Zinkevičius Z. DĖL LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS KILMĖS Îïóáëèêîâàë: Deli2 , Ñîçäàíî: Sep-29-2011 Zinkevičius Z. /516/ Įprasta lietuvių rašomosios kalbos raidą vaizduotis kaip tiesią liniją: XVI-XVII amžiuje buvę rašoma įvairiomis tarmėmis, vėliau įsigalėdavusi tai viena, tai kita tarmė, kol XIX a. pabaigoje raštuose galutinai įsitvirtinę vakarų aukštaičių tarmės elementai. Istorinės lietuvių dialektologijos duomenys rodo, kad toks požiūris neteisingas. Iš tikrųjų buvo ne taip. Mūsų raštų kalbos raidos būta sudėtingesnės, ir ji ėjo anaiptol ne tiesia linija. Be to, toji raida nebuvo vientisa, o su tam tikrais pertrūkiais.
l - dabartinė Lietuvos riba, 2 - *tja, *dja > te, de izofona, 3 -l kietinimo izofona, 4 -an, am, en, em pirmojo dėmens siaurinimo izofona, 5 - ą, ę siaurinimo izofona, 6 - t(v), d(v) > c (v), dz(v) prieš i tipo vokalizmą izofona, 7 - Žemaičių žemės siena XVI amžiuje, 8 - apytikris plotas, iš kur kildintas vidurinis raštų kalbos variantas, 9 - apytikris plotas, iš kurio kildintinas rytinis raštų kalbos variantas Labai mums reikšminga an, am, en, em siaurinimo izofona. Schemoje ją rodo 4 linija. Į vakarus nuo šios linijos an, am, en, em visais atvejais išlaikomi sveiki. Į rytus nuo jos pirmasis šių junginių dėmuo (balsis a) siaurinamas ir didžiojoje ploto dalyje verčiamas užpakaliniu balsiu u, taigi tariama un, um, in, im, pvz., uñt ‘ant’, súmtis ‘samtis’, pink ‘penki’, tipt ‘tempti’. Bet šiaurėje, toliau už Kėdainių, siaurinimas menkesnis (tik iki o balsio) ir daug kur tepalietė tvirtagalius junginius añ, a, eñ, e, pvz., oñt ‘ant’, bet pántis. Sunku pasakyti, ar pastarojo siaurinimo atvejo būta jau XVI-XVII amžiuje, jis gali būti ir vėlesnis. Tačiau an, am, en, em virtimas un, um, in, im (jį rodo didžioji izofonos dalis) yra labai senas, greičiausiai siekia net XI amžių[1]./518/ Pagal an, am, en, em traktavimą LDK raštai aiškiai suskyla į dvi dalis: vieni šiuos junginius išlaiko sveikus, kiti verčia un, um, in, im. Prie pirmųjų priklauso pvz., Mikalojaus Daukšos raštai, Merkelio Petkevičiaus katekizmas, vadinamoji Morkūno postilė, kėdainiškių reformatų veikalai ir kt. Antruosius sudaro Konstantino Sirvydo raštai, anoniminiai Ledesmos (1605 m.) ir Belarmino (1677m.) katekizmų vertimai, Jonui Jaknavičiui priskiriami evangelijų vertimai ir kt. Taigi buvo du skirtingi rašomosios kalbos variantai, kurių pirmojo ištakų reikia ieškoti l kietinančių aukštaičių plote į vakarus nuo 4 linijos, taigi etninės Lietuvos vidurinėje dalyje, antrojo - į rytus nuo tos linijos, rytų aukštaičių tarmės plote. Pirmąjį sąlyginai vadinsime viduriniu, antrąjį rytiniu rašomosios kalbos variantu. Abu šie variantai skyrėsi ir nosiniais balsiais ą, ę. Vidurinis variantas juos išlaikė sveikus (pvz., žąsis, tęsti), o rytinis turėjo susiaurintus ų, į, greičiausiai jau denazalizuotus (žųsis, tįsti > žūsis, tīsti). Izofoną, atskiriančią ą, ę siaurinimo plotą, žemėlapyje rodo 5 linija. Tai labai sena izofona, nes ą, ę siaurėjimas vyko dar anksčiau negu an tipo junginių pakitimas[2]. Senųjų raštų kalbos ištakoms išaiškinti reikšminga dar viena izofona, būtent, t(v), d(v) virtimas c(v), dz(v) prieš i