Jakubovskis J.
TAUTYBIŲ SANTYKIAI LIETUVOJE PRIEŠ LIUBLINO UNIJĄ.

K., 1921, psl. 6-11 (ištrauka)

      6

      ...ežero ir Neries, kur daugiausia kaimų, pavadintų slavų kilimo žodžiais. Dvi rytų apskritys: Vileikos ir Dysnos, tur būt, jau tada buvo gudų gyvenamos ir neturėjo lietuvių gyventojų. Tuo būdu etnografinė lietuvių teritorija XVI šimtm. buvo apėmusi maždaug pusę dabartinės Vilniaus gubernijos.

      Dėl etnografinio lietuvių ploto dabartinėse Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose galimia pasakyti, kad nuo XVI šimtmečio etnografinės sienos neturėjo didelių atmainų¹¹).

      Grįždami giliau į praslinkusius šimtmečius, mes galime jau tik apytikriai apibrėžti etnografinės Lietuvos sienas. Jogailos dokumente (1387 m.). kuriame įvardinti visi atiduoti Skirgailai valdymai, tarp kaimų, esančių ,,na ruskoj storonie", sutinkame Lebedevo ,,valsčiuką" su aplinkiniais sodžiais¹²). To paties vardo miestelis yra ant Ašmenos ir Vileikos apskričių sienos. Rusiški valsčiuko ir aplinkinių sodžių pavadinimai ir pats pažymėjimas vietos ,,na ruskoj storonie" nurodo, kad Jogailos laikais šios žemės nepriklausė etnografinei Lietuvai. Iš Haličo Voluinės kronikos sužinome, kad jau XIII š. Nemuno aukštupis buvo laikomas siena tarp tikrosios Lietuvos ir Lietuvos Rusų¹³).

      Tuo būdu galime patikrinti, kad XIII ir XIV šimtmečiuose etnografinės Lietuvos sienos maža tesiskyrė nuo XVI š. sienų. Galima tik imanyti, kad lietuvių kunigaikščių Alšanskių ir Svirskių giminių valdymai — Alščnai ir Svyriai — buvo lietuviski. Tokie pat, tur būt, buvo Ašmenos, Lydos ir Krėvos miestai, kurie priklausė didžiajam kunigaikščiui. Patys pavadinimai rodo j jų lietuvišką kilimą. Senesniais laikais lietuvių gyvenamos vietos turėjo plėstis dar toliau. Galimas dalykas, kad vadinamieji Juodieji Rusai, kurie apimdavo vėlesnę Naugarduko vaivadiją ir Gardino sritį, senų senovėje buvo etnografiniai lietuviškas kraštas.

      1044. Ходи Ярославъ на Литву и на весну заложи Новгородъ¹⁴)

      7

      Rodos, kad šis paminėjimas reikėtų suprasti Jaroslavą Išmintingąjį anais metais kariavus Lietuvoje, nugalėjus lietuvius ir jų žemėje įkūrus Naują Gardą, vėliau pramintą Naugardėliu (Naugardu). Jeigu tas aiškinimas yra tikslus, tai mes turėtume pirmą istorijos žinią apie rusų kolonizaciją tame krašte, kuris vėliau buvo vadinamas Juodąja Rusija, taip pat ir pavirtinimą fakto, kad tas kraštas kitados buvo etnografinai lietuviškas. Į tai, kad Juodoji Rusija buvo lietuvių gyvenama, taip pat rodytų ir tas faktas, kad pirmoje XIX š. pusėje Slanimo apskrityje būta dviejų lietuviškai kalbančių sodžių¹⁵). Be to, iš upių ir ežerų vardų galime spręsti, kad priešistoriniais laikais lietuvių gyventa dar toli už dabartinės etnografinės Lietuvos sienų. Žymus krašto plotas, kuris siekia Pripetės, Dauguvos ir Nieprio vidurupių krantų, ir dabar gyvenamas rusų, turi daugiausia neslaviškų vardų, aiškiai rodančių i savo lietuvišką kilimą¹⁶). Tuo būdu reikia pripažinti etnografinio lietuvių elemento pasitraukimą prieš rusus esant gaivaliniu procesu, kuris ėjo daugiau kaip tūkstantį metų. Panašus procesas reiškiasi ir suomių giminėse, kurios kitados buvo apėmusios visą Europos rytų lygumos šiaurinę dalį, tačiau ilgainiui buvo rusų išstumtos iš didesnės dalies savo seniau gyventų vietų.

