsi Lietuvos/70/ savarankiškumas, sutinka ir Ježis Lojekas, nes, anot jo, Garantijos įstatymas neturėjęs praktinės reikšmės10.

      Boguslavas Lesnodorskis taip pat neabejoja, kad Garantijos Įstatymas neatstatė Lietuvos suvereniteto, kurį panaikinusi Konstitucija. Šis įstatymas, patvirtinęs Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją, tik garantavo plačią savivaldą Lietuvos lenkų arba sulenkėjusiems bajorams11. Vėliau B. Lesnodorskis dar kategoriškiau tvirtino, kad Garantijos įstatymas galutinai sujungė abi valstybes ir net išnykęs Respublikos vardas12. Šią tezę jis pakartojo 1966 ir 1976 m.13 Daugiatomėje Lenkijos istorijoje (skyriaus autorė - Celina Bobińska) taip pat nematoma skirtumo tarp Konstitucijos ir Garantijos įstatymo - abu jie likvidavę valstybinį dualizmą ir sukūrę vienalytę valstybę14.

      Dalis autorių Lietuvos ir Lenkijos santykius, priėmus Garantijos įstatymą, vertina neaiškiai arba prieštaringai. Vitoldas Kameneckis manė, kad pripažinus Lietuvai teisę komisijose turėti pusę narių, ji jau buvo ne provincija, o lygiateisė unijos partnerė. Karūna šią nuolaidą padariusi "mielai ir pasiaukojamai, kad sustiprintų bendrą organizmą","Nuo tol kovotojų dėl bendros tėvynės laisvės gretose lenkai ėjo petys į petį su lietuviais". "Kartu pralietas kraujas abi tautas suvienijo"15 (išskirta mūsų - L.M.). Toks pat lenkų ir lietuvių santykių idealizavimas bei anachronizmas būdingas ir Henrikui Moscickiui. Jis nepalaidoja unijos XVIII a. pabaigoje, matyt, tik todėl, kad galėtų unijines tradicijas tęsti iki XX a.16

      Ježio Topolskio nuomone, Konstitucija išsaugojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės federacinį pobūdį, bet pašalino įstaigų, iždo ir kariuomenės dualizmą17. Kategoriškiau pasisakė Ježis Ochmanskis: Konstitucija panaikino Lietuvos valstybinį atskirumą, bet, Garantijos įstatymui aprobavus Lietuvos centrinių įstaigų, teisės ir teismų atskirumą, Respublika liko federacine valstybe, nors vadinosi Lenkija18. Henriko Visnerio nuomone, Garantijos įstatymas "sustiprino Lenkijos ir Lietuvos valstybių atskirumą"19.

      Autoriai, kurie Garantijos įstatyme nemato nei unijos, nei Lietuvos valstybingumo atstatymo, savo teiginių beveik nemotyvuoja. Ir atvirkščiai - kurie mano, kad Garantijos įstatymas atkūrė Lietuvos ir Lenkijos uniją bei Lietuvos valstybingumą, pateikia motyvų, analizuoja įstatymus. Dar Hugas Kolontajus, vienas svarbiausių Konstitucijos kūrėjų ir redaktorių, centralizuotos valstybės ideologas, pripažino, kad Garantijos įstatymas "atnaujino Lietuvos ir Karūnos šventos unijos įžadus". Šį teiginį jis parėmė priminimu: Lietuva neturėjo nė trečios dalies gyventojų ir teritorijos, kurią turėjo Karūna20. Pavelas Jasenica rašo, kad nė vienas Konstitucijos straipsnis neskelbė Lietuvos savarankiškumo panaikinimo. Lietuvos atstovai Seime tvirtino, kad Konstitucija - ne paskutinis žodis valstybės pobūdžio klausimu. Istorinė Lietuva ne tik neišnyko, bet buvo naujo suklestėjimo prieangyje21 (autorius čia, atrodo, turi galvoje lietuvių tautinį atgimimą).

      1926 m. Vilniaus spaudoje Karolis Vaga rašė, kad Garantijos įstatyme buvo atsisakyta valstybės centralizacijos, ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo jau ne viena iš trijų provincijų. Ji gretinama su Karūna visumoje. Įdomu tai, kad K. Vaga XVIII a. pabaigos istorinių įvykių jubiliejus siūlė minėti ne gegužės 3 d., o spalio 20 d., t.y. sieti ne su Konstitucijos, o su Garantijos įstatymo priėmimu22. Visiškai kitokios nuomonės buvo tais pačiais metais Vilniuje išėjusios kompiliacinės knygelės ir publikacijos sudarytojas - Konstitucija užbaigusi Lietuvos sujungimą su Lenkija23. /71/