tipo vokalizmą (pvz., ck ‘tik’, dzv ‘dvi’ - dzūkavimas). Žemėlapyje šią izofoną rodo 6 linija. Viduriniam raštų kalbos variantui šis virtimas buvo visai svetimas, nėra jokių jo pėdsakų. Vadinasi, šio varianto ištakų reikia ieškoti toli į šiaurę nuo 6 linijos. Rytinis rašomosios kalbos variantas sistemingo t(v), d(v) virtimo c(v), dz(v) taip pat neturi, bet čia vis dėlto vienur kitur jis sporadiškai (labai retai) pasitaiko. Vadinasi, šio varianto ištakų reikia ieškoti plote netoli 6 linijos. Vidurinis rašomosios kalbos variantas galėjo atsirasti tik plote tarp 3,4 ir 5 linijų. Detalesnė kalbinė analizė mus orientuoja į to ploto vidurinę dalį ties Kėdainiais. Pietinė dalis, arčiau 6 linijos, atkrinta ne tik dėl visiško t(v), d(v) virtimo c(v), dz(v) nebuvimo, bet ir dėl skirtingos daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnės. Pietuose, arčiau 6 linijos, I ir IV linksniuočių daiktavardžiai turi naudininko galūnę -u (pvz., viku ‘vilkui’, snu ‘sūnui’), kuri taip pat vartojama daug kur į rytus nuo Nevėžio upės. Bet į vakarus nuo Nevėžio, kur ieškotina mums rūpimos rašomosios kalbos ištakų, turima galūnė -ui (vikui, snui, -u pastebėta tik už ploto ribų), kaip ir vidurinio varianto raštuose, kur galūnė -u pasitaiko tik sporadiškai. Šiaurinė ploto dalis atkrinta dėl balsio o skirtingo atitikmens nekirčiuotoje, ypač uždaroje, galūnėje: čia visur tariama, pvz., rankas ‘rankos’ su -as iš *-ās, o raštuose tėra -os./519/ Žemėlapyje labiausiai galimas plotas, iš kurio turėtų būti kildinamas vidurinis rašomosios kalbos variantas, pažymėtas skersiniais kryžminiais brūkšniais. Rytinis rašomosios kalbos variantas bus išaugęs iš Vilniaus miesto ano meto lietuvių kalbos (šnekamosios miesto koine), kuriai pradžią turėjo duoti vietinė rytų aukštaičių tarmė. Apie tai 1972 m. buvo plačiau rašyta „Baltisticoje“[3]. Visoje XVI-XVII a. lietuvių raštijoje LDK nėra nė vienos knygos, kuri būtų parašyta dar kokiu nors kitokiu rašomosios kalbos variantu, kilusiu iš kitų tarmių ploto. Tokių daugiau nebuvo. Tėra tik tarmiškų rankraštinių tekstų (pvz., seniausi lietuviški poteriai[4], anoniminis žemaitiškas rankraštinis tekstas[5] ir kt.), bet jie nebuvo išspausdinti. Spausdinama buvo tik tai, kas parašyta rašomąja kalba, vienu iš dviejų jos variantų[6]. Abiejų rašomosios kalbos variantų negalima tapatinti su ano meto tarmėmis. Tai buvo ne tarmės, bet iš jų išaugusios rašomosios kalbos. Tarmėmis jas galėtume laikyti tik tuo atveju, jeigu jomis rašę autoriai būtų buvę vietiniai žmonės, tų tarmių atstovai. Bet iš tikrųjų taip nebuvo. Jomis rašė ne tik vietiniai, bet ir iš kitur kilę, kitur gyvenantys asmenys. Antai viduriniu variantu rašė Samuelis Boguslavas Chilinskis, kilęs nuo Šventežerio, taigi iš pietų aukštaičių tarmės ploto. Ypač aiškiai rašomąją kalbą, o ne ano meto tarmę rodo Slavočinskio 1646 m. giesmynas. Jo autorius (giesmių vertėjas), kaip matyti iš giesmių kalbos analizės[7], buvo gimęs dabartinės pietų žemaičių raseiniškių tarmės plote, tarp Nemakščių ir Viduklės. Giesmes jis iš pradžių turėjo būti išvertęs savo gimtąja šnekta[8]. Bet toks vertimas nebuvo spausdinamas. Jį teko perdirbti viduriniu rašomosios kalbos