Ištrauka iš: Jonynas I. Vytauto šeimyna. Vilnius : TECHLAB, 1991

III. ONA

      Bychovco kronikos žinią, kad kunigaikštienė Ona buvus Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo duktė⁴⁰, istorikai priėmė kaip šventą tiesą⁴¹.
Ką gi sako to meto šaltiniai?

-16-

      Seniausioji Lietuvos kronika, arba metraštis, kuris buvo imtas rašyti dar Vytauto viešpatavimo laikas⁴², šitokio fakto visiškai nežino. Jis gana plačiai aprašo Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo, Jono sūnaus, Lietuvos žemių, užpuolimą 1386m. ("kai Jogaila su savo broliais buvo išvažiavęs į Krokuvą krikštytis ir vesti karalaitės Jadvygos") ir Lietuvos kariuomenės kovą su juo. Lietuvos kariuomenei vadovavo kunigaikščiai Skirgaila ir Vytautas.

      Smolensko kariuomenė prie Vechros upės buvo sumušta, kunigaikštis Sviatoslavas žuvo kautynėse, o vyriausias jo sūnus Jurgis buvo sužeistas ir pakliuvo lietuvių nelaisvėn. Kunigaikštis Skirgaila, kuris turėjo didelių chirurgo gabumų, išgydė jo žaizdas, nuvežė jį iki Smolensko, grąžino motinai ir pasodino Smolensko didžiosios kunigaikštystės sostan, "kadangi už kunigaikščio Jurgio buvo ištekėjusi Skirgailos vyresniosios sesers duktė"⁴³.

      Metraštis, kuris žino net tokias smulkmenas, kaip Jurgio gydymas nuo žaizdų, ir kuris nurodo, kad Smolensko kunigaikštis Jurgis buvo vedęs vyresniosios Skirgailos sesers dukterį būtų pasakęs ir apie giminingumo ryšius tarp Vytauto ir Smolensko kunigaikščių, jeigu jie būtų buvę. Bychovco kronika vadina didžiąją kunigaikštienę Oną Sviatoslavo dukterimi, kitaip sakant, naujai pastatyto Smolensko kunigaikščio Jurgio seserimi. Aprašant karo įvykius, buvo gražios progos pasakyti apie visa tai, tačiau seniausio metraščio redaktorius, Vytauto amžininkas, jokio tokio fakto, matyti, nežinojo.

      Vytautui teko dar ne kartą kariauti su Smolensku - 1395, 1401 ir 1404 metais. Metraštininkams vėl buvo progos paminėti, kad Vytautas kariauja su savo žmonos broliais. Jeigu jie to nemini, tai, matyti, jokių giminingumo ryšių tarp Vytauto ir Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo nebuvo.

      Tad didžiosios kunigaikštienės Onos tėviškės reikia verčiau ieškoti kur kitur, bet ne Smolenske.

      Garsiame savo skunde prieš Jogailą ir Skirgailą, kuriame Vytautas smulkiai išdėsto priežastis, dėl kurių jis buvo priverstas 1390m antrą kartą bėgti į Vokiečių ordiną, jis tarp kita ko sako: "Iš mano brolio kunigaikščio Tautvilo jis (t.y. Jogaila) iš karto atėmė visa, ką anksčiau jam buvo davęs, ir iš mano

-17-

žmonos brolio jis atėmė visą jo tėvo palikimą, visą tėviškę, ir iš to, kuris turi mano žmonos seserį, iš Jono, Algimanto sūnaus, jis taip pat atėmė visą jo tėvo palikimą, o jam kunigaikštis Jogaila mano akivaizdoje buvo davęs pažadą ("ranką"), kad jis tėviškės iš jo niekados neatimsiąs; už tatai kunigaikštis Jonas per mano rankas jam buvo davęs auksinį diržą"⁴⁴. Vytautas skundžiasi, kad Jogaila atėmęs iš jo žmonos Onos (nors jis čia jos neįvardija, bet jos vardas yra žinomas iš kitų šaltinių) brolio visą jo tėvo palikimą. Nėra jokio abejojimo, kad čia kalbama ne apie Smolensko kunigaikščius, nes po Sviatoslavo sumušimo jokių žemių iš Smolensko kunigaikščių nebuvo atimta, o viskas buvo atiduota vyriausiajam Sviatoslavo sūnui Jurgiui ir jo broliams.

      Atrodo, kad visų šių duomenų visiškai pakanka įrodyti, kad didžioji kunigaikštienė Ona nebuvo Smolensko kunigaikštytė.

      Iš to paties Vytauto skundo aiškiai matyti, kad Vytautas ir Alšėnų kunigaikštis Jonas, Algimanto sūnus, buvo vedą dvi tikrąsias seseris. Alšėnų kunigaikštienės Jonienės vardas neminimas jokiuose metraščiuose, bet, rodosi, jis nesunku nustatyti.

* * *

      Alšėnų kunigaikščiai buvo palikuonys tų gausingų kunigaikščių, kurie valdė Lietuvą prieš Lietuvos valstybės įsikūrimą. Jie sugebėjo išeiti sveiki iš siautusių Lietuvoje XIII šimtmetyje audrų. Greičiausiai tai buvo nežymūs viešpačiai, kurie neatrodė pavojingi pretendentams į suvienytos Lietuvos sostą. Alšėnų kunigaikščiai iškilo tik susigiminiavę su Kęstučio šeimyna. Jonas, Algimanto sūnus, dalijosi su Vytautu visais jo džiaugsmais ir vargais. Jis abudu kartu lydėjo Vytautą bebėgantį į Ordino žemes. Vytautui laimėjus kovą, Alšėnų kunigaikštis pasidarė vienu galingiausių žmonių. Jis pirmoje vietoje (iš pasaulinių žmonių) pasirašo Vytauto daromus aktus. Pavyzdžiui, 1401m. sausio 18d., kai buvo Vilniuje sudarytas aktas, kuriuo Vytautas žadėjo ištikimai, be vyliaus ir apgavimo, tarnauti Lenkijos karaliui Jogailai Vladislovui ir niekuomet neapleisti Lenkijos karūnos. Lenkų reikalaujamą garantiją Alšėnų kunigaikštis pasirašė tuojau po Vilniaus vyskupo drauge su savo sūnumis Andriumi, Si-

-18-

monu ir kitais⁴⁵. Lenkai, nesitenkindami jo parašu, padėtu drauge su kitais Lietuvos bajorais po sausio 18d. aktu, rado reikalo paimti iš jo dar atskirą pasižadėjimą būti ištikimu Lenkijos karūnai⁴⁶.

      Vytautas, po kunigaikščio Skirgailos mirties 1395m. paėmęs į savo rankas Kijevo kunigaikštystę, savo vietininku Kijevan pasiuntė Alšėnų kunigaikštį.

      1871m. Miloradovičius savo studijoje apie Kijevo kunigaikštystės miestą Liubečą⁴⁷ paskelbė rastą Liubečo bažnyčioje daromų paminėjimų sąrašą, Liubečo Sinodiką, kuriame tarp kita ko yra minimas "kunigaikštis Jonas, Algimanto sūnus, ir kunigaikštienė Agripina"⁴⁸. Negali būti abejojimų, kad Sinodike minimas asmuo yra tas pats senasis Vytauto bendradarbis ir draugas. Galima manyti, kad ir jo paminėta žmona Agripina buvo Vytautienės Onos sesuo. Alšėnų kunigaikštis Jonas, Algimanto sūnus, šaltiniuose paskutinį kartą yra minimas 1401 metais. Paskum jo vardo šaltiniuose neberandame. Greičiausiai netrukus po to mirė.