      A. Šapoka nuodugniai išnagrinėjo Konstitucijos turinį24. Jis priėjo prie išvados, kad Konstitucija neišsprendė visų valstybės santvarkos klausimų. Neaiškus liko ir savarankiškos Lietuvos organizacijos klausimas. Neaišku ar komisijos arba ministerijos turėjo būti bendros, ar atskiros. Kaip ir vėliau už jį rašęs P. Jasenica, A. Šapoka pažymėjo, kad Konstitucija nutylėjo, bet ir nepaneigė Lietuvos savarankiškumo. Lietuva seime galėjo veikti savarankiškai. Garantijos įstatymą A. Šapoka vertino kaip naują unijos aktą25. Lietuva buvo pripažinta lygia Lenkijai antrąja Respublikos dalimi. Nusileido Lenkijai tik dėl sostinės. Todėl 1791 m. spalio 20 d. "Lietuvos atstovai pasiekė tai, ko buvo Lietuva siekusi per 200 su viršum bendrojo su Lenkija sugyvenimo metų". Visiškai lygios teisės Lietuvai buvo pripažintos 1793 m. Gardino seime. Tuomet priimtoje konstitucijoje vykdomosios valdžios organai buvo įkurti visiškai atskiri, o visuose bendruose priežiūros organuose lietuviai gavo pusę vietų26. Atnaujintos unijos aktu Garantijos įstatymą laiko ir J. Malecas27.

      M. Jučas Lietuvos istorijos kurse Konstitucijos reikšmę apibendrino taip: ji "neardė unijos" ir "išsaugojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės dualistinį pobodį"28. Garantijos įstatymas čia neminimas, bet tik į jį atsižvelgus galima buvo padaryti tokią išvadą. Konstitucijos 200 metų jubiliejui skirtame straipsnyje M. Jučas, paminėjęs Garantijos įstatymą, netikėtai apibendrino, kad tai buvęs svarbus žingsnis unitarinės valstybės linkme29.

      Konstitucija buvo priimta ypatingomis aplinkybėmis. Nors seimas tą kartą posėdžiavo neapsuptas Rusijos kariuomenės, bet šios valstybės spaudimas tebebuvo didelis. Seime vyko aštri polemika. Projektai smarkiai skyrėsi nuo Konstitucijos galutinio varianto. Ji buvo priimta skubotai aklamacijos būdu. Nuomonės skyrėsi ir svarstant Garantijos įstatymą (jis buvo priimtas vienbalsiai įsikišus karaliui), ir vėliau30. Konstitucijos projektuose buvo numatyta išsaugoti 1569 m. nustatytus Lenkijos ir Lietuvos federacinius ryšius. Garantijos įstatymas, Emanuelio Rostvorovskio nuomone, - sunkiai pasiektas kompromisas. Jis buvo toli nuo maksimalaus integracijos projekto31.

      Prieštaravimų nesunku rasti ir pačiame Garantijos įstatyme: minimos "abi tautos", "Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė", bet ir "bendra Tėvynė - Lenkijos Respublika", "vieninga bendra ir neišskiriama Respublika" (žr. lietuvišką vertimą). Turėjo būti bendra kariuomenė ir iždas. Komisijos (ministerijos) - bendros, bet narių jose turėjo turėti Lietuva ir Lenkija (Karūna) po lygiai. Tik 1791 m. birželio 17 d. įkurtoje Policijos komisijoje Lietuva jau buvo sutikusi turėti 5 narius iš 15, t.y. 1/3. Komisijų pirmininkai turėjo būti pakaitomis iš Lietuvos ir Lenkijos. Nors iždo komisija buvo bendra, bet iždo kasa - LDK atskira. Iždo komisijai priklausančias bylas turėjo spręsti atskiras LDK teismas. Be to, Lietuvoje tebėra atskiri įstatymai - Lietuvos Statutas. Beje, Seime buvo svarstomas projektas dėl Lietuvos Statuto išplėtimo Lenkijoje.