variantu, tada vartotu Žemaičių vyskupystėje leidžiamoms knygoms. Tai padaryti nebuvo lengva, nes varžė giesmių eilėdara, ypač reikalas nekeisti skiemenų skaičiaus eilutėje[9], /520/ išlaikyti sveikus rimus[10]. Nesunku buvo pakeisti eilučių viduryje (ne rimo poezijoje) žemaičių tarmės garsus aukštaitiškais atitikmenimis, pvz., dūna—▷duona. Bet eilučių galų garsus keisti buvo galima tik tuo atveju, jeigu rimo poras sudarė vienodos kilmės garsai, pvz., dūda ‘duoda’ ir pūda ‘puodą’. Kitur, pakeitus žemaičių garsus aukštaitiškais, rimai būtų buvę sugadinami, plg. dūda ‘duoda’ ir būda ‘būdą’. Bet giesmyno kalbos „taisytojai“ (gal ir pats vertėjas?) taip stropiai aukštaitino giesmių kalbą, artino prie vidurinio rašomosios kalbos varianto normų, kad vietomis nepaisė net eilėdaros, gadino vertėjo labai branginamus rimus. Antai šalia strofos (refreno) su sveiku rimu Hey wina tokio wina, Nebuwa dar śiędina (I 718-9)[11] randame ir sugadintą (dėl aukštaitinimo): Hey wina tokio wina, Ne buwa dar siędiena (17118_19)[12]. Analogišku pavyzdžiu iš rytinio rašomosios kalbos varianto gali būti žymiausio jo atstovo K. Sirvydo darbai. Autorius buvo kilęs iš rytų aukštaičių tarmės ploto, bet toli į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, greičiausiai kiek į vakarus nuo Anykščių, kur vartota skirtinga šnekta. Iš jo raštų kalbos analizės aiškiai matyti pastangos vengti savo gimtosios šnektos ypatybių (daugiau jų išliko ankstesniuose darbuose, mažiau autoriaus ir kitų asmenų taisytuose), vartoti rytinio rašomosios kalbos varianto normas[13]. Gimtųjų šnektų ypatybės prasikiša ir kitų ano meto autorių (rašiusių tiek rytiniu, tiek vakariniu variantu) raštuose, tik jų palyginti nedaug (juk randame net šių /521/ dienų knygose!), daugiausia pasitaiko įvairiuose frazeologizmuose ir šiaip posakiuose, kur sunkiau pastebėti ir ištaisyti[14]. Šiaip jau stengtasi rašyti rašomąja kalba. Toji rašomoji kalba, tiek vidurinis, tiek rytinis jos variantas, iš pirmo žvilgsnio dabar mums atrodo gerokai įvairuojanti, nevienoda. Bet toks tik pirmas įspūdis. Geriau ištyrus, paaiškėja, kad daugiausia įvairuoja ne pati kalba, bet rašyba, autorių stiliaus manieros, tam tikri pomėgiai (pvz., svetimybių vengimas), vartojami terminai ir pan. Kalbinis pagrindas visų autorių, rašiusių tuo pačiu rašomosios kalbos variantu, apskritai yra vienodas, jeigu nežiūrėsime minėtų gimtosios šnektos reliktų. Nagrinėjant ano meto rašomąją kalbą negalima taikyti jai šių dienų bendrinės kalbos normų bei tarmybių supratimo. Iš to, kas pasakyta, aiškėja, jog LDK XVI- XVII a. raštuose, pvz., kietasis l prieš e tipo vokalizmą buvo norma, o ne tarmybė. Taigi abiejų rašomosios kalbos variantų norminė forma anuomet buvo, pvz., łedas (ładas), o ne ledas. Rytinio varianto norminės formos buvo, pvz., dungus, pinki, o ne dangus, penki ir pan. Dirbtinai taikydami šių dienų normas iškreiptume tikrovę, negalėtume suprasti tų rašomosios kalbos variantų formavimosi dėsningumų. Taip elgiantis iš tikrųjų atrodytų, lyg visa mūsų raštų kalbos istorija - tai laipsniškas vakarų aukštaičių tarmės ypatybių (LDK XVI-XVII a. raštuose jomis būtume priversti laikyti tarmių