      Iš aukščiau padarytos rusų lietuvių etnografinės sienos atmainų apžvalgos galime spręsti, koks plotas buvo lietuvių gyvenamas Lietuvos valstybės buvimo laikotarpiu, t. y. XIII— XVI šimtmečiais. Turėdami galvoje didelį valstybės išsiplėtimą, ypatingai Algirdo ir Gedimino nukariavimų laikais, turime įsitikinti, kad etnografinė Lietuvos teritorija neapimdavo ir ketvirtos visos valstybės dalies. Kai Lietuva Vytauto laikais buvo užėmusi didžiausią plotą, etnografinės Lietuvos žemės sudarė 1/10 visos valstybės dalį, o XVI šimtm., jam sumažėjus, etnografinė Lietuva sudarė 1/6, dalį.

      Nors ir didumo nedidelė etnografinė Lietuva, buvo neabejojamai svarbiausia valstybės dalis; ten buvo ir abi Lietuvos sostinės — Vilnius ir Trakai. Be to, del savo artimos kaimynystės su abiejų ordenų ricierių valdymais ji buvo lyg kokia didžiulė tvirtuma, kurioje buvo sutrauktos visos valstybėsjėgos pavojingiausiam priešininkui atremti.

      8

      Ji buvo taip pat tankiausiai gyvenama ir turinti daugiausia karių valstybės dalis. Lietuvos Metrikos knygose randame 1528 metais rašytą rejestrą (sąrašą), kuriame parodoma, kiek raitųjų kareivių turi pastatyti karui kiekviena apskritis, kiekviena žemė ir žymiausi Didžiosios Kunigaikštystės ponai ir kunigaikščiai¹⁷)

      Kadangi nuo 8 kiemų (,,tarnybų"), kuriais vadindavo kaimiečių mokesčiu vienetus, turėjo būti statomas vienas raitas kareivis, tai kareivių skaičius, kurį pristatydavo kuri nors apskritis ar žemė, duoda apytikrę sąvoką apie tai, kiek tankiai buvo toji žemė ar apskritis gyvenama. Taigi iš to paties rejestro matyti kaip ant delno, kad grynai lietuviškos dalys padalytos i žymiai mažesnes apskritis ir pristato daug daugiau karių, kaip tokio pat didumo rusų dalys. Todel neabejojama, kad tikroji Lietuva XVI šimtmetyje buvo tankiau gyvenama, kaip priklausomos jai rusų žemės.

      Remdamiesi jau pažymėtu rejestru galime net apytikriai apibrėžti Lietuvos valstybės ploto abiejų elementų skaitinę jėgą. Kaip jau yra žinoma, Lietuvos valstybė buvo sudaryta iš tikros Didžiosios Kunigaikštystės ir iš priklausomų žemių, •kurios turėjo kai kurių vietos skirtingumų¹⁸). Tokios žemės buvo: Žemaičių, 3 Pagirių, Valuinės, Kijevo, taip pat Polocko, Vitebsko ir Smolensko žemės. Paskutiniosios buvo netekta 1514 m. Norėdami sužinoti, kiek tankiai buvo gyvenamos lietuvių ir rusų žemės, turime pirmiausia ištirti kontingensus, kurie buvo statomi tikros Didžiosios Kunigaikštystės apskričių. Žinodami apytikriai sieną tarp lietuvių ir rusų gyvenamų žemių, galime lengvąi išskirstyti tas apskritis į dvi grupes: vieną lietuvių, antrą rusų. Sudėję abiejų grupių kontingensus gausime du skaičius, kurių santykis apytikriai sutiks su skaitiniu abiejų etninių elementų santykiu siauriau imamos Lietuvos kunigaikštystės sienose. Turime tik atminti, kad apskričių kontingensai nesudaro dar ginkluotų krašto pajėgų pilnaties. Čia reikia dąr priskaityti žemesniųjų ponų ir kunigaikščių būriai, kurie nėra įtraukti i apskričių kontingensus. Bet kadangi ponų valdymai buvo ir lietuvių ir rusų krašto dalyje, tai jie negali turėti žymios įtakos abieju grupių skaičių santykiui. Nežinodami tiksliai, kur

      9

      buvo būrinių ponų valdymai, turime ponų kontingensus neįtraukti į skaičiavimą¹⁹).