      Kijevo kunigaikštystės istorija XV šimtmečio pradžioje lieka apklota storais rūkais. Kas buvo kunigaikščio Jono įpėdinis Kijevo kunigaikštystės valdyme, tiesioginiai šaltiniai nenurodo. Greičiausiai jo pareigas bus paveldėjęs jo vyriausias sūnus Andrius, Lenkų karalienės, paskutinės Jogailos žmonos Sofijos ("Sonkos") tėvas, nes Dlugošas vadina ją Kijevo kunigaikščio Andriaus dukterimi⁴⁹. Iš to matyti, kad Alšėnų kunigaikščio Jono vaikai po savo tėvo mirties liko gyventi Kijevo kunigaikštystėje ir kad jie, rytų tikėjimo papročiu, minėdami savo tėvus įvairiose bažnyčiose, taip pat paminėjo ir Liubeče. Ten tas paminėjimas ir yra išlikęs.

* * *

Tas pats Vytauto skundas yra raktas ir kitam klausimui išspręsti: iš kurtos vietos buvo kilusios seserys Ona Vytautienė ir Agripina Jonienė, Alšėnų kunigaikštienė?

      Skunde yra sakoma, kad Jogaila iš Vytauto žmonos brolio yra atėmęs visą jo tėvo palikimą⁵⁰. Pačiame skunde Vytauto žmonos brolis, arba svainis, nėra įvardijamas. Jei pavyktų jis surasti ir nustatyti Jo nuolatinė gyvenamoji vieta, tai tuo pačiu

-19-

būtų galima surasti ir Vytautienės tėviškė.

      Visi lietuvių kilmės kunigaikščiai, išlaikę savo titulą ir žemes po valstybės sukūrimo, buvo nežymūs savo valdomomis žemėmis ir savo turtais. Tokie buvo Giedraičių, Svirės kunigaikščiai, Jomantai ir kt. Jie buvo nustumti nuo valstybės vairo kitų netituluotų žmonių, kurie buvo apsupę Lietuvos didįjį kunigaikštį ir kurie, naudodamiesi jo malonėmis, gaudavo iš jo už savo tarnybą didelių žemių plotų.

      Alšėnų kunigaikščiai, prieš susigiminiuodami su Vytautu, nieku ypatingu nepasižymėjo. Turto atžvilgiu jie turėjo būti gana kuklūs, kaip ir kiti senovės valdovų palikuonys.

      Tokie nežymūs kunigaikščiai negalėjo sau ieškoti žmonų kažkur toli nuo savo gyvenamųjų vietų. Ypač jie neturėjo teisės ieškoti sau žmonos užsienyje, nes susižinojimas su užsieniu sudarė didžiojo kunigaikščio prerogatyvą. Pavyzdžiui, kai toks žymus asmuo, kaip Vytautas, būdamas Gardino, Brastos ir Lucko kunigaikščiu, sužiedavo savo dukterį Sofiją su Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnumi be didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos leidimo, kilo tarp jo ir Jogailos ištisa audra.

      Tokie kunigaikščiai, be abejonės, elgėsi taip, kaip ir mūsų laikais elgiasi pasiturintieji ūkininkai: jie ieško sau merginų kaimynystėje arba kitose vietose, bet visuomet ne per toliausiai. Taigi ir Alšėnų kunigaikščio žmona galėjo būti ne svetimšalė ir ne iš vietos, labai toli esančios nuo jo tėviškės.

      Iškilusioje tarp Jogailos ir Kęstučio kovoje visi Algirdo vaikai palaikė Jogailos pusę. Negalima nurodyti nė vieno Algirdaičio, kuris būtų rėmęs Kęstutį ir vėliau Vytautą. Ir Algirdo, o vėliau Jogailos valdomosios žemės liko ištikimos savo viešpačiui. Nei Kęstutis, nei Vytautas neapeliavo į jas, nesitikėdami iš ten sulaukti sau paramos. Ir tėvą, ir sūnų rėmė tik tie kraštai, kurie buvo Kęstučio valdomi, t. y. visa vakarinė Lietuvos valstybės dalis - Žemaičiai, Trakų kunigaikštystė ir Palenkė. Rusų kraštai, už tikrosios Lietuvos ribų, visą laiką buvo Vytautui nedraugiški, išskyrus tik Polocką, kuris pasidavė Vytautui jau paskutinių jo kovų dėl didžiojo kunigaikščio sosto stadijoje, prieš pat laimėjimą.

      Vadovaujantis šitais aprioriniais sumetimais, galima padaryti išvadą, kad Vytautienės brolio valdomos žemės turėjo būti kur nors Kęstučio kitados valdomojoje teritorijoje, jei jis,

- 20 -

kaipo vasalas, pasekė savo siuzereną. Priešingu atsitikimu, t. y. jei Vytautienės brolio valdomos žemės būtų buvusios Jogailos, kaipo Vilniaus kunigaikščio ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio, pusėje, jis būtų pasekęs savo siuzereną, nepaisydamas savo giminingumo ryšių su Vytautu. Toji aplinkybė, kad Vytautienės brolis buvo nubaustas žemės atėmimu, tėviškės konfiskavimu, negali būti priešingo tvirtinimo įrodymu: jis buvo pasišalinąs Iš savo krašto ir veikė susidėjęs su didžiojo kunigaikščio priešais. Jogaila, užėmęs paliktas žemes savo jėgomis, baudė ji, kaip krašto suverenas baudžia krašto išdaviką.

* * *

      Dabar teks paieškoti Vytauto aplinkumoje žmonių, kurie būtų jam artimi kaipo giminės ir kaipo vasalai, kurių tėviškė galėtų būti aukščiau rupiais ruožais apibrėžtoje teritorijoje.

      Amžininkai nedaug išvardija asmenų, buvusių artimiausioje Vytauto aplinkumoje, kai Vytautas gyveno Prūsų ordino žemėse. Pirmojo Vytauto pabėgimo metu yra minimi Vytauto brolio sūnus Jurgis, Naugarduko kunigaikštis, jo (Vytauto) svainis ("swoger") Levas (Leonas), Drucko kunigaikštis, ir Sudimantas iš "Vesisken", kurie pridėję savo antspaudus prie Vytauto pažadų perleisti Ordinui visą Užnemunę, dalį Aukštaičių ir visus Žemaičius ligi Nevėžio upės, ir keli liudytojai, jo bajorai: Jorgen, Swirgal, Gybut, Roeukutte, Michel, Mylegaude ir kt.⁵¹ .

      Iš visų šitų asmenų aktyviai veikė tik Sudimantas.

      Vygandas Marburgietis, aprašydamas įvykius, susijusius su pirmu Vytauto buvimu Vokiečių ordino žemėse, mini Sudimantą kaipo Vytauto kariuomenės vadą ("capitaneus Wytaudi Sudemunt"). 1384m. gegužės mėnesi jis drauge su Ragainės komtūru buvo pasiųstas kariauti Lietuvon. Jųdviejų vadovaujamoji kariuomenė buvo pasiekusi net Vilkmergę ("Wylkenberg")⁵². Tuo metu ėjo slaptos derybos tarp Jogailos ir Vytauto dėl pastarojo grįžimo Lietuvon. Kadangi Vytautas grįžo jau liepos mėnesį tai galima spėti, kad šio karo žygio metu Vytautas buvo arba jau visiškai susitaręs su Jogaila, arba beveik susitaręs. Norėdamas geriau paslėpti nuo Ordino savo planus, Vytautas turėjo pasiųsti su kariuomene savo vieton tokį asmenį, kuris buvo jam artimas ir kurio dalyvavimas karo žygyje būtų galėjęs

- 21 -

rodyti Vytauto santykių su Ordinu artimumą ir nuoširdumą. Tai turėjo būti ne eilinis bajoras, o žmogus, aukštai stovįs tų laikų, lietuvių visuomenėje.

