Gediminas Vaitkevičius


ANKSTYVASIS VILNIUS: ĮRODOMUMO VINGIAI

      Viduramžių miestai - istorinis reiškinys akumuliavo ir integravo pagrindinius to meto raidos procesus. Juose telkėsi intelektuali mintis, formavosi ir plėtojosi pažangios technologijos ir gamybos organizacijos formos. Jie buvo valdžios centrai ir tapo didžiulėmis "darbo mašinomis", kurios daugiausia laidavo valstybės strategijos įgyvendinimą. Miestų vaidmenį vaizdžiai apibūdino L.Bevenolas: Europos miestai iškilo kartu su pačia Europa ir tam tikra prasme sukūrė šį regioną. Jie buvo ryškiausias besiformuojančios Europos bruožas. Jie kūrė Europos civilizaciją... Europos miesto istorija ir pačios Europos istorija didžia dalimi yra ta pati neatsiejama ir gerai įamžinta [1]. Taigi miestų formavimosi, plėtotės, juose vykusių procesų nagrinėjimas yra prioritetinis uždavinys siekiant pažinti Lietuvos praeitį ir suvokti Lietuvą Europos kontekste.

      Miestuose vykusių procesų sudėtingumas ir dinamika lėmė archeologinių šaltinių specifiką ir paties tyrimo problematiką. Tai buvo akstinas atsirasti atskirai tyrimų šakai - miestu archeologijai (urban archeology). Joje vyrauja ne konstatuojamieji aspeklai, būdingi tradicinei archeologijai, bet paaiškinamieji: istorinį laikotarpį, o ypač miestą, studijojančioje archeologijoje konstatavimo ir šabloniško paaiškinimo nepakanka[2]. Beje, konstatavimas dažniausia būna paremtas medžiagos aprašinėjimu ir subjektyviu vertinimu. Miestų archeologijoje pagrindinis šaltinis yra masinė medžiaga, kuri nagrinėjama sociokultūrinės vertės, arba funkciniais požiūriais. Visi dirbiniai buvo pagaminti vartojimui ir pritaikyti konkrečiose sąlygose, konkrečioms funkcijoms atlikti. Todėl žmogaus veiklos idėjas, galimybes, tikslus, jo gyvenimo būdą atkuriame per dirbinių paskirtį ir specializacijos lygį (…) Vystosi būtent funkcijos, o ne dirbiniai. Todėl mąstant funkcijomis, o ne daiktais išsamiau atskleidžiami priežastiniai ryšiai ir istorinio proceso nuoseklumas [3]. Čia nagrinėjimas neapsiriboja identifikaciniais klausimais (panašių ar skirtingų bruožų palyginimu, kuris yra pagrindinis arba dažniausiai vienintelis metodas tradicinėje archeologijoje) , bet remiamasi dar ir gilumine archeologinio šaltinio struktūros analize, atskleidžiančia technologines ir praktines senovinio dirbinio savybes, jų sąsąjas su aplinka ir priklausomumą nuo jos, su istoriniu, sociologiniu, kultūriniu ir kt. kontekstais. Todėl, neišnagrinėję archeologinės medžiagos konteksto, toliau žengti negalime.

      Archeologinėje medžiagoje miesto bruožus atspindi apstatymo intensyvumas, posesijų ribų pastovumas, socioekonominiai ir kultūriniai aspektai. Svarbiausias iš jų – profesionalaus verslo (tiek amato tiek prekybos) , kaip pagrindinio viduramžių miesto ekonominės organizacijos komponento, vyravimas ekonominėje struktūroje. Socioekonominius pokyčius, susijusius su profesionalaus amato įsitvirtinimo Vilniuje, ryškiausiai atspindi profesionalios gotikinės keramikos, daromos pasitelkus specializuotą įrangą ir tam tikrus įgūdžius, pasirodymas XIV a. II ketvirtyje. Maždaug nuo X a. datuojama ikigotikinė keramika pagal technologinius parametrus priskiriama ikiprofesionaliai gamybai. Keramika- tai savotiškas miesto ekonominės infrastruktūros indikatorius: puodininkystė ir tekstilė- paskutiniai amatai, atsiskiriantys nuo agrarinės sferos [4], ir profesionalios puodininkystės pasirodymas tarp miesto amatų liudija, kad profesionalus amatas yra aprėpęs visą miesto gamybos sferą.

      Gotikinės keramikos pasirodymo chronologija remiasi Senojo arsenalo stratigrafija, kurios absoliutinis datavimas siejasi su rašytiniuose šaltiniuose minimais mūrais ir su jų statybos laiku atsekamais mediniais grindiniais. 1365 ir 1377 m. Vilniaus puolimų aprašymuose aptvarinės mūrų sienos neminimos. Ginybiniai mūrai paminimi tik 1387 m. Jogailos privilegijoje, tai leidžia jų datavimą orientuoti į III-IV ketvirčių sandūrą. Šios sienos statybos laiką stratigrafijoje atitinka medinis grindinys (dokumentacijoje žymimas antruoju mediniu grindiniu) , žymėjęs vadinamojo III sluoksnio viršutinę ribą. 0, 3 m žemiau antrojo medinio grindinio buvo trečias medinis grindinys, skyręs trečią sluoksnį į du horizontus :III ir III a. Atsižvelgiant į medinių grindinių galimą eksploatacijos laiką vargiai ar galima III horizonto formavimosi pradžią nukelti anksčiau nei XIV a. vidurys (vėliau- galima) . Tokį stratigrafija paremtą datavimą 1978 m. patvirtino ir C¹⁴ datavimo rezultatai-bandinys datuotas XIV a. viduriu[5]. III a horizonto ankstyvoji chronologinė riba gali būti diskutuotina-drauge darytas šio horizonto C¹⁴ datavimas nurodė XIVa. Pradžios datą[6], -bet pažvelkime į konkrečią archeologinę medžiagą. III horizonte vyrauja gotikinė keramika, tuo metu kai iš III aš tėra palyginti nedidelis procentas ankstyviausių gotikinės keramikos radinių. Tai rodo, kad gotikinė keramika pasirodė III a. horizonto formavimosi laikotarpio pabaigoje ar bent jau ne anksčiau kaip antroje pusėje. Todėl nedrįstu profesionalios keramikos pasirodymo Vilniuje datuoti anksčiau negu XIVa. II ketvirčiu. Šį datavimą atitinka ir 1933, 1939m. kasinėjimų Altralijoje duomenys (žr. toliau) .

