Įdomu pastebėti, kad kai kurie baltizmai iš pabaltijo finų kalbų vėliau pateko į šiaurės vakarų rusų tarmes, pavyzdžiui: liet. šikšna > suom. hihna > rus. игна,хигна; pr. sinvis „stirna"-* suom. hirvas > rus. гирвас, ирвас, liet. lūkštas > suom. luhta > rus. лухта ir kt.

       Prasidėję labai seniai, baltų ir finougrų kalbų kontaktai truko daugelį šimtmečių. Diferencijavosi pačios baltų ir finų kalbos, kito baltų ir finų gyventos teritorijos. Šiaurėje dalį baltų asimiliavo finai, o pietuose finai pamažu ištirpo tarp baltų. Kiek toli pietuose finų senovėje gyventa, tikslių duomenų nėra. Tačiau šiuo metu tai viena įdomiausių problemų, glaudžiai susijusių su baltų, finougrų, iš dalies ir slavų etnogeneze bei etnine istorija. Todėl stabtelėkime ties ja kiek ilgėliau.

       Lietuvos istorijai ši problema svarbi visų pirma dėl to, kad yra duomenų, rodančių, jog senų senovėje mūsų respublikos ribose galėjo gyventi finougrų gentys. Išsprendus šią problemą, būtų atskleistas dar vienas daugelio tautų tolimos praeities puslapis, ir mūsų spėliojimai apie lietuvių ir kitų tautų senąjį istorijos periodą pavirstų mokslo patvirtintomis žiniomis. Tokios žinios svarbios ir įdomios ne tik nedideliam mokslininkų ratui, bet ir kiekvienam apsišvietusiam žmogui.

       Archeologai jau seniai nustatė, kad vadinamoji šukinės duobėtosios keramikos kultūra yra palikta finougrų protėvių. Šios kultūros pėdsakų rasta ir Lietuvos teritorijoje, tačiau jie palyginti nežymūs. Todėl archeologai šiuo metu dar ne visada drįsta tvirtinti, kad senovėje Lietuvoje, prieš ateinant baltams, gyventa finougrų genčių. Kitaip tariant, į klausimą, ar lietuviai dabartinėse žemėse gyvena nuo amžių (yra autochtonai ar ateiviai), archeologai kol kas negali visai aiškiai atsakyti. Čia dar galima pridurti, kad duomenys apie šukinės duobėtosios keramikos liekanų kiekį Lietuvoje gali pasikeisti, kai jos teritorija archeologų bus dar geriau ištirta.

       Be archeologijos, šiam klausimui nušviesti labai svarbūs duomenys, gaunami tiriant hidronimų kilmę, darybą, paplitimą. Kiekviena tauta, ilgiau vienoje vietoje išgyvenusi, svarbiausiems aplinkos objektams duoda vardus. Ilgiausiai išlieka neužmiršti ir nepakeisti hidronimai. Kai kurie jų išlieka daugelį tūkstančių metų net tais atvejais, kai amžių bėgyje pasikeičia aplinkinių gyventojų etninė sudėtis. Pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai aiškiai parodė, kad hidronimijos tyrinėjimo rezultatai gali labai iškalbingai byloti apie vienos ar kitos tautos tolimą praeitį net tada, kai archeologija tyli. Hidronimikos duomenys atskirais atvejais ne tik padeda išspręsti ginčijamą archeologijos klausimą, bet skatina archeologus ieškoti duomenų, galinčių patvirtinti hidronimikos išvadas. Antai M. Fasmerio ir ypač V. Toporovo bei O. Trubačiovo hidronimų tyrinėjimai parodė, kad rytinių arba vadinamųjų Dnepro baltų pietinė riba galėjo eiti Seimo upe (Seimas - kairysis Dnepro intakas). O archeologo V. Sedovo darbuose patvirtinama kalbininkų išvada.

       Ką rodo lietuvių hidronimija? Yra joje finougriškų vardų ar nėra? Šis klausimas jau senokai domina mokslininkus, tačiau platesnių tyrinėjimų, galinčių duoti atsakymą į jį, nebuvo. Literatūroje šiuo klausimu yra tik atskirų pastabų arba keli lietuvių hidronimai bandomi laikyti finougriškais.