bendrybes) daugėjimas, kol XIX a. pabaigoje jos visiškai įsigalėjo. Tokiai koncepcijai prieštarauja bendrosios kalbotyros dėsniai. Juk kalba yra sistema, o ne konglomeratas. Joje visuomet būna heterogeninių elementų, bet jie teturi antrinę reikšmę, subordinuoti kalbinei sistemai. Toji sistema kyla iš vieno tarminio pagrindo, o ne laipsniškai susidaro iš kažkokio kalbinio mišinio. Abu rašomosios kalbos variantai anuomet buvo sąmoningai norminami: rašomos jų gramatikos, žodynai. Vidurinio varianto normas fiksavo 1737 m. „Universitas lingvarum Litvaniae“, rytinio - K. Sirvydo žodynas (iki 1713 m. pasirodė net 4 leidimai) ir turbūt neišlikęs 1630 m. darbas „Clavis linguae Lituanicae“. Tiek knygų autoriai, tiek leidėjai anuomet aiškiai jautė abiejų rašomosios kalbos variantų skirtingumą ir juos netgi traktavo kaip atskiras kalbas. Viduriniam variantui vadinti tada buvo vartojamas žemaičių, o rytiniam - lietuvių kalbos vardas. Tai matyti ir iš šių dviejų teksto ištraukų, kurių viena rodo autoriaus, kita - tą patį leidėjo požiūrį. Antai rytiniu variantu išversto Ledesmos katekizmo, pasirodžiusio 1605 m., prakalboje nežinomas vertėjas rašė: „Atáio ausiump máno newieno ʒoʤey, kuriê neyßmánu sakos Cathechismo pérguldito nuog io milistos kúngo Mikałóiaus Dáukßos Kanoniko Baʒnicʒios Çemáyciu, iog êsus ánas pérguldis ii Çemáytißikay, ir gieyde aniś nuog mani, idant Lietúwißkay butú pérgulditas“ (kursyvas mano.-Z. Z)./522/ Šioje ištraukoje vertėjas, kaip rodo jo kalbos ypatybės, kilęs iš artimų Vilniaus apylinkių[15], M. Daukšos vertimą vadina žemaitišku, nors iš tikrųjų kėdainiškis M. Daukša rašė viduriniu variantu. Čia ne tik abu variantai griežtai skiriami, traktuojami kaip atskiros kalbos, bet ir aiškiai pasakomi anuomet vartoti jų pavadinimai: žemaičių ir lietuvių kalbos. Žemaičių vyskupijos 1647 m. sinodo nutarimuose[16] buvo paskelbtas popiežiaus Urbono VIII bulės, lotyniškai vadintos „In Coena Domini“, vertimas viduriniu rašomosios kalbos variantu. Leidėjų pasiaiškinimas baigiamas šiais žodžiais: „Eandem Buliam fideliter lingua Samogitica translatam & declaratam hic apponendam esse censuimus“[17]. Pacituotoje ištraukoje vėl nedviprasmiškai pasakoma, jog pridedamas bulės tekstas esąs išverstas į žemaičių kalbą. Terminas žemaičių kalba viduriniam rašomosios kalbos variantui pavadinti anuomet, matyt, dažniausiai buvo vartojamas priešpriešinant jį rytiniam variantui, tuo atveju vadintam lietuvių kalba. Plg. analogiškai vartotus žemaičio ir lietuvio terminus. Tačiau antroji citata rodo, kad kartais jis buvo vartojamas ir be tokios priešpriešos. Vidurinis rašomosios kalbos variantas (= ano meto žemaičių kalba) XVI-XVII a. buvo vartojamas Žemaičių vyskupystėje (iš čia ir jo pavadinimas), o rytinis (t. y. lietuvių kalba)- Vilniaus vyskupystėje. Tačiau pats terminas žemaičių kalba buvo daug senesnis negu Žemaičių vyskupystė, kuri tebuvo tik tam tikras antstatas, atsiradęs ant senesnės politinės-administracinės Lietuvos valstybės bazės. Žemaičių vyskupystė gavo vardą nuo Žemaičių kunigaikštystės, kuri dar prieš krikštą sudarė gana savarankišką politinį ir administracinį Lietuvos valstybės vienetą, tik iš dalies priklausiusį didžiojo