      Atkreipiu dėmesį į tai, kad pamažu su gotikine keramika ėmė ryškėti ir indų specializacija, rodanti naujos buitinės tradicijos formavimąsi. Tai leidžia teigti, kad miestietišką ekonomiką apibūdinantys pokyčiai Vilniaus masinėje archeologinėje medžiagoje matomi nuo XIVa. II ketvirčio. Nuo šio laiko aiškiai padidėja radinių kiekis kultūriniuose sluoksniuose aptinkamas tankus apstatymas ir pastovios ribos.

      Gedimino kalno aikštelėje ir pietvakarinėje papėdėje aptikti I tukstantmečio žmogaus veiklos pėdsakai (daugiausiai tai grublėta keramika rasta XIV-XV a. sluoksniuose) neišsiskiria iš kitų Lietuvos to meto paminklų nei plotu, nei medžiagos bruožais Apie tuometinio apstatymo pobūdį jokių duomenų nėra. Sąsajos su XIV a. Vilniumi daugeliu atvėjų neaiškios.

      Ankstyvųjų kultūrinių sluoksnių (dar be gotikinės keramikos) lokalizacija rodo, kad XIII a. buvo apgyvendinta Pilies kalno aikštelė ir Pilies kalno šiaurės papėdė tarp šlaito ir Neries. Vakarų papėdėje aptiktas tik periferinis ikigotikinis sluoksnis susformavęs šalia kelio.

      Šiandien sunku ką nors pasakyti apie Altarijos teritorijų apgyvendinimą XIII amžiuje. Trijų Kryžių kalno viršutinėje aikštelėje kultūrinio sluoksnio apatiniame horizonte datuojančios medžiagos nebuvo. O virš jo esančiame sluoksnyie rasta tik XIV a. II pusės-pabaigos keramika. Į pietryčius nuoTrijų Kryžių kalno 1933 ir 1939 m. Holubovičių aptiktas menkas apatinis ikigotikinis sluoksnis vargu ar siekia XIII a. pabaigą. Tai veikiau sluoksnis, ėmęs formuotis prasidėjus sparčiai Vilniaus plėtrai XIV a. I pusėje, kai buvo apgyvendinami dideli nauji plotai. Trijų Kryžių kalno šiaurės rytų papėdėje buvo aptikta XIV a vidurio-II pusės sodyba, o apatinis kultūrinio sluoksnio horizontas nebuvo tiriamas. Rytinėje Altarijos pusėje esančio Slalo kalno apatiniuose horizontuose aptikta tik XIV a. II pusės keramika.

      XIV a. I ketvirtyje prasidėjo sparti Vilniaus plėtra. Jos pagrindinės kryptys -Altarija ir Neries pakrantė. Altarija buvo tartum antras miesto apgyvendinimo židinys, vėliau tapės Kreivuoju miestu, kurį topografijos požiūriu galima pavadinti aukštutiniu miestu. Jei ant Trijų Kryžių kalno buvo pilis (tai galutinai dar neįrodyta, bet yra pagrindo manyti) , o jo papėdėse gyvenvietė (tai abejonių nekelia) , tuomet galima sakyti, kad aukštutiniame mieste buvo pakartota būdinga I ir II tūkstantmečio pradžios Lietuvos piliakalnio ir papilio gyvenvietės kombinacija.

      Antroji plėtros kryptis pagal aptiktą ikigotikinio laikotarpio sluoksnį – Neries pakrantė. praeities tyrinėtojams tai mažai žinoma teritorija palei Nerį nuo Senojo arsenalo iki dabartinio pastato T. Kosciuškos g. 3. 1997 ir 1998 m. tyrimų metu T. Kosciuškos g. 3 buvo aptiktas ikigotikinis kultūrinis sluoksnis[7]. Teritorija tarp Senojo arsenalo ir T.Kosciuškos g. 3 nekasinėta, tačiau žvalgomaisiais grėžiniais joje konstatuotas nuo 1,4 iki 3,5 m storio kultūrinis sluoksnis[8]. Tai leidžia manyti, kad čia buvo viena pirmųjų didelių Vilniaus miesto apgyvendintų teritorijų, kurią topografijos požiūriu galime išskirti kaip žemutinį miestą. Archeologiniai duomenys rodo, kad pradžioje ant Pilies kalvos buvo citadėlė, vėliau šiaurinėjė papėdėje tarp Pilies kalno ir Neries ant durpingo grunto ėmė formuotis kultūrinis sluoksnis (dokumentacijoje žymimas IV) . Kokia čia vyko veikla, sunku pasakyti – pastatų pėdsakų nerasta, bet medienos liekanų (skiedrų ir t.t.) buvo daug. Radinių intensyvumas šiame sluoksnyje menkas. XIII a. pabaigos –XIVa. I ketvirčio žmogaus veiklos pėdsakai nusidriekė palei Nerį. Skirtingai negu teigta anksčiau vyravusiose nuomonėse (esą Nries vilniečiai neišnaudojo, o labiau orientavosi į Vilnelę) , dabar galime kalbėti apie tai, kad Neris buvo svarbus veiksnys formuojantis Lietuvos sostinei. Pirmoji Vilniaus plėtimosi kryptis buvo nukreipta į Nerį. Saugumo, komunikacijų ir gyvenimo sąlygų požiūriais buvo gera. Ši teritorija apsaugota aštrakuolių tvoromis, buvo šalia kalnų- lengva evakuotis į tvirtovę, upė (naudota laivybai ir žvejybai) kelias į rytų Lituvą sausas gruntas ir lengvai pasiekiamas kokybiškas šaltinių vanduo. Tik plėtros galimybės čia buvo labai ribotos, todėl jau XIV a. II ketvirtyje imta apgyvendinti drėgnas Pilies kalno vakarinę ir pietinę papėdes.

      XIV a. vidurije pagrindine Vilniaus plėtros kryptimi tapo dabartinis senamiestis.

      Vilniaus gyvenvietę imta sparčiais tempais plėsti nuo Vytenio ir Gedimino laikų. Tai ne tik ekstensyvi, bet ir intensyvi plėtra, kurios akstinas buvo kunigaikštystės (arba didžiojo kunigaikščio) sociekonominės bazės stiprinimas. Šios veiklos sėkmę atspindi archeologinė medžiaga: per trumpą laiką buvo apgyvendintos didelės teritorijos; kultūrinio sluoksnio stratigrafija ir archeologinės medžiagos kiekiai rodo žmonių veiklos suintensyvėjimą; svarbiausia profesionalus amatas įsivyravo visoje miesto ekonominėje organizacijoje. Tada Vilnius tapo realiu viduramžių Lietuvos centru, paspartinusiu kunigaikštystės vystimąsi: amatų augimą, sociokultūrines permainas.