      Ordinas savo pasiteisinimo rašte, pasiųstame Konstanco visuotiniam katalikų bažnyčios susirinkimui, aprašydamas Vytauto pabėgimo 1384m. iš Gardino aplinkybes, mini, kad Vytautas klastingu būdu užėmęs Ordino pilis Jurgenburgą {Jurbarką), Margenburgą ir Neuhausą "drauge su kažkokiu kitu kunigaikščiu savo giminaičiu, vardu Sudimantas" ("cum quodam alio duce suo consanguineo Sudamunt nomine")⁵³.

      A.Prochaska yra radęs Centriniame Vokiečių ordino archyve Vienoje šio skundo vokiškąjį originalą. Jame Sudimantas yra vadinamas kunigaikščiu ("herczog") ir Vytauto "mage"⁵⁴. Viduramžių vokiečių rytiečių kalboje žodis "mage" reiškė giminaitį tapusį tokiu sutuoktuvių keliu, tai, ką vokiečiai vadina terminu "Schwager"⁵⁵

      Senesnioji Didžiųjų magistrų kronika Sudimantą vadina Vytauto "swoger Zudemunt"⁵⁶.

      Taip pat ir Vokiečių ordino memorandumas "Summarium von Jagel und Wytaut", kaltindamas Vytautą 1384m. gegužės mėnesio karo žygio nepasisekimu, kadangi Ordino kariuomenė buvusi bevelk visa išmušta, sako, kad jai vadovavęs Ordino komtūras drauge su Vytauto "schwoger Sudemunt"⁵⁷.

      Trumpai suglaudus visa, kas randama tų laikų šaltiniuose apie Sudimantą, galima pasidaryti išvadą, kad jis buvo kunigaikštis, Vytauto giminaitis, jo "mage", jo "swoger" arba "schwoger" ir jo kariuomenės vadas.

      Žodis "swoger", "schwoger", dabartinėje kalboje "Schwager", vokiečių kalboje yra vartojamas keliomis reikšmėmis. Jis reiškia žmonos brolį (Bruder der Frau), vyro brolį (Bruder des Mannes), žmonos sesers vyrą (der Mann der Frauenschwester) ir pagaliau sesers vyrą (der Mann der Schwester)⁵⁸.

      Amžininkų šaltinių medžiaga tokiu badu visai įgalina nustatyti ne tik tarnybinius santykius tarp Vytauto ir Sudimanto, bet ir šeimyninius. Sudimantas buvo Vytauto giminaitis, Vytauto svainis, arba švogeris, nes Vytautas buvo vedęs jo seserį.

      Tik jį, o ne ką kitą Vytautas turėjo galvoje, rašydamas savo skunde, jog Jogaila iš jo žmonos brolio atėmęs tėviškę. Tokį žmogų Vytautas visur galėjo statyti pirmon vieton ir laikyti

- 22 -

jį savo pavaduotoju svarbiais atsitikimais.

      Jogaila, 1384m. susitaikęs su Vytautu, grąžino Vytauto šalininkams visa, ką anksčiau iš jų buvo atėmęs⁵⁹. Tuomet savo kunigaikštystę, tėvų palikimą, atgavo ir Sudimantas.

      Vytautui pabėgus į Ordino žemes antrą kartą, 1390m., vokiečių kronikininkai išvardija šiuos asmenis, kurie buvo drauge su juo pabėgę arba nuvykę vėliau įkaitais: Vytauto brolį Žygimantą su sūnumi, Vytauto žmoną su dukterimi Sofija, jo seserį Ringailę, jo antrą brolį Tautvilą Konradą su žmona, Belzo kunigaikštį Jurgį, Narimanto sūnų, ir Alšėnų kunigaikštį Joną, Algimanto sūnų, su žmona ir vaikais⁶⁰. Vytautą supančių asmenų tarpe nematyti nei Drucko kunigaikščio Levo, nei Sudimanto, kuris buvo vaidinęs tokį svarbų vaidmenį 1384m. Iš Vygando Marburgiečio kronikos galima nujausti, kad tarp Vytauto ir Sudimanto galėjo būti smarkių nesusipratimų. Sudimantas ne tik neprijaučia Vytauto planams, bet dargi ima aiškiai veikti prieš jį, stoja į jo priešininkų eiles. Sužinojęs apie Vytauto sumanymą 1389m. klasta paimti Vilnių, jis apie tai kuo skubiausiai praneša Jogailos broliui Kaributui, kuris tuojau imasi priemonių šiam planui sutrukdyti⁶¹. Visas šitas planas ligi šiol yra apsuptas paslapties šydu. Pasak vokiečių prokuratorių tvirtinimo Konstanco bažnytiniame susirinkime, Vytautas norėjęs, prisidengęs savo sesers vestuvėmis, pasiųsti į Vilnių vežimus su naminių gyvulių mėsa, žvėriena ir šienu, lydimus ginkluotų vyrų, kurie, atsiradę Vilniuje, būtų jo vardu užėmę pilį⁶². Dr.Konečnas teisingai pastebi, kad, jei galėjo kilt klausimas apie kieno nors vestuves, tai tik ne apie Vytauto sesers, kurios netekėjusios jis neturėjo. Jis kelia mintį kad galėjusi tekėti kurio nors Vytauto bendraminčio giminaitė⁶³. Iš Lietuvos seniausio metraščio sužinome, kad Skirgaila tuomet buvo išvykęs į Polocką ir kad Vytautas, tuo pasinaudodamas, prisiartinęs prie Vilniaus⁶⁴. Tuo tarpu Ona Vytautienė buvusi Gardine. Kur Vytautas buvo apsistojęs, belaukdamas savo sumanymo vykdymo, iš šaltinių nematyti. Galbūt jis buvo sustojęs pas Sudimantą, ir šis, apie visa patyręs, pasiskubino pranešti Kaributui. Taip spėti lengviausia yra vadovaujantis Vygando liudymu. Matyti, Sudimantas nėra buvęs įtrauktas į sąmokslininkus ir apie patį sąmokslą sužinojęs pačiu paskučiausiu laiku. Netikėdamas jo pasisekimu ir bijodamas atsakomybės -

- 23 -

pats Vytauto apsistojimo faktas darė jį bendrininku, - jis ryžosi padaryti išdavikišką žingsnį Vytauto atžvilgiu. Vytauto brolis Tautvilas, Vytauto bendramintis, buvo nustojęs, kaip spėja dr.F.Konečnas, antrą kartą savo valdomo Naugarduko tais pačiais 1389m.⁶⁵, ir tatai turėjo būti didelis įspėjimas Sudimantui.