       Bene pirmasis finougrų substrato klausimą lietuvių vardyne iškėlė lenkų mokslininkas J. Rozvadovskis. 1913 m. pasirodžiusioje studijoje „Keletas pastabų apie priešistorinius santykius Rytų Europoje ir indoeuropiečių protėvynę vandenų vardų šviesoje" jis penkias šiaurės Lenkijos, vakarinių Rusijos žemių ir Rytų Prūsijos vietovardžių grupes laikė finougrų kilmės. Tai visų pirma grupė vietovardžių, turinčių šaknį lemp-, lamp-: Lampten (ež. Rytų Prūsijoje), Lempie (ež. buv. Seinų apskrityje), Lamseden (k. buv. Gumbinės apylinkėse) ir kt. Šiuos vietovardžius J. Rozvadovskis kildino iš suomių lamp „ežerokšnis, prūdas", Rytų Prūsijos upėvardį Raja (iš XIII a.) J. Rozvadovskis lygino su suomių ruoja, estų rooja „dumblas, mauras, purvas". Vėliau J. Rozvadovskio iškeltas mintis toliau išplėtojo T. Lėr Splavinskis, finougrų kilmės dar laikydamas hidronimą Svir, dabar Svyrių ežeras (Baltarusijos TSR, rytiniame Lietuvos pasienyje) - plg. suomių syveri, siver „gelmė, giluma vandenyje"; Nemunas - plg. suomių niemi „iškyšulys, nerija"; Mūnas (ež. Daugėliškio apyl.) - plg. suomių типа „kiaušinis". Dauguma T. Lėr Splavinskio etimologijų gana patikimos, tik Nemuno kildinimas iš suomių niemi, kaip matėme, kelia abejonių. Lietuvių toponimikos pradininkas K. Būga suomišku laikė Skaistgirio apylinkių upės vardą Kivė, plg. suom. kivi „akmuo". Buvo bandymų ir daugiau Lietuvos hidronimų kildinti iš finougrų kalbų. Tačiau didžioji jų dalis vėliau pasirodė akivaizdžiai klaidingi. Ši aplinkybė, matyti, daug prisidėjo prie ir dabar dar gyvos nuomonės, kad lietuvių vardyne finougrų substrato gali iš viso nebūti. Tokiai nuomonei plisti padėjo ir tai, kad Lietuvoje šukinės duobėtosios keramikos, priskiriamos finougrų protėviams, nedaug terandama, o lietuvių literatūrinėje kalboje finougriškų skolinių taip pat, galima sakyti, nebuvo konstatuota. Tų vietovardžių, kurie iki šiol buvo laikomi finougrų kilmės, suprantama, nepakako pagrįsti nuomonei, kad Lietuvoje, prieš atsikraustant baltams, galėjo gyventi finougrų gentys.

       Ar yra duomenų, rodančių, kad Lietuvoje finougrų kilmės vietovardžių gali būti daugiau? Visų pirma reikia pabrėžti, kad šiuo aspektu lietuvių vietovardžiai dar beveik visai netyrinėti. Susidarė gana keista situacija: finougriškų vietovardžių buvimą Lietuvoje imta neigti ne todėl, kad tokią išvadą siūlė kruopšti lietuvių vardyno analizė, lietuvių toponimų (vietovardžių), ypač hidronimų, lyginimas su finougrų vietų vardais, o todėl, kad nei tokios analizės, nei tokio lyginimo nebuvo. Dėl to nuomonė, kad finougrų substrato lietuvių vardyne iš viso gali nebūti, yra per ankstyva. Ši didelė problema laukia tolimesnių tyrinėjimų. Kad tokie tyrinėjimai gali būti vaisingi, rodo ir netiesioginiai duomenys. Finougrų protėviams priskiriamos šukinės duobėtosios keramikos, nors ir negausiai, randama visu Baltijos pajūriu net iki Elbės upės. Antikiniai autoriai Tacitas ir Ptolemėjas (I-II m. e. a.) kaimynystėje su aisčiais (baltais), venetais ir gotais randa ir finus. Lietuvių vietovardžius, ypač hidronimus, palyginus su suomių, estų, karelų ir kitų finougrų kalbų vietovardžiais ir bendriniais žodžiais, taip pat matyti, kad finougrų substrato lietuvių vardyne gali būti. Suprantama, didelio kiekio finougrų kilmės vietovardžių Lietuvoje negalima tikėtis. Spėjama tolimos praeities situacija patvirtina šią mintį. Pabandykime trumpam užmiršti, kad gyvename atomo ir kosmoso amžiuje, ir persikelkime kokius keturis tūkstančius metų atgal, apytikriai į III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigą. Tuo laiku finougrų protėviai gyveno didžiuliuose Rytų Europos plotuose nuo Uralo iki Baltijos. Tačiau ši didžiulė teritorija, kaip mano archeologai (H. Moora), buvo gyvenama labai retai. Gyventojai nesivertė žemdirbyste ir neturėjo naminių gyvulių. Apie II tūkstantmečio pr. m. e. pradžią į Pabaltijį ateina naujos - gyvulių augintojų bei žemdirbių - gentys, atnešusios virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūrą. Tai greičiausiai ir buvo prabaltai, tolimi šių dienų baltų protėviai. Užėmę retai gyvenamas finougrų teritorijas, jie daugumos vietinių gyventojų greičiausiai neišnaikino ir neišstūmė, o palaipsniui, per ilgą laiką juos asimiliavo. Šis faktas, be kita ko, dar rodo, kad finougrų kilmės vardus gali turėti nedidelių ir nuošalių vandenų vardai.