      Per pastaruopsius du dešimtmečius labai išpopuliarėjo Vilniaus kaip svarbaus centro sureikšminimas nuoXIII a. ar net dar nuo ankstesnių šimtmečių, suteikiant jam net Mindaugo sostinės statusą arba (ko gero, mitinės) Vilniaus kunigaikštystės sostinės nuo XIa. statusą. Šiuose teginiuose, kuriuose apeliuojama į archeologinę medžiagą, aš pasigendu nuoseklaus kontekstinio požiūrio arba net ir nuoseklios įrodomumo sekos nuo archeologinio šaltinio iki išvadų. Ypač tai taikytina medžiagos datavimui ir jos susiejimui su miesto požymiais.

      Prielaidas ankstinti Vilniaus atsiradimą reminti archeologine medžiaga davė ketvirto dešimtmečio kasinėjimai Aukštutinės pilies aikštelėje[9] ir Altarijoje[10].

      Pilies kalno aikštelės sluoksnių chronologija, nustatyta H. ir Vl.Holubovičių 1940 metais ir patikslinta A.Lisankos 1982 metais, abejonių nekelia: Pilies kalne ankstyviausi žmogaus veiklos pėdsakai aptikti I tūkstantmečio pradžios sluoksniuose.

      Altarijoje Holubovičiai išskyrė tris kultūrinio sluoksnio horizontus: viršutinio datavimą siejo su 1390 m. Kreivojo miesto sunaikinimui [11]; vidurinį – su vienu iš ankstyvųjų kryžiučių užpuolimu, anksčiausiai - su 1365m. antpuoliu [12]. Apatinio horizonto chronologiją apibūdino taip: jo susidarymo pradžią gana atsargiai galime datuoti XIIIa. ir netgi XIIa. Tokiam datavimui niekas neprieštarauja[13].

      Dabar pažvelkime detaliau. Viršutinio ir vidurinio kultūrinio sluoksnio horizontų datavimas pagal archeologinę medžiagą ir gaisrų pėdsakus ginčų nekelia. Be to, po viršutiniame sluoksnyje aptikta medinio pastato krosnimi buvo atkasta vidurinio sluoksnio laikotarpio krosnis, po kuria rasti trys vienas kitą perdengę židiniai, priklausą apatiniam sluoksniui. Ir, kaip rašo autoriai, šioje vietoje nuosekliai galima atsekti penkis židinio ir krosnies vystymosi etapus trijuose kultūriniuose sluoksniuose [14]. Vargu ar šį kūrenimo įrangos tęstinumą galima datuoti šimtmečiais (skaičiuojant žemyn nuo1390m.) . Kur kas įtikimesnis kelių dešimtmečių, na, tarkim, šimtmečio laikotarpis. Todėl Holubovičių pateiktas gana atsargus apatinio sluoksnio formavimosi pradžios datavimas tryliktuoju amžiumi, jei orientuojamės į jo pabaigą, yra pagrįstas. Vis dėlto neskubėkime ten kurdinti XIIIa. miesto su išplėtota prekyba ir amatais – apatiniame sluoksnyje tėra ikigotikinė keramika.

      Tačiau iš kur tada atsirado aliuziją į XII amžių? Ir kodėl archeologai vartoja tokią formiluotę, esą archeologinė medžiaga tokiam datavimui neprieštaraija, o ne archeologinė medžiaga įrodo ar bent jau archeologinė medžiaga leidžia manyti? Juk sluoksnyje nebuvo datuojančios medžiagos, - vien tik plataus datavimo ikigotikinė keramika. Atsakymą randame toliau tame straipsnyje: miestą anksčiau už lietuvius galėjo įkurti krivičiai jau XI-XII a., kai Polocko kunigaikštystei priklausė ir dalis lietuvių žemių[15]. Vadinasi, autoriaus išvada išplaukia ne iš archeologinės medžiagos, bet iš jo paties pasirinktos hipotezės. Archeologine medžiaga čia pasinaudota ne kaip šaltiniu, o kaip hipotezės iliustratore. Holubovičiai nemelavo sakydami, jog niekas tokiam datavimui neprieštarauja. Bet jie nepasakė, kad niekas to ir neįrodo.

      Susidomėjimas ankstyvuoju Vilniumi labai išaugo 6-ajame dešimtmetyje. Pilies kalno vakarų papėdėje kasinėjimų metu buvo aptiktas iki 6 m storio kultūrinis sluoksnis, kurio apatinėje dalyje žemiau XIVa. 9-uoju dešimtmečiu datuojamos Šv.Onos bažnyčios liekanų archeologai rado keliolikąa medinių pastatų, stratigrafiškai sudariusių nuo vieno iki šešių horizontų. Tyrimų autorius A. Tautavičius, remdamasis stratigrafija ir prielaida, kad medinio pastato drėgnoje vietoje eksploatacijos laikas siekia apie 20 metų, padarė išvadą, kad ši teritorija buvo apgyvendinta XIIIa. viduryje[16]. Tai logiškas datavimo būdas, bet turintis vieną rimtą trūkumą:pastatas nebūtinai išstovėdavo visą naudojimo laiką, dėl įvairių priežasčių jį galėjoperstatyti ir po poros metų. O per šešis horizontus (beje, 6 horizontai atsekami tik vienoje vietoje) paklaida gali susidaryti gan reikšminga. Pasiremti kakia nors kita datuojančia medžiaga nebuvo galimybių:iš strėlių antgalių, spynų ir pan. negalima identifikuotiXIII ir XIV amžių, o masinės medžiagos tada Lietuvoje niekas netyrinėjo. Tačiau ši silpna datavimo vieta nebuvo įvertinta ir prielaida paremtas datavimas suvoktas kaip įrodytas faktas.