kunigaikščio valdžiai. Žemaičių kunigaikštystės (vėliau seniūnijos) rytinė riba atskirais laikotarpiais kiek svyravo (žemėlapyje 7 linija rodo XVI a. būklę), bet iš tradicijos ja buvo laikoma Nevėžio upė. Kunigaikštystės branduolį sudarė vidurio žemuma. Toliau aukštumose seniau gyveno kuršiai, vakarinė dabartinės žemaičių tarmės ploto dalis buvo nusiaubta karų su kryžiuočiais bei kalavijuočiais ir bemaž negyvenama[18]./523/ Todėl vidurio žemuma davė kunigaikštystei vardą[19]. Tos žemumos gyventojų kalba, visų pirma rytiniame paribyje (arčiau Nevėžio upės), įsivyravusi Žemaičių kunigaikštystėje XIII-XV a. (valstybės kūrimosi laikais) ir čia tapusi interdialektu, buvo vadinama žemaičių kalba. Ji, žinoma, nieko bendra neturi su dabartine žemaičių tarme. Visos Lietuvos valstybės centre - Vilniuje ir jo apylinkėse - iš vietinės rytų aukštaičių tarmės anuomet buvo susiformavęs kitas interdialektas, vadintas tiesiog lietuvių kalba. Šie du interdialektai ir buvo pamatas, ant kurio išaugo mūsų XVI-XVII a. rašomoji kalba, abu jos variantai. Štai kodėl toji rašomoji kalba išaugo iš nurodytų, o ne kurių kitų tarmių. Abiejų aukščiau aptartų interdialektu susidarymo procese svarbiausią vaidmenį greičiausiai bus atlikęs privilegijuotasis gyventojų sluoksnis, to meto diduomenė, bajorai ir kariai. Tas pat pasakytina dėl vėliau šių interdialektu pagrindu susidariusių abiejų rašomosios kalbos variantų. Juos vartojo tada dar nesulenkėjusi senosios Lietuvos aukštuomenė, visų pirma dvasininkija, kuri, įsiliepsnojus reformacijos aistroms, raštijoje gimtąja kalba įžiūrėjo svarbią priemonę savo tikslams siekti. Liaudis tada buvo tamsi ir beraštė. Knygos buvo skiriamos ne jai, bet tiems, kurie ją valdė ir mokė vienokių ar kitokių religinių dogmų. Nurodytoji aplinkybė lėmė tolesnį abiejų rašomosios kalbos variantų likimą. Rytinis išnyko XVIII a. kartu su lietuvių aukštuomenės Vilniuje parėjimu prie lenkų kalbos. Nuo 1705 m. J. Jaknavičiaus evangelijų nauji leidimai buvo iš esmės perdirbti, jų kalba priartinta prie vidurinio rašomosios kalbos varianto normų. 1713 m. pasirodė paskutinysis (penktasis) K. Sirvydo žodyno leidimas. Daugiau knygų šiuo rašomosios kalbos variantu nebebuvo leidžiama[20]./524/ Vis labiau prie lenkų kalbos pereinant provincijos diduomenei, ilgainiui sumenko ir vidurinis rašomosios kalbos variantas. Jo likučiai XIX a. pabaigoje sulaukė tautinio lietuvių išsivadavimo sąjūdžio, kurį sukėlė iš liaudies kilusi nauja inteligentija. Daugelis to sąjūdžio dalyvių buvo kilę iš to meto Suvalkų gubernijos (kur dar Napoleonas panaikino baudžiavą), taigi iš vakarų aukštaičių tarmės pietinės dalies ploto. Todėl jie aiškiai krypo į vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavusią rašomąją kalbą, iš seno vartotą Rytų Prūsijoje. Reikėjo tik tą rašomąją kalbą pritaikyti savo reikalams, kiek priartinti prie savosios vakarų aukštaičių pietinės dalies tarmės, t. y. išmesti nereikalingus germanizmus, specifines Rytų Prūsijos lietuvių kalbos ypatybes ir kt. Didelį naujosios rašomosios kalbos kūrimo darbą atliko Jonas Jablonskis. Iš esmės tai buvo ne naujos rašomosios kalbos sukūrimas, bet jau turėtos iš Rytų Prūsijos perkėlimas, jos perdirbimas, pritaikymas naujiems poreikiams. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lietuvių bendrinės rašomosios kalbos formavimasis yra buvęs labai sudėtingas, su tam tikrais pertrūkiais, dar komplikuotesnis, negu prieš bemaž pusę amžiaus manė Edvardas Hermanas[21]. ON THE ORIGIN OF LITERARY LITHUANIAN Summary An analysis of old Lithuanian written records shows that in the 16th and 17th centuries there were three variants of literary Lithuanian. One of them had arisen in the Prussian Duchy (now the Kaliningrad Region) on the basis of the West High Lithuanian dialect. At the same time two other variants existed in the Grand Duchy of Lithuania. One of them was in use in the diocese of Samogitia - it had developed from the interdialect of the former Samogitian Duchy and its ultimate source was the dialect of the lower basin of the Nevėžis (in the East of the Duchy). The second literary variant of the Grand Duchy of Lithuania was current in the diocese of Vilnius. It had sprung from the interdialect of the capital - Vilnius, from its koine, which developed from the local East High Lithuanian dialect. The article presents a scheme of the dialect localization of the two latter variants of literary Lithuanian and the names used for them at that time. The Vilnius variant disappeared in the 18th century as a result of the Polonization of the Lithuanian aristocracy. The Samogitian variant lingered on and survived up to the late 19th century. At that time the national Lithuanian movement, fostered by the new inteligentsia from the people, gave it a new impetus putting forward the literary language, traditionally /525/ used in the writings of Eastern Prussia, its basis being the West High Lithuanian dialect. Thus, this literary language, adapted to meet new requirements, became Modern Standard Lithuanian. Baltistica, XIII(l), 1977, 237-244. Zigmas Zinkevičius. Rinktiniai straipsniai (Vilnius, Lietuvių katalikų mokslo akademija), t. 1 (2002). Lietuvių kalbos kilmė ir ryšiai su kaimynų kalbomis. Istorinė gramatika. Tarmių kilmė. Dialektologija. Rašomosios kalbos kilmė. 516-525 p. [1] Z. Zinkevičius. Dėl lietuvių kalbos tautosilabinių an tipo junginių pirmojo dėmens siaurėjimo. - Baltistica, 1972, I priedas, p. 227-231. [3] Z. Zinkevičius. Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. - Baltistica, 1972, t. VIII(1), p. 79-99. [4] J. Lebedys ir J. Palionis. Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas. - Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, 1963, t. III, p. 109-133 (= J. L e b e d y s. Lituanistikos baruose, 1.1. Vilnius, 1972, p. 21-54). [5] Z. Z i n k e v i č i u s. Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas. - Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena (= LKK, t. XV). Vilnius, 1974, p. 171-192. [6] Toje raštijoje nėra nė mažiausio, net rankraštinio, tekstelio, parašyto pietinės vakarų aukštaičių dalies (kauniškių) tarme, kuria remiama dabartinė mūsų bendrinė kalba. Taigi ši tarmė anuomet neturėjo jokios reikšmės rašomosios kalbos formavimuisi. [7] Z. Z i n k e v i č i u s. S. M. Slavočinskio giesmyno (1646 