       Iš lietuvių hidronimų, kuriuos jau dabar galima įtarti esant ne baltiškais, o perimtais iš finougrų, galima paminėti šiuos: Jara (ežeras Svėdasų apyl.). Tuo pačiu vardu vadinama ir upė, ištekanti iš šio ežero. Vardas Jara greičiausiai yra kilęs iš suomių jarvi „ežeras". Kaip parodė K. Būgos tyrinėjimai, latvių vietovardžiuose, kilusiuose iš suomių jarvi, priebalsis v neišlieka; Kirgus (upė Akmenės apyl.) - plg. suomių Korgus, Kerg-ozero ir kt.; Korbis (upė Veprių apyl.) - plg. karelų Korba, Korbo, Korb-ozero, Korbi-salma ir kor'b, suomių korpi „neįžengiamas miškas"; Lambis (upė Sėtos apyl.) - plg. suomių Lambas-Kurja, Lambas, Ala-lambi ir lampi „ežeras miške, prūdas", lapių labbak „bala"; Suojys (ežeras), Suoja (upė Alantos apyl.) - plg. karelų Suo-jarvi, Suojarvi ir suomių suo „bala"; Robata (upė, Pumpėnai) - plg. estų Rabatsi, lybių, estų raba „bala", lybių rabat-suo „bala"; Šakšys (ežeras, Antalieptė) - plg. karelų Šokša: šokša „intakas, upės atšaka"; Vokšẽlis (ežeras, Nemenčinė) - plg. karelų Vokša, Vokšezero, Vokšozero, suomių vuoksi „potvynis, srautas, srovė" ir kt. Tokių hidronimų iš viso dabar jau galima priskaičiuoti iki trisdešimties. Visi jie neturi baltiškų etimologijų, ir maža tėra vilties ateityje juos išaiškinti, remiantis baltų kalbų duomenimis. Lyginant lietuvių ir finougrų hidronimus, kartais susiduriame su be galo įdomiais, nors šiuo metu dar ir neišaiškinamais reiškiniais. Tai atvejai, kai hidronimas beveik lygiai gali būti laikomas baltišku arba skolintu iš finougrų, pvz., Veisiejų apyl. ežero vardas Tėrmentas paprastai vedamas iš veiksmažodžio termėnti „daryti nešvarų, terlioti". Tačiau ežero vardas Tėrmentas turi puikiausių atitikmenų tarp finougrų hidronimų, plg. karelų ežerų vardus Termant (du ežerai), Termand, Termanda, Termando. Dar įdomesnis vaizdas su lietuvių upės vardu Alanga. Jo baltiška etimologija iki šiol niekas neabejojo. Kad tai iš tiesų baltiškas vardas, rodosi, sako ir latvių bendrinis žodis aluogs „šaltinis", kilęs iš *alang(a)s. Tačiau pasirodo, kad upių vardai su šaknimi alang- nepalyginti dažnesni finougrų vardyne negu baltų (plg. karelų Alanga, Olanga ir kt.). Maža to, finougrų kalbose yra bendrinis žodis, iš kurio, kaip mano prof. Popovas, galėjo kilti karelų upių vardai Alanga, Olango: karelų alango, alang, suomių alanko, alangon „žemuma, slėnys, dauba". Tiesiog sunku patikėti, kad šios akivaizdžios paralelės yra atsitiktinės. Bet nei skolinimas iš baltų kalbų į finougrų, nei atvirkštinis - iš finougrų į baltų - neatrodo įmanomas. Todėl galutinis atsakymas į šitokio pobūdžio mįsles dabar sunkiai įsivaizduojamas. Vis dėlto negalima visiškai išleisti iš akių ir vadinamosios nostratinių kalbų problematikos, apie kurią buvo užsiminta anksčiau.