      Bet kaip minėjau, tada XIIIa. Pilies kalno vakarų papėdės apgyvendinimu neabejota, ir 1963m. Valdovų rūmų kieme aptiktas mūras kėlė asociacijų su Mindaugo katedra. Sakralinę mūro paskirtį, autoriaus nuomone, liudijo tai, kad mūro aplinkoje nebuvo buitinės medžiagos; kad tai ne šiaip sau siena, o puošnus pastatas, tyrimų autoriaus nuomone, įrodo dvi netoliese griuvenose rastos nerviūrinės plytos[17], beje, šių dviejų plytų ir mūro ryšys nenustatytas. Tai leido tyrimų autoriui padaryti drąsią prielaidą: Jei šios liekanos ateityje, pilniau jas atidengus, leistų tvirtinti, kad čia stovėjo XIIIa. statyta katedra, tai tuo pačiu būtų išrištas ir vienas iš svarbiausių XIIIa. Lietuvos sostinės klausimas. Tada nebūtų teorijų, kad Mindaugas iš viso neturėjo pastovios savo rezidencijos, kad Lietuvos valstybė XIIIa. iš viso neturėjo pastovios sostinės[18].

      Nors vėliau A.Tautavičius išsiaiškino, kad tai buvo greičiausiai XIV a. gynybinis mūras [19], tačiau tuo metu Mindaugo katedros idėja žmonėms giliai įstrigo į sąmonę. Būdingas to meto archeologų darbo bruožas – daryti kuo platesnes toli siekiančias išvadas ar bent prielaidas, nelabai gilinantis į tai, kiek toli siekiantis samprotavimai yra tapatūs turimiems archeologiniams duomenimims. Tai skatino įsitvirtinti nuomonei apie Vilnių kaip didelį ir svarbų centrą, susiformavusį iki XIVa.

      Ši nuomonė suvaidino labai svarbų vaidmenį interpretuojant Arkikatedros ir Valdovų rūmų archeologinę medžiagą. Neturint gilių archeologinio šaltinio analizės tradicijų, įrodymas buvo grindžiamas medžiagos konstatavimu ir aplikacija (pasirinkto praeities modelio pritaikymu archeologinei medžiagai, o ne hipotezės suformulavimu pagal šaltinio tyrimų duomenis) .

      1984 –1988 M. Vilniaus katedros archeologinių tyrimų pirminės dokumentacijos išvaduose užfiksuota, kad pirminiai kultūriniai sluoksniai sunaikinti vėlesniais laikotarpiais vykdant įvairiu žemės darbus, todėl nenustačius sluoksnių santykio su mūrinių pastatų pamatais neįmanoma ir tiksli tų pastatų chronologija [20] . Taigi keturkampio pastato, kuris vadinamas Mindaugo katedra, datavimo pagal stratigrafiją nustatyti negalime. Tenka remtis archeologine medžiaga, susijusia su šiuo pastatu ir paties mūro datavimu. Katedros pastatymo Mindaugo laikais faktui įrodyti dažniausiai naudojamas argumentas – glazūruotos grindų plytelės [21]. Kalbėdamas apie lygaus paviršiaus glazūruotas grindų plyteles, architektas N.Kitkauskas aptaria jų paplitimą įvairiuose kraštuose XI –XIIIa. ir skaitytojui susidaro įspūdis, kad jos yra pastato datavimo XIII amžiumi įrodymas. Tačiau jos plačiai paplitusios ir vėlesniais šimtmečiais. Tokių lygaus paviršiaus glazūruotų grindų plytelių išlikę patalpų grindiniai eksponuojami Talino rotušėje (XIV-XVa.), Torunės pilyje (XIVa.), Magdeburgo katedros vienuolyne (XIV, XVa.) ir kt. Be to, tokių radinių yra Vilniuje: senamiesčio 45-ajame kvartale XIVa. pabaigos –XVa. mūrinio pastato griuvenų sluoksnyje rasta keliolika tokių plytelių: inv.Nr. 8, 78-84 [22] , kurių matmenys, glazūrų spalvos (žalia, žaliai ruda, geltona) ir faktūra analogiškos rastosioms katedroje. Atliekant Šv.Ignoto g.8 kasinėjimus taip pat rasta tokių plytelių, bet jos buvo suardytame sluoksnyje, tad galima laikyti asitiktiniais radiniais. Taigi glazūruotos lygaus paviršiaus grindų plytelės nėra retenybė XIV amžiuje, todėl XIII ir XIV amžiams identifikuoti jų negalime. Su tuo, kad glazūruotos grindų plytelės, dekoruotos reljefiniu ornamentu, yra XIVa. ar vėlesni dirbiniai sutinka ir N. Kitkauskas [23] .

      Katedros tyrimų ataskaitos išvaduose archeologas A.Lisanka rašo, jog kvadratiniam pastatui priklauso ir žalia bei ruda glazūra padengtos ploksčios profiliuotos čerpės [24]. Jų analogai rasti kasinėjimų Šv.Ignoto g.8 metu XIVa. antrą pusę, negu liudytų pastatą buvus pastatyta XIII a. viduryje.

      Belieka Mindaugo laikotarpio datavimo įrodymų ieškoti paties mūro parametruose. Nebūdamas architektas, nesiveliu į architektūrines subtilybes, tačiau pastebim tam tikrą dėsningumą: išvados apie Mindaugo katedros statybą tvirtai pateikiamos tada, kai kalbama bendrai, be konkretikos - statybos technika (mūro skiedinio savybės, plytų matmenys, sienų mūrijimo būdas) … leidžia manyti, kad tai XIII a. pastato liekanos. Tai Mindaugo laikų katedra [25]. Detalesnio mūrų aprašymo išvados atrodo jau kitaip: Visų šių plytų (kvadratinio pastato pamatų - aut. past.) ilgio ir pločio santykis 1:b mažesnis arba lygus 2, jų dydžiai ir proporcijos tokie patys, kaip XIIIa. antrosios pusės – XIV a. pirmosios pusės Lietuvos aptvarinių pilių mažojo formato plytų [26]. Taigi mūro datavimas nuo XIIIa. vidurio pasislenka į XIIIa. antrą pusę ir net į XIVa. pirmą pusę. Jei dar atsižvelgsime, kad minėtų aptvarinių pilių mūrų technikos bruožai neteikia laikotarpio duomenų [27], o archeologiniais duomenimis jos datuojamos XIVa. [28], tai argumentų Mindaugo katedros atradimui Vilniuje pagrįsti taip ir nelieka.