      Apie istorinę Garantijas įstatymo reikšmę negalima spręsti vien tik iš tekstologinės analizės. Reikia atsižvelgti į Lietuvos atstovų Seime ir visuomenės nuotaikas ir į gyvenimo praktiką. Tai jau yra pastebėjęs J. Bardachas, apžvelgdamas Liublino unijos akto skirtingus vertinimus32. Konstitucijos negalima vienpusiškai supriešinti Garantijos įstatymui. Galima sutikti, kad "pliusų ir minusų balansas aiškiai yra Konstitucijos naudai"33. Konstitucija - tai mėginimas išgelbėti Respubliką nuo kaimynų agresijos. Sėkmės atveju Konstitucija galėjo sudaryti sąlygas spartesnei socialinių jėgų konsolidacijai. Ateityje jos būtų galėjusios su kaupu susigrąžinti susilpnintą Lietuvos valstybingumą. /72/

      Dar amžininkai Konstituciją išvertė į lietuvių kalbą. Ją ir kitus Seimo nutarimų lietuviškus vertimus paskelbė Juozas Tumelis34. Lenkiškų Konstitucijos publikacijų yra daug. Nepalyginamai mažiau - Garantijos įstatymo. Šiame amžiuje jį paskelbė H. Moscickis35ir Zdislavas Kačmarčikas36.

      Garantijos įstatymo projektą Seimui svarstyti pateikė LDK didysis maršalka, taip pat Lietuvos konfederacijos Seime maršalka Ignacas Potockis (1750-1809). Projekto autoriai buvo Naugarduko vaivada Juzefas Nesiolovskis (1728-1814) ir Mstislavo vaivada Francišekas Ksaveras Chominskis (mirė 1809)37. Mes neturime tikslo nagrinėti jų biografijų38. Pridursime tiek, kad to laikotarpio veikėjų politinės nuostatos labai sudėtingos, nepastovios. Tie patys asmenys dalyvaudavo priešingose politinėse grupuotėse. Kadangi situacija nuolatos keitėsi, būtų pavojinga juos skubotai girti ar smerkti.

      Čia publikuojamas Garantijos įstatymo lenkiškas tekstas paimtas iš Volumina legum (Krakow, 1889. T. 9. S. 316-317). Trumpinimai iššifruoti laužtiniuose skliaustuose. Įstatymą seimas priėmė 1791 m. spalio 20 d. Aktuotas, t.y. įrašytas į teismų knygas, tų pačių metų spalio 22 d. Lenkiško teksto kalba iškilminga ir archaiška. Mūsų lietuviško vertimo kalbą peržiūrėjo istorikas Rimantas Jasas. Už tai jam nuoširdžiai dėkoju.