      Kur tuomet buvo Kaributas? Kęstutis, tapęs 1381 m. didžiuoju kunigaikščiu, buvo jį pasiuntęs į Lietuvos rytų pasienį, į Novgorodo Seversko kunigaikštystę. Kaributas drauge su Skirgaila ir Jogaila organizavo prieš savo dėdę sukilimą, pasibaigusį Kęstučio tragediją. Kada Kaributas sugrįžo tikrojon Lietuvon, nežinia. Greičiausiai 1389m., kai santykiai tarp Skirgailos ir Vytauto buvo didžiausiai įtempti ir kai Skirgaila, Jogailos remiamas, ėmė persekioti visus Vytautui prijaučiančiuosius. Tuomet galėjo būti pašalintas iš Naugarduko kunigaikštystės Vytauto brolis Tautvilas ir jo vieton pasodintas Kaributas. Senasis triumviratas - Jogaila, Skirgaila ir Kaributas, - pražudęs sąmokslu tėvą, dabar vėl jungėsi prieš sūnų, kiurį laikė didžiausiu savo priešu.

      Kur Kaributas gavo žinių apie Vytauto rengiamą perversmą, iš tų laikų šaltinių nematyti. Kai kurių autorių buvo pareikšta nuomonė, kad jis tuomet valdęs Lietuvą Jogailos vardu ir gyvenęs Vilniuje⁶⁵: kiti spėja, kad jis pavadavęs išvažiavusį į Polocką Skirgailą, kuris tačiau valdęs visą Lietuvą⁶⁷; dar kiti mano, kad jis buvęs Vilniaus pilies komendantu⁶⁸. Negalima sutikti su šitokiomis nuomonėmis: Vilniaus pilies komendantu buvo Jogailos paskirtas lenkas Moskorzevskis. Skirgaila, kad ir pavadavo Jogailą Lietuvos santykiuose su užsieniu, bet Vilniaus kunigaikštystės nevaldė ir gyveno ne Vilniuje, o Trakuose. Tikriausia turbūt yra toji mintis, kad Kaributas gyveno Naugarduke ir kad ten jam buvo pranešta apie sąmokslą. Tokią išvadą galime pasidaryti, remdamiesi tuo, kad 1392m. Vytautas iš Alytaus netikėtai įsiveržė į Kaributo valdomą Naugarduko sritį⁶⁹. Kaributas galėjo skubotai įspėti Vilniaus komendantą.

      Vytautas savo aukščiau paminėtame skunde prieš Jogailą ir Skirgailą neįvardijo savo žmonos brolio, nors čia pat rado reikalo paminėti savo žmonos sesers vyrą Joną, Algimanto sūnų. Kažkaip krinta į akis šis nutylėjimas. Vargiai čia bus tik rašto stiliaus savumas. Atrodo, kad tai buvo padaryta apgalvotai, su

- 24 -

tam tikru apskaičiavimu. Pats skundas buvo agitacinis: juo norėta pateisinti Vytauto elgesys su Ordinu ir Jogaila bei Skirgaila. Kad raštas padarytų gilesnio įspūdžio, buvo naudingiau paminėti pats padarytos Vytauto giminaičiui skriaudos faktas, neminint jo vardo, kuris naujomis sąlygomis galėjo laukiamąjį efektą sumažinu.

      Vytautui buvo labai nemalonu prisipažinti, kad jo paties bendradarbių tarpe buvo atsiradusių išdavikų, ir todėl jis, savo skunde paminėjęs atėmimo iš jo žmonos brolio tėviškės faktą, vieną iš Jogailos pusės padarytų smurtų, tyčia nutylėjo paties nukentėjusiojo vardą, juo labiau, kad pats atėmimo faktas buvo senokai.

      Iš tik ką atpasakoto Vytauto išdavimo fakto negalima atspėti, kur tuomet Sudimantas gyveno. Aišku tik viena: jo tėviškė turėjo būti srity, esančioje tarp Gardino, Vilniaus ir Naugarduko.

      Vytauto ir Ordino 1384m. sutarties (vis vien, ar ji buvo tikra, ar suklastota) nuoraše, padarytame Marienburge 1393m., randame pažymėjimą: "Sigillum Sudemondi de Wesisken"⁷⁰. Dr.F.Konečnas savo knygoje "Jagiełło i Witold" šitą vietą pavadino Veišiškiais⁷¹, ir šitas pavadinimas pamažu prigijo istorinėje literatūroje⁷². Vokiška pavadinimo transkripcija lietuviškai būtų "Vėžiškės" arba "Vėžiškiai". "Veišiškiai" savo skambėjimu yra daug tolimesni "Vesisken" pavadinimui.

      Veišiškių pavadinimas nėra paties dr.Konečno sugalvotas. Jis yra randamas Lietuvos trumpojo metraščio grafo Uvarovo nuoraše⁷³ ir Bychovco kronikoje⁷⁴. Ten įvyko pirmas susirėmimas tarp Vytauto ir vokiečių iš vienos pusės, ir Skirgailos - iš antros pusės, kai Vytautas, antrą kartą nubėgąs pas Ordiną, pradėjo karą su Jogaila ir Skirgaila. Pasak aukščiau išvardytų metraščių, Veišiškiai yra buvę pilaitė prie Neries, netoli Vilniaus. Kiti senesniojo Lietuvos metraščio nuorašai tą pačią vietą vadina Veiščuškiais⁷⁵, Ikšiškiais⁷⁶, Veikuliškiais⁷⁷. Ar yra koks sąryšis tarp Veišiškių ir Sudimanto gyvenamosios vietos, jo tėviškės, nematyti: šaltiniai nieko apie tai nesako. Atrodo, kad dr.Konečnas, radęs Veišiškių pilaitės pavadinimą, atsitiktinai sutolygino jį su "Vesisken". Vokiečių šaltiniai Veišiškių pavadinimo visai nežino. Jo nepasitaiko, kiek galima spręsti iš paskelbtų dokumentų, ir vėlesniais laikais. Jo negalima surasti nei

- 25 -

J.Goškevičiaus sudarytame Vilniaus gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše⁷⁸, nei Centralinio statistikos biuro leidinyje "Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923m. surašymo duomenys" (K., 1925).

      Vėžiškių pavadinimas pasitaiko Lietuvoje gana dažnai. Dabartinėse Lietuvos Respublikos ribose yra Vėžiškės vienasėdija Alytaus aps. Alovės valsčiuje, Vėžiškių kaimas Panevėžio aps. Raguvos valsčiuje ir Vėžiškės kaimas Utenos aps. Linkmenų valsčiuje.

      Yra randama dar Vyžiškių vienasėdija Bistricos valsčiuje, į šiaurės rytus nuo Vilniaus, 10km nuo Bezdonių geležinkelio stoties, ir vieta, rusiškai užrašyta "Viaziški", Mielagėnų vls., 8km nuo Adutiškio.

      Reikia pasakyti, kad gudų gyvenamose vietose dabar nerandame jokios vietovės, kurios pavadinimas bent apytikriai sutaptų su Veišiškių arba Vėžiškių pavadinimu.

      Neturint tikrų duomenų, kaip tikrai vadinosi Sudimanto tėviškė anų laikų lietuvių kalba, ir spėjant tik iš žodžių skambėjimo panašumo, man rodosi, reikia manyti, kad greičiausiai ji vadinosi Vėžiškė. Iš randamų trijų vietų su šiais pavadinimais į buvusios Trakų kunigaikštystės ribas įėjo tik Vėžiškės vienasėdija, dabar esanti Alovės valsčiuje. Ji yra beveik pusiaukelyje tarp Vilniaus ir Gardino. 1381rn., kai Kęstutis susekė Vilniuje slaptą sutarti tarp Vokiečių ordino ir Jogailos, Vytautas atvyko iš Gardino į Vilnių per vieną dieną, iš Alovės valsčiaus tiek į Vilnių, tiek į Gardiną jis galėjo nuvykti per pusę dienos. Kadangi 1389m. Vytauto planas buvo labai rizikingas, tai Vytautui rūpėjo būti arčiau Vilniaus, jei sumanymas pavyktų, ir greičiau pasprukti, jei sąmokslas būtų susektas. Šitokios rūšies spėjimai, man rodosi, labiausiai kalba už tai, kad Vytautas greičiausiai bus apsistojęs Vėžiškėje. dabartiniame Alovės valsčiuje, ir kad iš čia Sudimantas bus davęs žinią Kaributui į Naugarduką, kuris yra ne per toliausiai.