      Tai būdingas aplikacijos pavyzdys: tezė apie Mindaugo katedrą rėmėsi anksčiau susiformavusia nuomone, o neišplaukia iš tyrimų meturastųarcheologinių šaltinių. Hipotezės, kaip vienos iš priemonių, naudojimas tyrime yra pagrįstas, tačiau jos verifikavimas buvo vienpusis ir neišsamus. Neaptarti alternatyvūs variantai, net nesvarstyta kitokio datavimo galimybė, nepaisant to, jog alternatyvoms duomenų buvo daugiau negu pačiai šiai hipotezei. Apsiribota paviršutinišku palyginimu, labiau primenančiu konstatavimą, nesigilinant į reiškinio esmę ir neatskleidžiant dėsningumų, kuriais remiantis galima būtų nusakyti chronologiją bei istorinio proceso aspektus. Netgi nebuvo atsižvelgta į vietinę medžigą. Taigi Mindaugo katedros versiją šiandien galime vertinti, kaip mažai argumentuotą prielaidą, kurios archeologiniai šaltiniai neįrodo.

      Primityviausius aplikacijos pavyzdžius atskleidžia pagonybės tematiką, kai niekuo neišsiskiriantys molio aslos arba degėsių lopai, visiškai nenagrinėti, buvo pateikti kaip pagoniškos šventvietės pėdsakai [29] ir, šiais remiantis, projektuojamas platesnis ankstyvojo Vilniaus modelis: pietvakarinėje Pilies kalno papėdėjeItūkstantmečio pabaigoje įsikūrė gyvenvietė; II tūkstantmečio pradžioje šalia jos atsirado šventvietė [30]; XIIa. pab.-XIIIa. I pusėje čia greičiausiai kūrėsi turtingo asmens-kunigaikščio sodyba, o kartu apsigyventa ir amatininkų. Matyt, tuo metu vyksta kažkokie pakitimai. Gal tuo metu vyriausiu žyniu tampa kunigaikštis? [31]

      Pirmiausia vertėtų panagrinėti I tūkstantmečio pietvakarinio šlaito papėdės gyvenvietės klausimą. Susipažinęs su esama archeologine medžiaga, nevartočiau tokių kategoriškų teiginių, kaip “įsikūrė gyvenvietė” ar pan. Mat tėra aptikta neaiškios chronologijos kuolaviečių, nesudarančių aiškios sistemos, kurias autoriai linkę priskirti I tūkstantmečiui [32]. Po katedra ir Žemutinės pilies teritorijoje 1963m. kastoje trasoje kai kuriuose vietuose aptiktas grublėtos keramikos laikotarpio kultūrinis sluoksnis, Valdovų rūmų teritorijoje ir paminklo Gediminui vietoje vėlyvesniuose kultūrinio sluoksnio horizontuose rasta keli šimtai grublėtos keramikos šukių. Tai leidžia manyti, kad ši teritorija I tūkstantmečio pabaigoje buvo naudojam, bet kokia tai buvo veikla – gyvenvietė, pokylių ar atnašavimų vieta – neaišku.

      Gedimino paminklo vietos archeologinių tyrimų išvadose ankstyviausi kultūrinio sluoksnio horizontai (ataskaitoje vadinami medinių pastatų užstatymo lygiais) datuojami: 4-as lygis – XIV-XVa.; 5-ame lygyje rasti pavieniai radiniai (kryželio formos kabutis, žvangutis), kurie galėtų datuoti jį XI(?)\XIII-XIVa.; 6-ame lygyje būsime radę pačias pirmąsias posesijų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje ribas.(…) Šiame sluoksnyje buvo rastos lipdytinos grublėtosios keramikos šukių kartu su smulkių plytų duženomis. Preliminariai šį lygį galime datuoti VIIIa.pab.-XI(?)a.[33]. Pažymėsiu, kad plytų datavimas VIII-XIa. atrodo daugiau negu abejotinai. O konkrečioje archeologinėje medžiagoje, sudėliotoje pagal sluoksnius, matyti, kad ankstyviausiuose horizontuose, be grublėtos keramikos, yra ikigotikinė ir netgi gotikinė keramika, kuri datuotina XIV a. viduriu. Tad kuo remiantis vėlyvojo 6-ojo lygio ir su juo siejamų statinių data apribota XI amžiumi?

      Vilniaus žemutinės pilies rūmų teritorijoje XII-XIII a. datavimas grindžiamas mūrais, analogiškais “Mindaugo katedrai”, grindų plytelėmis, analogiškomis “Mindaugo katedrai”, retais pavieniais radiniaias (dažniausiai plataus datavimo): akvamaniliais, juvelyro įrankiais (skardinės segės ir apkalo matricos bei molinės lietlempės, skirtos filigrano darbams, fragmentų, kurių datavimo ribos-XIII-XVIa. ), neaiškaus datavimo glazūruota keramika ir pan.

      “Mindaugo katedros” datavimo patikimumą jau aptariau. Juo naudotis darant atsakingas išvadas negalima. Plataus datavimo, arba nedatabilia, medžiaga remtis pagrindžiant chronologiją – manau, komentuoti nereikia. Tas pats pasakytina ir apie apriorišką datavimą, pavyzdžiui: šurfe rastoji žiesta keramika turėtų priklausyti XIII-XIVa. Taip leidžia manyti čia rasta vėlyviausia XVa. pradžios medžiaga[34]. Vadinasi, jei pasirodė, kad yra ankstesnių radinių, tai jų datavimą porą šimtmečių “pastūmus” senyn galima kalbėti apie Mindaugo laikotarpį.

      Retais radiniais remtis rizikinga, nes didelis atsitiktinumo veiksnys. Taip pat pasakytina ir su tolimomis analogijomis. Apskritai perdėm pasikliauti analogija (ypač tolima ir kai nėra aiškių vertinimo kriterijų) neverta-analogija nėra įrodymas, ji tik nuoroda į galimą ryšį. Štai, pavyzdžiui, pomūru, pavadintu M2, aptiktoje duobėje buvo rasta 9 šukės (inv.Nr.1443-1448; aut.past. - dvi šukės yra pažymėtos tuo pačiu numeriu). Septynios jų – siauraangių didelės talpos indų, kuriuos tyrimų autoriai palaikė amforomis, fragmentai. Tyrimų autoriai daro prielaidą, kad tai XII-XIIIa. importas iš Juodosios jūros pakrančių, pateikia nuorodas į gausius analogus Naugarduke, Volkovyske, Polocke [35].

      Atkreipsiu dėmesį į bruožą (ar neapsižiūrėjimą) - tekste dažnai kalbama prielaidomis, pavyzdžiui: Jei paaiškėtų, kad šie indai iš tikrųjų yra XIIa. antrosios pusės –XIIIa. pirmosios pusės, tai jie liudytų, kad jau tada Vilniaus pilis buvo ne eilinio, bet vieno iš vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių rezidencija [36]. O išvadose prielaidos tampa faktu: XIIa. antroje pusėje ar XIIIa. pradžioje čia jau būta turtingų asmenų sodybų. Apie tai liudija prie pastato M2 šiaurinės sienos pamatų išlikusi duobės dalis su importine keramika [37].