m.) kalba. - Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena (= LKK, t. XV). Vilnius, 1974, p. 137-168. [9] Vertėjas skiemenų skaičiaus griežtai žiūrėjo, net kartais neįprastai trumpino žodžius, pvz.: Szapelu atneszt n o i a, Prakartiey iam pakłoia (I 6213-14) ‘Šapelių atnešti nuėjo, ėdžiose jam paklojo’. [10] Jų labai paisyta, plg. rimavimą: Krikśćionis surinkimes, Ir nuośirdžiey dźiaukimes, Su pałaymomis. Iog teykies kuna imti, Sunus Diewa ir gimti, Siomis dienomis. Idant piktenibe Welna, ir galibe, Io isźnaykintu. O mus sunus sawa, Kurius atwadawa, Sau paźenklintu (I 481-12). [12] Sugadintą rimą wina: śiędiena toje giesmėje randame net 4 kartus (sveikas išlaikytas 6 kartus). [13] Žr. Z. Zinkevičius. Dėl K. Sirvydo „Punktų sakymų“ genezės ir kalbos. - Baltistica, 1971, t. VII(2), p. 153-167. [14] Pvz., K. Sirvydo gimtosios šnektos naudininko galūnė -u ‘-ui’ daugiausia (net 83%) išliko prielinksnių iki, po, prieg su naudininku konstrukcijoje. [15] Z. Z i n k e v i č i u s. Apie 1605 m. katekizmo tarmę. - Baltistica, 1968, t. IV(1), p. 109-116. [16] Synodus quarta dioecesis Samogitiae... Vilnae, Typis Academicis Societatis lesu A. D. M. DC. XLVII. [18] Krikštijant Žemaičius, ten nebuvo pastatyta nė vienos bažnyčios - tik Ariogaloje, Veliuonoje, Raseiniuose, Viduklėje, Kelmėje, Kražiuose, Karklėnuose, Varniuose ir Luokėje (žemėlapyje rodo + ženklelis). [19] Vytautas 1420.III.11 laiške imperatoriui Zigmantui rašė: „Terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur“ („Žemaičių žemė yra žemesnė žemė negu Lietuvos, todėl Žemaičiais vadinama, o tai lietuviškai reiškia žemesnį kraštą“). Ir kryžiuočių ordino dokumentuose kartais Žemaičiai būdavo vadinami verstiniu „Niederland“ vardu. Vėliau, žlugus Lietuvos valstybei, žemaičių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios kunigaikštystės dalyje susidariusią (greičiausiai dėl kuršių substrato) tarmę. Tačiau senoviškai žemaičių terminas buvo vartojamas vietomis ir toliau. Antai jau šio šimtmečio pradžioje Radviliškio, Gruzdžių, Kruopių apylinkių gyventojai save tebevadino žemaičiais, o savo kalbą - žemaičių kalba (mat jie priklausė Žemaičių kunigaikštystei). Net Krosnos apylinkių žmonės savo šiaurinius kaimynus vadino žemaičiais, nes ir šie kurį laiką priklausė Žemaičių kunigaikštystei. Kitaip žemaičių vardo kilmę (ne nuo žodžių žemas, žemuma, bet nuo žemė) aiškina V. Grinaveckis, žr. „Kalbotyra“, 1968, t. XIX, p. 45-50. [20] Vėliau, jau XIX amžiuje, buvo išspausdinta knygelių, net grožinės literatūros kūrinių (K. Aleknavičiaus, A. Strazdo, A. Baranausko ir kt. raštai), parašytų rytų aukštaičių tarmės pagrindu. Bet jų kalba negali būti laikoma senojo rytinio rašomosios kalbos varianto organišku tęsiniu. Tai bandymai kurti rašomąją kalbą kitų rytų aukštaičių tarmės patarmių pagrindu. [21]E. Hermann. Die litauische Gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprachwissenschaft (Nachrichten der Gesellschaft der Wissenschaften zu Göttingen, Philologisch-historische Klasse). Göttingen, 1929.
Ýòà ñòàòüÿ íàõîäèòñÿ íà memorandum http://www.tarnautojai.lt/memo URL äëÿ ýòîé ñòàòüè: http://www.tarnautojai.lt/memo/modules/sections/index.php?op=viewarticle&artid=47 |