      Veišiškiai, buvę prie Neries, į šiaurę nuo Vilniaus, ir mažiau atitinka Vesisken pavadinimą, ir, be to, daug toliau nuo Gardino, kur turėjo grįžti Vytautas, Jei nepasisektų jo planas.

      Sudimantas neilgai gyveno po savo išdavikiško darbo. 1394m. per Vokiečių ordino karo žygi prieš lietuvius, prie Paparčių jis pakliuvo vokiečių nelaisvėn. Kelis sykius (sepius)

- 26 -

apgavęs Ordiną ir, be to, dar užmušęs Jurbarke Ordino brolius, jis karo teismo buvo nuteistas mirti ir pakartas už kojų⁷⁹.

      Vytauto viešpatavimo laikais nerandame nė vieno Sudimanto palikuonies, užimančio kurią nors įžymią vietą Lietuvoje arba dalyvaujančio liudytoju po aktais. Matyti, Vytautas buvo piktas ant šių savo giminių. Sudimantų kaipo politinių veikėjų nematyti ir Švitrigailos bei Vytauto brolio Žygimanto viešpatavimo laikais⁸⁰. Tik žuvus 1440m. Vytauto broliui Žygimantui, Sudimanto palikuonys vėl iškilo į lietuvių visuomenės viršūnes. Alekna (Olechno=Aleksandras), Sudimanto sūnus, vadovavo lietuvių būriui mūšy prie Choinicos 1454m.; tas pats asmuo, Goštauto šalininkas, pasirodė didelis priešas didžiojo kunigaikščio ir karaliaus Kazimiero politikos⁸¹. Šis Alekna, Sudimanto sūnus, būdamas Vilniaus vaivada, pasirašė liudytoju dokumente, kuriuo didysis kunigaikštis ir karalius Kazimieras pasižadėjo duoti kraiti savo dukteriai, ištekėjusiai už Štetino kunigaikščio Boguslavo. Sekdamas Vakarų Europos feodalu ir lenkų ponų pavyzdžiu, kurie prie savo vardų pridėdavo arba savo kilties vardą, arba savo svarbiausių valdomųjų žemių pavadinimą, Alekna, Sudimanto sūnus, pridėjo "с Хожова"⁸²(*). Tačiau nežinia, kur buvo tas Chožovo dvaras.

      Ar laikysime Sudimantų tėviške Veišiškius, ar, kaip tai atrodo daug tikriau, Vėžiškę, vienas dalykas nesukelia abejonių. - tai, kad toji vieta yra tikrojoje Lietuvoje. Iš to yra lengva padaryti išvadą, kad Vytauto žmona Ona Sudimantaitė, gimusi tikriausiai Vėžiškėje, buvo tokia pat tikra lietuvaitė kaip ir jos vyras. Nieko bendra su Smolensko kunigaikščiais ji neturėjo.

***

      Kai kurie kiti to meto liudymai netiesioginiu būdu patvirtina išvadą kad Ona Vytautienė buvo lietuvių kilmės.Anksčiau aš jau esu minėjęs popiežiaus Bonifacijaus IX pasiųstą specialią komisiją Marienverderin šv.Daratos gyvenimui, nuopelnams ir stebuklams ištirti. Vienas iš komisijos apklaustų liudytojų, Pomezanijos kapitulos kanauninkas (Domherr) Jonas Reimanas, paliudijo,

- 27 -

kad jis matęs didžiojo Lietuvos kunigaikščio, t.y. Vytauto, žmoną, Vytauto brolio Žygimanto ir daugelio palydovų lydimą, lankant Marienverdery šv.Daratos kapą ir su dievotumu aukojant šilko audinius. Be to, toliau tęsdamas savo liudymus, jis pridėjo, kad jis jai perdavęs dvi knyguti apie motinos Daratos gyvenimą, kurias didžioji kunigaikštienė labai branginusi dėl savo dievotumo, nors ji pati neseniai buvo priėmusi krikščionių tikėjimą⁸³.

      Kitas liudytojas, Kristijonas Koslavas (Coslaw), paliudijo 1404m. spalio 16d., kad jis matęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmoną, kuri dar nebuvo krikščionė (que nondum erat christiana), su dideliu dievotumu lankančią motinos Daratos kapą ir prie jo aukojančią šilko rietimus ir kitus daiktus⁸⁴.

      Abudu liudytoju nevisiškai tarp savęs sutinka dėl kunigaikštienės Onos tikėjimo, nes vienas sako ją esant neseniai priėmusią krikščionių tikėjimą, o antras tvirtina ją esant dar pagonę.

      Asmuo, kuriam buvo pavesta įteikti aukštajai viešniai šv.Daratos gyvenimo aprašymą, be jokios abejonės, turėjo būti daugiau painformuotas apie ją negu kitas paprastas liudytojas. Bet jei mes prieš savo akis turėtumėm tik antrąjį liudymą, tai ir jis mums turėtų nemažos svarbos: jis liudytų Vytautienę, esant pagonę, kitaip sakant, kilimo lietuvaitę. Jei ji būtų buvusi rusė, pravoslavų tikėjimo, ji butų buvusi pavadinta arba eretike, arba tiesiog ruse.

      Liudytojas Jonas Reimanas turėjo būti teisus, sakydamas, kad Vytautienė neseniai dar tapusi krikščione. Ji galėjo apsikrikštyti ar drauge su Vytautu, tebesančiu Vokiečių ordino žemėse, 1384m., ar kiek vėliau - 1387m., kai buvo atliekamas Lietuvos krikštas. Iš niekur nematyti, kad Vytautienė būtų lydėjusi savo vyrą Krokuvon 1386 metais. Laikotarpis nuo 1387 iki 1400m. yra gana didelis, ir sunku būtų pasakyti, kad įvykis, atsitikęs prieš 13 metų, būtų buvęs neseniai. Liudytojui rūpėjo pabrėžti ne metų skaičius, praėjęs nuo Vytautienės krikšto, bet pasireiškęs didelis katalikiškasai dievotumas asmens, kuris buvo gimęs, augęs ir didelę dali savo amžiaus praleidęs pagonių tikėjime. Trylika ar šešiolika metų, palyginti su visu nebejaunu Vytautienės amžiumi, lš tikrųjų buvo mažas laikotarpis, ir liudytojas galėjo drąsiai pasakyti "noviter" - "neseniai".

- 28 -

      Šių abiejų vokiečių, Onos Vytautienės amžininkų, pasakymai būtų visiškai nesuprantami, jei ji būtų buvusi rytų tikėjimo rusė. Tik kalbėdami apie tikrą lietuvaitę jie galėjo pasakyti, kad Ji dar nebuvo krikščionė arba kad ji neseniai buvo apkrikštyta.