       Gali kilti klausimas - o kokia padėtis Latvijoje? Ar daug ten yra suomiškų vietovardžių? Atsakyti į šį klausimą šiek tiek lengviau. Latvių vietovardžiai apskritai yra kiek geriau ištyrinėti. Be to, daug plačiau tyrinėtas ir finougrų substratas latvių vardyne (J. Endzelynas, K. Būga, M. Rudzytė, A. Breidakas). Todėl dabar visai aišku, kad Latvijos teritorijoje, įskaitant ir pietines sritis, finougrų kilmės vietovardžių yra šimtai. Tad finougriški hidronimai (galbūt ir kiti vietovardžiai) Lietuvoje būtų logiškas finougrų toponimijos tęsinys į pietus.

       Visus aiškesnius finougrų kilmės vandenvardžius pažymėjus žemėlapyje, ryškesnės jų koncentracijos nematyti. Tik retesni jie Žemaičiuose ir Užnemunėje.

       Šie apie trisdešimt finougriškų hidronimų iš vienos pusės - jau gana didelis skaičius, iš antros - dar per mažas, kad galėtume neabejodami tvirtinti, jog Lietuvoje senovėje gyventa finougrų protėvių. Tačiau pamatas tokiam tvirtinimui jau padėtas. Jeigu atsiras daugiau archeologinių duomenų, paremiančių vietovardžių lyginimo išvadą, tuomet jau neabejodami galėsime sakyti, kad prabaltai, iš kurių vėliau susiformavo lietuvių, latvių ir prūsų tautos, kaip ir šimtai kitų pasaulio tautų, senovėje daug kraustėsi ir tik apie II tūkstantmečio pr. m. e. pradžią atėjo į dabartines žemes iš kitur, o šių dienų Lietuvoje ir Latvijoje prieš tai gyveno dabartinių suomių, estų, lybių, karelų ir kitų finougrų tautų protėviai.

       Baltų prokalbei suskilus į atskiras kalbas ir latvių kalbai atsiskyrus nuo lietuvių kalbos, su Pabaltijo finais iš baltų kalbų intensyviausius, ilgiausiai trukusius ir dabar tebetrunkančius kontaktus palaikė latvių kalba. Per tuos ilgus šimtmečius pakito ir pats baltų ir finų kalbų ryšių pobūdis - pirmiausia ta prasme, kad šių kontaktų įtaką ėmė aiškiau jausti ir baltų kalbos. Viena tos įtakos apraiškų yra minėtieji substratiniai finougriškos kilmės vietovardžiai Lietuvoje. Antra, Pabaltijo finų kalbų - lybių, estų, suomių - įtaka ėmė stiprėti bei plėstis. Tos įtakos mastas, gilumas, nekalbant jau apie detales, tebėra palyginti mažai ištirtas. Vis dėlto šiai problemai skirtų darbų per pastaruosius pora dešimtmečių padaugėjo. Iš jų matyti, kad finų kalbų įtaka latvių kalbai, dažniausiai per ją ir lietuvių kalbai, yra gana pastebima. Antai V. Tomsenas manė, kad į baltų kalbas iš Pabaltijo finų kalbų pateko apie 180 žodžių. K. Abenas latvių kalboje, daugiausia jos lybiškose tarmėse, priskaičiuoja net 500 finougriškos kilmės žodžių. Dalis finougrizmų per latvių kalbą bei jos tarmes pateko ir į lietuvių kalbą. Manoma, kad ir kai kurie lietuvių kalbos fonetikos, sintaksės reiškiniai savo šaknimis (dažniausiai per latvių kalbą) nusidriekia į finougrų kalbas. Žodžiu, finougrų kalbų įtakos baltų kalboms, tarp jų ir lietuvių kalbai, apraiškų aptinkama vis daugiau. Bet apskritai tai kalbotyros sritis, laukianti tolesnių studijų bei tyrinėjimų.