* * *

1Šapoka A. Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva // Lietuvos praeitis. K., 1940. T. 1. Sąs. 1. P. 137-210; Šapoka A. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos: Jų valstybinių santykių bruožai. K., 1938. P. 280-302; Šapoka A. Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu // Senovė. K., 1936. [T.] 2 P. 61-173; Šapoka A. Didysis Varšuvos reformų seimas // Lietuviškoji enciklopedija (toliau - LE). K., 1937. T. 6. Sklt. 683-690. Beveik be pakitimų šis straipsnis perspausdintas: Lietuvių enciklopedija. Boston, 1954. T. 4. P. 513-515.
2Malec J.Problem stosunku Polski do Litwy w dobie Sejmu wielkiego (1788-1792) // Czasopismo prawno-historyczne. Poznań, 1982.T. 34.Z1.1982. S.31-49.
3Bardach J. Krewo i Lublin: Z problemów unii polsko-litewskiej// Kwartalnik historyczny. 1969.Nr. 3.S. 607-616.
4Balzer O. Tradycja dziejowa unii polsko-litewskiej. Lwów, W-wa, 1919.S.16.
5Adamus J. O prawno-panstwowym stosunku Litwy do Polski// Pamiętnik VI powszechnego zjazdu historyków polskich w Wilnie 17-20 września 1935 r. Lwów, 1935. T. 1.S.179-180.
6Kolankowski L. Polska Jagiellonów: Dzieje polityczne. Lwów, 1936.S.5.
7Kutrzeba S. Historia ustroju Polski w zarysie. T.2: Litwa. Wyd.2. Łwów-W-wa,1921. S.26,144-145.
8Konopczyński W. Dzieje Polski nowożytnej. W-wa, etc. 1936.T.2.S: 285-386.
9Halecki O. Dzieje unii Jagiellońskiej. Kraków, 1920.T. 2.S. 353.
10Łojek J. Konstytucja 3 maja. Lublin, 1989. S. 34.
11Leśnodorski B. Dzieło Sejmu czteroletniego (1788-1792): Studium historyczno-prawne. Wroclaw, 1951. S.236-24Z
12Historia ustroju Polski (1764-1939). W-wa, 1969.S.17.
13Kaczmarczyk Z., Leśnodorski B. Historia państwa i prawa Polski. T. Z Od potowy XV wieku do r.1795. Wyd. 2. W-wa, 1966. S.532; Bardach J., Leśnodorski B.,Pietrzak M. Historia państwa i prawa polskiego.W-wa,1976. S.318.
14Historia Polski. W-wa, 1958. T. 2. Cz. 1. S.277,28Z
15Kamieniecki W. Litwa a Konstytucja 3 maja. W-wa, 1917.S. 22-24.
16Mościcki H. Litwa i Korona w epoce porozbiorowej. W-wa,1920. S.9, 11 ir kt.
17Dzieje Polski. W-wa, 1976.S. 387.
18Ochmański J. Historia Litwy. Wyd.3.Wroclaw etc.,1990. S.178.
/73/
19Wisner H. Litwa i litwini: Szkice z dziejów państwa i narodu. Olsztyn, 1991.S. 74.
20Kołłątaj H. O ustanowieniu i upadku Konstytucji polskiej 3 maja 1791. Lwów, [b.m.]. S. 324.
21Jasienica P. Rzeczpospolita Obojgu narodów: Dzieje agonii. W-wa,1990. S.462, 464-466.
22Waga K., "Zaręczenie wzajemne obojga narodów"// Przegląd wileński.1926 04 30.Nr.8.S.2-5.
23[Turkowski T.].Konstytucja 3 maja i jej znaczenie. Wilno,, 1926.S. 22; Taip pat Vilniuje Konstitucijos 200 metų jubiliejaus proga išspausdintame straipsnyje, neminėdamas Garantijos įstatymo, Vladislavas Čaplinskis kategoriškai apibendrino: "Konstitucija, inkorporuodama Lietuvą į Lenkiją, faktiškai likvidavo Abiejų tautų Respubliką". - Czapliński W. Powstanie i upadek Konstytucji 3 maja 1791 roku (w 200 rocznicę uchwalenia) //Magazyn wileński. 1991. Nr. 8.S. 2.
24Šapoka A. Gegužes 3 d. konstitucija ...P.151-158.
25Šapoka A. Lietuva ir Lenkija... P. 295-300.
26Šapoka A Didysis Varšuvos reformų seimas // LE. T. 6. Sklt. 689.
27Malec J. Op. cit. P. 45-49.
28Lietuvos TSR istorija[T.] 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. 2-as leid. V, 1986. P. .223.
29Jučas M. Žūstančios valstybės testamentas // Mokslas ir gyvenimas. 1991. Nr. 5. P. 5.
30Žr. Smoleński W. Ostatni rok Sejmu wielkiego. Kraków,1896; Smoleński W. Studia historyczne. W-wa etc.,1925; Kalinka W. Dzieła. Kraków,1896. T.9: Konstytucja trzeciego maja; Handelsman M. Konstytucja trzeciego maja r.1791. W-wa,1907; Šapoka A. Lietuva ir Lenkija... P. 280-317; Šapoka A. Gegužės 3 d. konstitucija...; Leśnodorski B. Dzieło Sejmu...
31Rostworowski E. Legendy i fakty XVIII w. W-wa, 1963. S. 451-452; Rostworowski E. Ostatni król Rzeczypospolitej: Geneza i upadek Konstytucji 3 maja. W-wa,1966. S.248.
32Bardach J. Krewo i Liublin. S. 615.
33Bumblauskas A.Apie Gegužės 3-osios konstituciją // Kultūros barai. 1991. Nr. 4. P. 69.
34Tumelis J. Gegužės trečiosios konstitucijos ir Ketverių metų seimo nutarimų lietuviškas vertimas // Lietuvos istorijos metraštis, 1977. V., 1978. P. 90-132.
35Unia Litwy z Polską: Dokumenty i wspomnienia / Zebrał H.Mościcki. W-wa, [1919]. S. 40-42.
36Konstytucja 3 maja, czyli tzw. Ustawa Rządowa z 3.V.1791 wraz z ustawą "Miasta nasze królewskie wolne w państwach Rzeczypospolitej" i "Zaręczeniem wzajemnym Obojga Narodów"/ Wydał Z. Kaczmarczyk. Poznań,1948. Ši publikacija mums žinoma iš: Łojek J. Konstytucja 3 maja. S.81.
37Šapoka A. Lietuva ir Lenkija... p. 300 (86 išnaša).
38Žr. Polski słownik biograficzny. Kraków, 1937. T. S.416-417; Wroclawetc., 1978. T. 23. S. 53-55; Šapoka A Atsakingieji Lietuvos politikos vadai... P.163-164.

 

 
Родственные ссылки

· Ещё из ИСТОЧНИКИ
· Новости от Deli2

Самая читаемая новость из ИСТОЧНИКИ
· L.Mulevičius. SAVITARPIO ĮSIPAREIGOJIMAS

Самая свежая новость из ИСТОЧНИКИ
· Νικηφόρος Γ

Версия для печати  Написать о статье другу



- Страница создана за 0.05 сек. -