      Didžiosios kunigaikštienės Onos mirties 1418m. vasarą proga Jono iš Posilgės (Lindeblato) vokiečių kronikoje rašoma, kad ji žinojusi daug burtų ir pranašavusi savo vyrui, jog anam po jos mirties nesiseksią⁸⁵.

      Didžioji kunigaikštienė du kartu buvo padėjusi savo vyrui ypač sunkiomis jo gyvenimo aplinkybėmis: pirmą kartą išvaduodama jį iš Krėvos pilies, kur jam grėsė jo tėvo Kęstučio likimas arba ilgametis kalėjimas, ir antrą kartą 1389m. po nepavykusio sąmokslo paimti klasta Vilnių. Ypač pirmasis išvadavimas buvo toks drąsus, toks rizikingas, kad jis galėjo būti amžininkų laikomas stebuklingu. Didžioji kunigaikštienė Ona galėjo pagarsėti kaipo nepaprasta moteriškė, stebukladarė arba, kitaip sakant, burtininkė. Šitokios kalbos galėjo pasiekti Prūsus. Lietuviams nepalankus kronikininkas labai lengvai galėjo ją pavadinti burtininke.

      Apie didžiosios kunigaikštienės Onos dalyvavimą Lietuvos politiniame ir socialiniame gyvenime tiesioginių nurodymų tuolaikiniuose šaltiniuose nerandame. Tačiau Jos aktyvumas, pasireiškęs 1382m., ir ypač Vokiečių ordino santykis su ja rodo, kad tai buvo labai veiklus asmuo, daręs nemažos įtakos savo vyrui. Toji Onos Vytautienės įtaka Vytautui turėjo būti gerai žinoma užsieniui. Kai 1392m. Vytautas Astravos dvare, netoli Lydos, susitarė su Jogaila ir jo žmona Jadvyga, tai lenkai pareikalavo iš kunigaikštienės, kad ji laiduotų, jog jos vyras ištesės visus sutartyje numatytus pažadus. Kunigaikštienė Ona tai padarė, duodama Astravoje du garantijos dokumentu, - vieną Lenkijos karaliui Jogailai Vladislovui⁸⁶ ir antrą Lenkijos karalienei Jadvygai⁸⁷.

      Jau pats Posilgės pasakymas apie jos pranašavimą liudija, kad didžioji kunigaikštienė gerai išmanė aukštosios Lietuvos politikos reikalus. Vokiečių ordinas, visuomet turįs tikslių informacijų apie Lietuvos visuomeninius ir politinius santykius, labai aukštai vertino didžiosios kunigaikštienės Onos politini vaidmenį Lietuvoje. Jis įvairiomis dovanomis stengėsi pelnyti jos

- 29 -

palankumą, pavyzdžiui, 1408m. Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas pasiuntė jai muzikos instrumentus - klavikordą ir portatyvą⁸⁸. 1416m. Ordino magistras siuntė Jai iš Ragainės gero Reino vyno ir vynuogių⁸⁹. Gavęs žinią apie jos mirtį, Vokiečių ordino magistras įsakė atlaikyti už jos vėlę šv. mišias ir vigilijas visose Ordino bažnyčiose⁹⁰.

      Apie didžiosios kunigaikštienės Onos santykius su Lenkija nedaug yra užsilikusių žinių.

      Netrukus po Astravos sutarties, 1393m., Jogaila, matyti, buvo ieškojęs kunigaikštienės Onos simpatijų: karalius buvo užsakęs jai pas Krokuvos vaistininką Andrių kažkokių saldainių (confectus et electuaria) už 7 markes⁹¹, nupirkęs ir pasiuntęs jai tris žiedus - vieną auksini su "szmalcze"⁹² už 1,5 markės liepos 30d. ir du žiedu su "szmelcz" už 3 markes rugpjūčio 20d.⁹³ Greičiausiai šios dovanos nebuvo paveikusios Vytautienės, ir daugiau į ją nebebuvo kreipiamasi; bent apie tai jokių žinių nerandama.

      Kai 1401m. lenkai stengėsi atnaujinti santykius su Lietuva po visiškai sugriuvusios Krėvos 1385m. sutarties, kunigaikštienės Onos, kuri kitados buvo laidavusi Vytauto ištikimybę Lenkijai, vardas jau nebeminimas.

      Jei, iš vienos pusės, didžioji kunigaikštienė Ona labai aktyviai padėjo Vytautui palaikyti gerus santykius su Vokiečių ordinu, - ji dalyvavo kartu su savo vyru derybose Nemuno Salyne 1398m.; sunkiais Vytautui 1400m. turbūt politiniais sumetimais lankė Vokiečių miestus Pavyslyje, kur ji buvo iškilmingai sutinkama; gaudavo iš Ordino magistro laiškų ir dovanų, - o iš antros pusės, jei nei lenkų nei vokiečių šaltiniai niekur nemini apie jos važinėjimą Lenkijon ir apie jos palaikymą santykių su lenkais, tai nenoromis ateina į galvą mintis, ar tik šitoks didžiosios kunigaikštienės nusistatymas nebus buvęs gryno principinio pobūdžio. Visos šios aplinkybės, rodančios nevienodus didžiosios kunigaikštienės santykius su vokiečiais ir lenkais, verčia manyti, kad tai buvo ne atsitiktinis dalykas, o tam tikras politinis pakrypimas. Ar tik čia nebus pasireiškęs jos nusistatymas prieš lenkus? Ar tik kunigaikštienė Ona, linkdama Vokiečių ordino pusėn, neieškojo jame atsvaros prieš Lenkiją Lietuvos nepriklausomybei atgauti?

      Reikia pabrėžti dar vienas gana charakteringas bruožas iš

- 30 -

didžiosios kunigaikštienės Onos gyvenimo.

      Lankydama 1400m. šv.Daratos kapą, ji, Jono Marienverderio liudymu, labai prašiusi jai duoti knygutę su šv.Daratos gyvenimo aprašymu⁹⁴. Gavusi ją iš Pomezanijos vyskupo Jono per Joną Reimaną, ji, šio pastarojo žodžiais tariant, dėl savo dievotumo⁹⁵ labai džiaugėsi.

      Kuriuo tikslu didžioji kunigaikštienė stengėsi tą knygutę gauti? Jei jai rūpėjo turėti kokia nors atmintis apie šv.Daratą, tai ji galėjo paprašyti duoti jai kurį nors užsilikusi šventosios daiktą ir, be abejonės, būtų jį gavusi. Dviejų liudytojų parodymais, ji stengusis gauti ne ką kita, o tik knygutę. Gal didžioji kunigaikštienė mokėjo skaityti? Jei iš tikrųjų taip būtu buvę, tai būtų labai nepaprastas reiškinys tų laikų Europos visuomenės gyvenime. Tokiu atsitikimu lietuvaitė kunigaikštienė iš miškuotos Dzūkijos būtų galėjusi drąsiai užimti vieną iš pirmųjų vietų Europos moterų kultūros istorijoje. Jeigu pati didžioji kunigaikštienė nemokėjo skaityti, tai jos prisirišimas prie knygos liktų vis dėlto reikšmingas: jis rodytų didžiąją kunigaikštienę branginus mokslą ir turėjus savo aplinkumoje žmonių, kurie galėjo tą knygą perskaityti ir išversti į suprantamą jai kalbą. Ar priimsime vieną, ar antrą spėjimą, lieka neabejotina viena išvada, kad kultūrinis didžiosios kunigaikštienės ir jos aplinkumos lygis buvo nemenkas. Jos vyras Vytautas mokėjo kelias kalbas. Vytauto tėviškėje, Trakuose, reiškėsi nemaža Vakarų Europos įtaka. Galėjo ir Vytautienė daug ko pramokti ir Trakuose, ir vėliau Prūsuose.