      Tačiau šie analogai parinkti pagal dirbinių morfologijos bruožus, o jų vertinimo kriterijų nėra. Taigi yra daug erdvės subjektyvumui ir, kaip dabar sakoma, voliuntaristinėms asociacijoms. Todėl nesigilinsiu į tai, kad mano minėtoje duobėje rasto indo (inv. Nr. 1443) forma labiau panaši į Bekešo kalne rastą analogą, negu į Baltarusijos miestų pavyzdžius. Pažvelkime į pačią archeologinę medžiagą. Tai siauraangiai plačiadugniai didelės talpos (nuo 15 iki 30 litrų) indai, kokių rasta kituose Vilniaus paminkluose:Bekešo kalno viršutiniame sluoksnyje, datuojamame 1365- 1390 metais, Subačiaus g.11 duobėje, datuojamoje XIVa. pabaiga, Latako gatvėje XIVa. II pusės sluoksnyje. Tokie indai buvo gaminami (negaliu pasakyti ar ir Žemutinėje pilyje rastieji) Vilniuje, šalia kelio į Polocką, dab. Subačiaus g. 9 ir 11 sklypų teritorijoje. Laboratoriniai vietos molio žaliavų ir archeologinės keramikos tyrimai, aprėpę maždaug pusšimtį geologinių, technologinių ir branduolinio gama rezonanso parametrų, atlikti keturių Lietuvos mokslo įstaigų laboratorijose (Kauno technologijos universitete, Fizikos, Geologijos, Termoizoliacijos institutuose), parodė, kad jų gamybai naudoti Šnipiškių-Baltupių rajone esantys moliai ir praktikuota vietinė gotikinės keramikos technologinė schema (konkretūs jų gamybos parametrai ir sąlygos yra nustatytos ir įvertintos pagal objektyvius dėsningumus).

      Neskubu sakyti, kad Žemutinės pilies teritorijos tyrimų autorių teiginiai klaidingi, tik atkreipiu dėmesį į tai, kad nedera daryti sensacingų išvadų apie žynius ir kunigaikščius, labai ankstyvą apgyvendinimą, išplėtotus amatus ir t.t., kol medžiaga dar neištirta. Šiais pavyzdžiais sekdamas archeologas G.Abaravičius Katedros aikštėje posesijas “atranda” jau XI amžiuje. Tokiais tempais regresuojant po dešimt metų Vilnius gali “tapti” Palemono sostine (!), jei kaimynai baltarusiai, naudodamiesi mūsų neargumentuotais teiginiais, Vilniaus nepadarys savo istorine sostine (žr. toliau).

      Mūsų visuomenėje mažai žinoma baltarusių istorinė traktuotė, kuria remiantis plėtojama konkreti nacionalistinė koncepcija. Nerimą kelia tai, kad ši koncepcija kuriama ne kokių nesubrendėlių – ekstremistų, o specialistų ir skelbiama monografijose ir enciklopedijose. Ko verti vien mus ir mūsų valstybę apibūdinantis epitetai ir formuluotęs, pavyzdžiui: lietuvisų valstybė - tai mitas [38]; mitinė baltiška valstybė [39]. Ką apie Vilnių kalba mūsų rytų kaimynai: Archeologiniai duomenys liudija, kad Vilnia atsirado ne XIVa., bet žymiai anksčiau. Kaip parodė Holubovičių tyrimai, Vilnią įkūrė krivičiai. (…) Krivičiai iš pradžių apsigyveno ant Kreivojo kalno. Vėliau jie čia įkūrė miestą, kuris imtas vadinti Kryvičgorad (vėliau – Kryvoj Gorad) ir tapo viena šios genties sostinių. Archeologinė medžiaga rodo, kad ant šio kalno buvusi gyvenvietė buvo sunaikinta ugnimi VIIa. Ir jei iki to laiko keramika ir kiti radiniai buvo baltiški, tai po to jie išnyksta ir juos pakeičia keramika, būdinga slavų kapinynams. (…) Neabejotina, kad krivičiai sunaikino šią baltų gyvenvietę, o jos vietoje įkūrė savą, kuri vėliau išaugo įmiestą [40]. Ne vėliau XIa. antros pusės miestas tapo Vilniaus kunigaikštystės – Polocko kunigaikštystės sudėtinės dalies – sostine. 1070m. čia valdė polockietis kunigaikštis Rascislav Ragvalodavič, vėliau 1129m. – jo sūnūs. (…) 1129 m. vilniečiai paprašė Dovydo Rostislavičio ir Malkoldo juos valdyti [41] .

      Lietuvoje aiškinamasi, ar Vilnius sostine tapo valdant Gediminui, ar XIIl amžiuje, valdant Mindaugui. O, pasirodo, Vilnius sostine buvo jau XI amžiuje! lr netgi žinomi kunigaiksčių vardai, kilmė, valdymo metai! Tik neaišku, ar Vilnius buvo Polocko kunigaikštystės dalinės žemės sostinė, ar krivičių, veikiausiai jau imperijos, viena iš sostinių?

      Tolesnį tekstą galbūt galima suprasti kaip jų istorinės misijos apibūdinimą: Matomai stipri krivičių kolonija čia atėjo, ir, kaip matysime toliau, ne taikiu keliu ėmė įsitvirtinti tarp baltų, palaipsniui asimiliuoti ir versti slavais. (... ) Ši slaviška kolonizacija turėjo pirmaeilę reikšmę, kurios pasekoje Vilnia jau XIV a. turėjo visus slaviško miesto bruožus [42].