      Didžiajai kunigaikštienei Onai, be abejonės, priklauso viena iš garbingiausių vietų lietuvių tautos istorijoje.

      Didžioji kunigaikštienė Ona mirė 1418m. rugpjūčio 11d Trakuose ir buvo palaidota Vilniaus katedros bažnyčioje prie šv. Mykolo altoriaus⁹⁶.

      Didžiosios kunigaikštienės Onos pranašavimas, jei tikėsime vokiečių kronikininko žodžiais, tikrai išsipildė: visi didieji Vytauto darbai buvo nuveikti prie jos gyvos galvos. Jai mirus, prasidėjo iš tikrųjų Vytauto nesėkmės. Jo didysis planas atpalaiduoti Lietuvą nuo ryšių su Lenkija, užsibrėžtas 1397m. ir pradėtas realizuoti 1398m. Nemuno Salyne, Vytautienei dalyvaujant likī neįvykdytas.

- 31 -

Komentarai

⁴⁰ Kronika litewska, s.39.
⁴¹ Iš man žinomų autorių tik du yra pareiškę kitokią nuomonę: Julijonas Bartoševičius savo straipsnyje "Zemowit III", išspausdintame S.Orgelbrando išleistoje Enciklopedijoje (Encyklopedya powszechna. - W-wa, 1868, t.28, s.570), nežinia kuo remdamasis, laiko didžiąją kunigaikštienę Oną Mazovijos kunigaikščio Zemovito III dukterimi. Jis sako: "Drugą córkę Eufemiję, czyli Ofkę, wydał książę zą Władysława Opolskiego, wielką historyczną postać doby; trzecią Annę za większego jeszcze Witolda. Syna Janusza zaś ożenił z Danutą Kiejstutówną, siostrą Witolda". J.Bartoševičiaus tvirtinimas yra, be jokio abejojimo, kažkokio nesusipratimo vaisius.
Buvęs Varšuvos universiteto profesorius Teodoras Leontovičius savo knygoje "Очерки по истории литовско-русского права: Образование территории литовского государства" (Спб., 1894, с.46) vadina Alšėnų kunigaikštį Joną, Algimanto sūnų, Vytauto uošviu: "Pagaliau, - sako Leontovičius, kalbėdamas apie Alšėnų kunigaikštį Joną, - jis susigiminiuoja su Jogailaičiais: jo duktė išteka už Vytauto". Leontovičius neįvardija Alšėnų kunigaikštytės, bet kadangi tuo laikotarpiu, kai Alšėnų kunigaikščiai bendradarbiavo su Vytautu, buvo minima tik kunigaikštienė Ona, tai, be abejonės, ji čia buvo turima omeny. Giminingumo ryšiai tarp Alšėnų kunigaikščių ir Vytauto buvo, bet ne tokie, kokius yra nurodęs Leontovičius: kaip toliau pamatysime, Vytautas ir Jonas, Algimanto sūnus, buvo vedę tikras seseris. Leontovičiaus pasakymas yra nevykęs dar ir kitu atžvilgiu: Jogailaičiais, arba Jagelonais, buvo vadinami Jogailos, didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, palikuonys; Teodoras Leontovičius, rodosi, norėjo pasakyti, kad Alšėnų kunigaikščiai susigiminiavo su Gedimino palikuonimis, o ne su Jogailos.
⁴² Тихoмиров И. O составе западно-pyccкиx, так называемых литовских, летописей. - ЖМНПр., 1901, № 3 (март) и № 5 (май).
⁴³ "занеж быс за кнземь Юрьемь, дши старшье сестры Скиргаилавы" (Grafo Uvarovo nuorašas, p.91; Supraslio nuorašas, p.79; Avraamkos metraštis, p.200).
⁴⁴ "Dis ist Witoldes sache wedir Jagaln vnd Skargaln: [...] "Minen bruder herczog Tewtewiln das her jm gegeben hatte das nam her jm alczumole wider vnd mynes wibes bruder nam her all sin fetirlich erbe vnd deme der mynes wybes swester hot Iwan R[A]ugemunden son, dem nam her ouch all sin fetirlich erbe vnd jm hat gegeben herczog Jagal sine hant vor mir, das her sin fetirlich erbe von jm nymmer genemen weide; herczog Iwan gab jm dor vmb eynen goldin gertil dorch myne hende" (SRP, Bd.2, S.714).
⁴⁵ dux Yvanus Olgimunti cum filiis suis, videlicet Andrea et Semeone et ceteris" (žr. Prochaska A. Codex epistolaris Vitoldi, doc 234, p.73)
⁴⁶ Акты, относящ. к истории Западной России. т.1, док.18, с.28.
⁴⁷ Милорадович Г.А. Любеч Черниговской губернии Городницкого уезда. - M., 1871.

- 57 -

⁴⁸ "Kniaź Joan Olhimontowicz i kniahinia (jego) Agrypina" (Wolff J.Kniaziowie litewsko-ruscy. - W-wa, 1895, s.95).
⁴⁹ Długosz J. Hist. polonicae..., lib. Xl, p.441: "ad videndum virginem ducissam Sonkam, Andreae filii Iwonis Kiioviensis ducis filiam, Withawdi ducis magni ex sorore neptem, cuius illi coniugium ab ipso Withawdo persuadebatur".
⁵⁰ "vnd mynes wibes bruder nam her all sin fetirlich erbe" - ir iš mano žmonos brolio jis atėmė visą jo tėvo palikimą.
⁵¹ Prochaska A. Codex epistolaris Vitoldi, doc. 13, p.3-5. Prieš šito dokumento autentiškumą teisingai pakėlė balsą prof.I.Danilavičius. Vytauto užrašo originalo nepasiliko. Jis esąs dingęs ir užsilikęs, tik jo nuorašas, padarytas 1393m. Marienburge. I.Danilavičius stebisi, kaip galėjo dingti originalas tų užrašų, kuriuose buvo daugiau negu šimto merų Vokiečių ordino troškimų realizavimo užfiksavimas. Jis pastebi, kad dokumentas buvęs rašytas kažkokia savotiška kalba, nors kiti Vytauto sudarytieji dokumentai buvo parašyti paprasta diplomatine lotynų kalba. Jame Vytautas pasirašęs Vygando vardu, nors niekur kitur jis to vardo nevartojo. Visi kiti to tariamojo užrašo nuorašai yra labai skirtingo turinio, pavyzdžiui, nuorašas, vysk.Adomo Naruševičiaus paskelbtas jo: Historya narodu polskiego/Wydanie Kaz.Józ.Turowskiego. - Krakow, 1859 (1384m. data prie straipsnio "Jadwiga królowa"), p.217, not.3 (žr.Daniłowicz I. Skarbiec dyplomatów..., t.1, s.248). Galima dar pridurti, kad kai kurių liudytojų vardai skamba krikščioniškai vokiškai, kaip antai Jorgen (Jurgis), Michel (Mykolas). Jeigu Vytautas ir būrų išdavęs dovanojimo raštą, tai reikia manyti, kad čia minimas dokumentas yra labai iškraipytas, rašytas pačių vokiečių iš atminties.
⁵² Die Chronik Wigands von Marburg. - In: SRP, Bd.2, S.626.
⁵³ SRP, Bd.3, S.606. Anm.9.
⁵⁴ "Des nam her uff und czoch von Pruszen ungeseghent und wart mit herczog Sudemunt seynem magen ingelasen in die schlosz des Ordens, die ym uff dem wege warent, mit namen Jorgenburg, Margenburg und Newhusz, unde vor des Ordens brudem daselbst erbarklichen gehandelt" (Prochaska A. Z Archiwum Zakonu Niemieckiego: Analekta z wieku XIV i XV. - In: Collectanea ex Archivo Collegii Historici. -Krakow, 1909 -1913, t.11, p.252).
⁵⁵ Kluge F. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. - Strasburg, 1883, S.212: "Mage M. nach mhd. mac (g.) M. ahd. mag. M. "Verwandter", asachs. mag. M. "Verwandter". - Die entsprechenden Wörte in den ostgerm. Sprachen bezeichnen speziellere Verwandtschaftsgrade; vgl. got. megs 'Tochtermann", anord. "Schwager, Schwiegersohnvater".
⁵⁶ Die aeltere Hochmeisterchronik. - In: SRP, Bd.3, S.605.
⁵⁷ Ten pat, t.5, p.224.
⁵⁸ Pawlowsky J. Deutsch - Russisches Wörterbuch. - Riga; Leipzig, 1902, S. 1159.
⁵⁹ Koneczny F. Jagiełło i Witold. Lwów, 1893, cz.l, s.l4.
⁶⁰ Johann von Posilge. Chronik des Landes Preussen. - In: SRP, Bd.3, S.163.
⁶¹ „Sudemunt talia seciens celeriter adiit regem Karibot (SRP, Bd.2, S.640).
⁶² Prochaska A. Codex epistolaris Vitoldi, p.1029.
⁶³ Koneczny F. Jagiełło i Witold, s.131, not.2.
⁶⁴ Grafo Uvarovo nuorašas, p.92; Grafo Krasinskio nuorašas, p.164.
⁶⁵ Koneczny F. Jagiełło i Witold, s.173.
⁶⁶ Барбашев А. Витовт и его политика до Грюнвальденской битвы. - Спб., 1885, с.49.
⁶⁷ Caro J. Geschichte Polens. - Gotha, 1869, Th.3, S.95.
⁶⁸ Prochaska A. Dzieje Witolda, s.58.
⁶⁹ SRP, Bd.2, S 646.

- 58 -

⁷⁰ Daniłowicz I. Skarbiec dyplomatów..., t. l, s.248.
⁷¹ "księstwo na Wejszyszkach" (min. veik., p.14).
⁷² Любавский M. Литовско-русский сейм. - M., 1900. с. 14, 1б, 17; Wolff J. Kniaziowie litewsko-ruscy, s.504. Ankstesniame savo kūrinyje "Rod Gedimina" Volfas palieka pavadinimą nekeistą: "Wesisken".
⁷³ Uvarovo nuorašas, p.92: "оу городка на месте нарицаеме Веишишькы".
⁷⁴ PSRL, t.17, p.512.
⁷⁵ Веишушкы (Supraslio nuorašas, p.79).
⁷⁶ Икшишькы (Akademinis nuorašas, p.150).
⁷⁷ Веикулишкы (Avraamkos metraštis, p.200).
⁷⁸ Гошкевич И.И. Виленская губерния: Полный список населенных мест. - Вильна, 1905.
⁷⁹ Die Chronik Wigands von Marburg, S.657; Johann von Posilge. Chronik des Landes Preussen, S.194: "Ibi Sedemunt captivatur vulgariter Mewen et magistro presentarur, qui eum consilio suorum propter eius tradimenta per talos suspendit, quia dolosus sepius inventus inter ordinem et paganos".
⁸⁰ Tiesa, kažkoks Sudimantas, Krėvos vietininkas, pasirašė Žygimanto sutartį su Lenkija Trakuose 1433m. vasario 20d. ir Žygimanto sutartį taip pat su Lenkija Gardine 1434m. vasario 27d. Abiem atsitikimais Sudimanto vardas figūruoja tarp pačių nežymiausių liudytojų. Labai abejotina, ar čia minimas to paties Vytauto svainio sūnus. Jei jis būtų buvęs valdančiojo asmens giminaitis, jo vardas greičiausiai būtų buvęs minimas vienoje iš pirmųjų vietų, o ne tarp nežymių didžiojo kunigaikščio valdininkų (žr. Бареинский Б. Жигимонт Кейстутович. - Жовхва. 1905, Appendix, Nr. 3, 4).
⁸¹ Любавский M. Литовско-русский сейм, с.121-122.
⁸² Ten pat, š.102.
⁸³ Das Leben der heiligen Dorothea von Johannes Marienwerder. Buch 3. - In: SRP, Bd.2, S.331, Anm.3 (Processus in causa canonis ionis... felicis Dorothee, p.62): "licet tamen ipsa duxissa esset noviter conversa ad fidem cristianam''.
⁸⁴ Ten pat (Process., p.179, 180).
⁸⁵ SRP, Bd.3, S.376.
⁸⁶ Prochaska A. Codex epistolaris Vitoldi, doc.92, p.30.
⁸⁷ Sokołowski A., Szujski J. Codex epistolaris saeculi decimi quinti. - Krakow, 1876, doc.18, p.16.
⁸⁸ Prochaska A. Codex epistolaris Vitoldi. Ištraukos iš Ordino iždininko išlaidų knygų nuo 1398 iki 1410m., p.972.
⁸⁹ Ten pat, p.365.
⁹⁰ SRP, Bd.3, S.376, Anm.7.
⁹¹ Piekosiński F. Rachunki dworu króla Władysława Jagiełły i królowej Jadwigi z lat 1388 do 1420. - Krakow, 1896, s.156: "Item Andree appotecario pro confectubus et electuariis missis dne ducisse Witoldi ad mandatum dni Regis VII marc".
⁹² Ten pat, š. 159.
⁹³ Ten pat, š. 163.
^{94 "}et librum de vita ipsius domine Dorothee editum desideranter petivit" (SRP, Bd.2, S.331, Anm.3).
⁹⁵ "ad quos (ji gavo du tos knygutės egzempliorius) ipsa duxissa erat valde affecta propter devocionem" (ten pat).
⁹⁶ SRP, Bd.3, S.376, Anm.7; Daniłowicz I. Skarbiec dyplomatów..., t.2, dok.1514, s.110; Kurczewski J. Kościol zamkowy czyli Katedra Wileńska. - Wilno, 1900, cz.2. Zródla historyczne, s.23-25.
⁹⁷ Długosz J. Hist. polonicae..., lib. XI, p.393.

- 59 -

(*) sprendžiant iš I.Jonyno pateikiamų Onos Sudimantaitės-Vytautienės tėviškės geografinio lokalizavimo argumentų ir sąskambio su esamais vietovardžių pavadinimais, labiausiai tikėtina, kad vokiška transkripcija „Vesisken galėjo būti netiksliai užrašytas Eišiškių pavadinimas. Aleknos Sudimantaičio slaviškas prasminis Eišiškių pavadinimo vertalas į "с Хожова" netiesiogiai patvirtina spėjimą, kad monografijoje aptariamą Sudimantų tėvoniją reikėtų sieti su Eišiškėmis, o ne su Vėžiškėmis ar hipotetiniu nelokalizuojamu Chožovo dvaru. (pastaba - B.J.)

[ Вернуться в раздел XV век | Вернуться в Оглавление ]