      Pažvelkime, kuo šių teiginių autoriai remiasi. Kertiniu archeologiniu argumentu jiems yra H. ir VI. Holubovičių išvados. Na, o kuo jos paremtos jau kalbėta aptariant itin ankstyvą datavimą Altarijoje. Dabar - kuo pagrindžiama istorinė rekonstrukcija: tuo, kad Gedimino kalne apatinis VI sluoksnis sudarytas iš tamsiai pilko juodžemio su didesniais ar mažesniais suplauto smėlio intarpais, taip pat vietomis su dėmėmis anglių trupiniukų ir gabaliukų sudegusio medžio. 4-7/c-f mtr pasirodė sluoksnelis ugnyje apdegusio molio gabalų [43]. Iš to Holubovičiai padarė prielaidą, kad čia galėjęs būti medinis pastatas, kuris galbūt sudegė. Taip jie tada iškart po tyrimų, 1941m., ir paskelbė: spėjamąjį medinio pastato gaisrą galima išaiškinti VI sluoksnyje randama anglimi [44]. 1945 m. straipsnyje šis spėjamas spėjamo pastato gaisras virto gyvenvietės sunaikinimo VIIa. pėdsaku [45]. Holubovičiai toliau rašė, kad po gyvenvietės sunaikinimo kelis šimtmečius ant Gedimino kalno nebuvo gyvenama, o galbūt XI-XIIIa. įsikūrusios gyvenvietės inventorius yra būdingas rusų gyvenviečių medžiagai [46]. Visas rusiškumo įrodymas glūdi keramikoje: aptikta ikigotikinė keramika identifikuota kaip slaviška; slaviškumo bruožas - bangelių ornamentas. Šiandien tokiais argumentais jau nesivadovaujama. Tačiau tiek 1941 metų, tiek 1945 metų publikacijose keliskart prspėjama, kad visos iškeltos prielaidos bus patvirtintos, ar atvirkščiai, bus paneigtos tik tolesniais archeologiniais tyrimais [47]. Akivaizdu, kad prieškario specialistai pafantazuodavo, tačiau jiedar jautė tą ribą. kurią peržengus galima tapti pajuokos objektu.

      Tuo tarpu baltarusiai dar labiau “išvystė” Holubovičių samprotavimus. Pirmiausia sukeitė vietomis Gcdimino kalno ir Altarijos kasinėjimus. Juk koks miestas (o ypač slaviškas) gali išsitekti maždaug 5000 m² plote, o tokio dydžio yra Gedimino kalno aikštelė. Altarija, nors joje nieko ankstesnio negu XIII-XIVa. riba iki šiol nėra rasta, tačiau tinka ploto atžvilgiu. Antra, ką padarė kaimynai - tai, ką Holubovičiai pateikinėjo kaip prielaidas, baltarusiai vartoja kaip neginčijamus faktus. Trečia - buvo išeliminuota Holubovičių nurodyta Gedimino kalno gyvenvietės egzistavimo pertrauka: pas juos po menamo VIIa. baltų gyvenvietės sunaikinimo iškart pasipila iš esmės kita (jų nuomone-slaviška) medžiaga, visai neminint, kad Holubovičiai lygino VIIa. su XI-XIIIa. medžiaga. Kiekvienam aišku, kad per 300-500 metų žmonių naudojamas inventorius negali išlikti toks pat.

      Štai kaip, remiantis dėmėmis anglių trupiniukų ir gabaliukų sudegusio medžio, bei iš ugnyje apdegusio molio gabalų, rastų Gedimino kalne, išsivyste globalinio masto teorija, leidžianti baltarusių istorikams sukeisti vietomis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Baltarusijos provincija ir savintis lietuvių vardą.

      Tačiau per daug nesistebėkime savo kaimynais. Degėsiukai ir kai kuriems mūsų praeities tyrinėtojams sužadina vaizduotę (žr. anksčiau). O kolegos, įvykių ankstinimą įsivaizduojantys kaip pasitarnavimą praeities tyrimui, daro meškos paslaugą: falsifikuoja istoriją ir kaupia “įrodymus” negarbingų kaimynų postringavimams. Štai, pavyzdžiui, V.Daugudis Kreivąjį miesta “atrado” nuo I-II tūkstantmečio pradžios [48]! Jei jis ten būtų buvęs, ten surastą medžiagą mes būtume ištyrę ir daug ką būtume išsiaiškinę. Tačiau jokio Kreivojo miesto, datuojamo tuo laikotarpiu, V.Daugudis nerado. Jis suprofanavo XVII a. artilerijos jtvirtinimų liekanas (pastarieji datuoti monetomis ir pažymėti XVIIIa. miesto plane), pateikdamas jas kaip I tūkstantmečio pilies ir jos fortfikacijų pėdsakus. Dabar baltarusiai turės kur “apgyvendinti” savo krivičius - paneigti juk negalėsime, archeologinės medžiagos nėra, tik plikas teiginys. O baltarusiai remsis regioniniu kontekstu: to meto Lietuvoje analogiško masto miestų nebuvo, o baltarusių žemėse ir Juodojoje Rusioje buvo Volkovyskas, Gardinas, Naugardukas, Turovas, Polockas. Ir jokių komentarų niekam daugiau nereiks.

      Vilniaus Žemutinės pilies rūmų tyrimų datavimai pamažu vis labiau panėšėja į baltarusių: anie teigia, kad Vilnia ne vėliau kaip XIa. antroje pusėje tapo sostine, mūsiškiai, XIV a. kultūriniame sluoksnyje rado tvorų liekanų, trimituoja apie XIa. (!) miestietišktą apstatymą.

      Šią apžvalgą galima tęsti. Tačiau mintis aiški, - diletantizmas, kurį demonstruoja romantinės pakraipos autoriai, jų abejotinomis paskatomis paremtos pastangos “pagražinti” mūsų praeitį gali mus įsukti į nemalonius vingius. Diametraliai priešingus negu tikisi toji visuomenės dalis, kuri, nesuvokdama, jog XIX amžius baigėsi prieš šimtmetį, šiandien vis dar gyvena romantinėmis vizijomis. Neužsipuolu žmonių, kurie taip mano. Šį požiūrį, neabejoju, neoficialiai skatino tarybiniai ideologai, siekę mintį nukreipti į bergždžią vagą, izoliuoti mus nuo pasaulinio mokslo. Šiandieninis istorijos mokslas - tai ne lyrinė heroika (tam skirta grožinė literatura), o tautos ir visos žmonijos istorinės patirties studijos.

      Pabaigai noriu pasakyti, kad nesu užsiangažavęs jokiai istorinei versijai. Problema - ar išvados išplaukia iš archeologinio šaltinio? Ar, atvirksčiai, archologiniai šaltiniai interpretuojami pagal istorinę viziją? Tokiu atveju autentiški praeities liudytojai tampa ne šaltiniais, o vizijos iliustratoriais [49] ir apie jokį istorinį patyrimą negali būti ne kalbos.

      LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Benevolo L. Europos miesto istorija. V. 1998. p. 7.
2. Archaeology and urban development // The European Archaeologist. 2000. No. 13. p. 2.
3 Vaitkevičius G., Bowl shapes: practical property analysis // 6^th EAA Annual Meeting. 2000. Lisbon.
4. Fehring G.P. Stadtarchaologie in Deutschland. Stuttgart 1996. p. 66.
5. Lisanka A., 1978 m. Vilniaus m. buv. Arsenalo teritorijoje vykdytų archeologinių tyrinėjimų ataskaita. V. 1979. LII archyvas. f. 1. b.840. p.192.
6. Ten pat. p.192.
7. Vaicekauskas A., Archeologinių tyrimų Vilniuje, T. Kosciuškos gatvėje 3, ataskaita. V. 1996. LII archyvas. f.1. b.2474: Sarcevičius S., 1997m Archeologinių tyrimų Vilniuje, T. Kosciuškos gatvėje 3, ataskaita. V., 1998, LII archyvas. f. 1. b. 2894.
8. Jučienė I., Vilniaus Kalnų parko ir buv. Kreivosios pilies teritorijos kultūrinio sluoksnio patikrinimo gręžiniais ataskaita. V. 1978. LII archyvas. f. 1. b.883.
9. Holubovičiai E. ir V., Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas. K., 1941.
10. Голубовичи Е. и В., Кривой город - Вильно // Краткие сообщения о докладах и полевых исследованиях Института истории материальной культуры, т.11. Москва-Ленинград, 1945, с. 114-125.
11. Holubovičiai E. ir V., Gedimino kalno Vilniuje .... p. 7.
12. Голубовичи Е. и В.. ор. сit., р. 118.
13. Ten pat. p. 120.
14. Ten pat. p.122.
15. Ten pat. p.123.
16 Tautavičius A., Ataskaita už archeologinius kasinėjimus Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje nuo 1961.V.9 iki VII.30. V. 1962, LII archyvas, f. 1. b.171. p. 103. 117.
17. Tautavičius A., Per Vilniaus žemutinės pilies teritoriją 1964.VI.22-I.9 kastos šiluminės trasos archeologinių stebėjimų duomenys. V. 1065. LII archyvas, f. 1. b.227. p. 36.
18. Ten pat. p. 36.
19. Vilniaus žemutinės pilies rūmai. V. 1995. p. 14.
20. Lisanka A., 1984-1988m. Vilniaus katedroje vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. V., 1991. LII archyvas, f.1. b.1933. p.186.
21. Kitkauskas N., Vilniaus pilys. V. 1989. p. 103-114.
22. Vaitkevičius G., 1979m. Vilniaus m. Gorkio 72 A.Vienuolio vid. mokyklos būsimo priestato teritorijoje vykdytų mechanizuotų žemės kasimo darbų archeologinės priežiūros ir fiksacijos ataskaita. V. 1980. LII archyvas. f. 1. b.705.
23. Kitkauskas N., Vilniaus pilys. .... p. 114.
24. Lisanka A., 1984-1988 m. Vilniaus katedroje vykdytų .... p. 185
25. Kitkauskas N., Lisanka A., Nauji duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą // Kultūros barai. 1986. nr. 5. p. 56.
26. Kitkauskas N., Vilniaus pilys. .... p. 99.
27. Katalynas K.. Vilnius 13 a. Mitai ir faktai // Kultūros paminklai. 2000. nr. 6. p. 214-215.
28. Ten pat. p. 214-215.
29. Lisanka A., 1984-1988 m. Vilniaus katedroje vykdytų .... p. 184.
30. Vilniaus žemutinės pilies rūmai. .... p. 50
31. Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V., Vilniaus žemutinės pilies teritorijos 1993m. tyrimai. V., 1994. LII. f. 1. b.2594. p. 76.
32. Lisanka A., 1984-1988 m. Vilniaus katedroje vykdytų .... p. 184.
33. Abaravičius G., Remecas E., Vietos LDK kunigaikščio Gedimino paminklo Vilniuje. Katedros a., archeologinių tyrimų ataskaita. 1996. V. 1997. LII archyvas. f. 1. b. 2702. p. 176-177.
34. Tautavičius A., Urbanavičius V., Vilniaus žemutinės pilies rūmų teritorijos archeologinių tyrimų 1994 m. ataskaita. V., 1995. LII archyvas. f. 1. b. 2399. p. 30.
35. Vilniaus žemutinės pilies rūmai. .... p. 16.
36. Ten pat. p. 17.
37. Ten pat. p. 50.
38. Крауцевіч А.К., Стварэнне Вялікага Княуства Літоускага. Мінск,1998, с. 67.
39. Ten pat, p. 138.
40. Ермаловіч М., Беларуская дзяржава Вялікае Княуства Літаускае. Мінск. 2000. с. 130-131.
41. Энцыклапедыя Гiсторыі I Архсалогыі Бсларусі. Мінск, 1994, с. 273, 293.
42. Ермаловіч М., ор. сіt., р. 131.
43. Holubovičiai E. ir V., Gedimino kalno Vilniuje .... p. 6.
44. Голубовичи Е. и В., ор. сit., р 125
46. Ten pat, p. 125.
47. Ten pat. p. 124, 125.
48. Daugudis V., Ip Vilniaus miesto praeities, V. 1993, p.
49. Vaitkevicius G., Science and archaeological ceramics // 5-th EAA Annual Meeting, London, 1999, p. 191,



SUMMARY
Gediminas Vaitkevičius
THE EARLY VILNIUS: WINDINGS OF DEMONSTRABILITY


Data obtained directly from archaeological source today allows to assert that the Castle Hill and its northern foot were inhabited before the 14^th century. The inhabited area and a complex of findings are similar to those of other analogous monuments in Lithuania of that time. Rapid development of Vilnius started in the first half of the 14^th century: big areas in Altaria, where the Upper City was built, and in the northern foot of the Castle Hill along the Neris, where the Lower City was built, were inhabited. Setting up of settlements in the territory of the present Old City was commenced in the middle of the century. Archaeological evidence speaks about the spread of professional handicraft manufacturing throughout the whole industrial organisation of the city from thesecond quarter of the 14^th century. Basing myself on the above data I can assert that Vilnius can be treated a dominating and demographic centre of this region not later than from the first half of the 14^th century.

Gauta 2000 08 17
Įteikta spaudai 2000 10 09
Lietuvos istorijos institutas
Kražių g. 5, Vilnius

[ Вернуться в раздел XIII век | Вернуться в Оглавление ]