Jurginis J.
AUŠROS VARTAI. (ištrauka) - V.: Mintis, 1987, psl. 3-37.

      Didieji viduramžių miestai susidėjo iš dviejų dalių: aukštosios ir žemosios. Aukštoji miesto dalis - pilis, žemoji - miestiečių, visų pirma amatininkų ir pirklių, sodybos. Būdingus tokio miesto bruožus ligi šių dienų išsaugojo Talinas. Jame yra išlikusios dvi aptvarinės sienos: viena - pilies, antra - miesto. Panašios dalys buvo ir Maskvoje. Aukštąjį miestą sudarė Kremlius, o žemąjį - aptverta gynybine siena pasodą.

      Vilniaus pilis užėmė daug didesnį žemės plotą negu dabar. Ant kalno stovėjo Aukštutinė pilis, kurios griuvėsiai tebėra tolimos praeities liudininkai, ir Žemutinė, kurios sienų likučiai buvo nugriauti 1799 metais. Abi pilys su daugeliu ūkinių pastatų ir karinių-gynybinių įrengimų sudarė didžiojo kunigaikščio dvarą, arba aukštąjį miestą. Dvaras gynybiniu atžvilgiu buvo įrengtas labai patogioje vietoje. Iš pietų ir vakarų jį juosė Vilnelė, anuomet vadinama Vilnia, kurios viena šaka tekėjo pro pietinę Gedimino kalno atšlaitę link Gorkio (buvusi Pilies) gatvės pradžios, link dabartinių Telegrafo rūmų, darydama vingį, supo katedros varpinę ir ten, kur dabar yra garlaivių prieplauka, įtekėjo į Nerį.

      Iš šiaurės dvarą saugojo Neris, o iš rytų - antroji Vilnelės šaka ir kalnų virtinė. Be to, visas didžiojo kunigaikščio dvaro plotas dar buvo apjuostas palei Vilnelės krantą mūrine gynybine siena su keliais bokštais. Vienas tos sienos bokštas, stovėjęs prieš katedrą, 1523 metais architekto Anaus (Annus) buvo paaukštintas ir jame įrengta varpinė;-vėliau ji dar buvo rekonstruojama. Pati katedra buvo pastatyta didžiojo kunigaikščio dvaro teritorijoje 1387 m., krikščionybės įvedimo metais.

      Miestiečių sodybvietė, arba Žemasis miestas, kūrėsi kairiajame Vilnelės krante. Jo centras buvo Rotušės aikštė (priešais dabartinį Dailės muziejų). Kol vyko nuolatiniai karai su kryžiuočiais, Vilniaus miestiečiai užpulti patys slėpdavosi ir savo turtą slėpdavo aukštajame mieste. Mieste gyventojų tuomet buvo nedaug. Jeigu ne visi, tai bent didžioji jų dalis tilpdavo pilių kiemuose ir patalpose.

      XV amžiuje, nugalėjus kryžiuočius, pagyvėjo amatai, prekyba, ir Vilniaus gyventojų skaičius sparčiai augo. (XVI amžiaus pradžioje Vilniuje jau gyveno apie 25 tūkstančius žmonių.) Žemasis miestas nebuvo aptvertas gynybine siena, nes po Žalgirio kautynių Lietuvos feodalinės valstybės sostinei Vilniui nebegrėsė joks didesnis išorinis pavojus. Pavojus iškilo XV amžiaus pabaigoje, kada išaugo stipri totorių valstybė - Perekopo chanystė. Totorių raitelių pulkai įsiverždavo giliai į Lietuvos valstybės teritoriją ir su grobiu grįždavo atgal. 1503 metais totoriai nusiaubė Nesvyžiaus, Slucko, Naugarduko apylinkes ir buvo priartėję prie Vilniaus. Sostinės gyventojus tas labai išgąsdino.

      Vilniaus, kaip ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų, gyventojai buvo ginkluoti. Amatininkų cechai sudarė atskirus karinius būrius ir, didžiojo kunigaikščio pašaukti, turėdavo eiti į karą. Karinė prievolė sudarydavo miestiečiams daug išlaidų: reikėjo įsigyti šarvų, kalavijų ir kitų ginklų; be to, į karą jie turėjo vykti su savo maistu.

      Kilus totorių įsiveržimo pavojui, Vilniaus miestiečiai per savo miesto valdybą kreipėsi į didįjį kunigaikštį Aleksandrą (1492-1506) su prašymu kelerius metus nešaukti jų į karą ir leisti per tą laiką aptverti miestą gynybine mūro siena. Didysis kunigaikštis miestiečių prašymą patenkino ir 1503 metų rugsėjo 6 dieną išdavė jiems raštą, leidžiantį per metus sieną išmūryti ir liepiantį nuo karinės prievolės atsipirkti sidabrine - mokesčiu karo reikalams.

      Sieną mūryti turėjo visi miesto gyventojai, neišskiriant net privilegijuotųjų ponų, dvasininkų ir bajorų luomų. Kunigaikščio rašte sakoma, kad, jeigu privilegijuotųjų luomų žmonės nepanorėtų statyti įtvirtinimų, juos galima iškeldinti į užmiestį, o jų namus ir žemės sklypus perleisti miestiečiams. Didysis kunigaikštis pavedė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Senajam (m. 1509) apjoti miestą ir nužymėti, kur siena turi eiti ir kur turi būti išmūryti vartai.

      Miesto gyventojai turėjo sieną statyti savo lėšomis, kiekvienas jam skirtame sklype. Sienos ir vartų bokštai turėjo būti mūriniai. Savaime suprantama, siena turėjo brangiai kainuoti, todėl didžiojo kunigaikščio rašte leidžiama tiems vilniečiams, kurie iš karto nepajėgs išmūryti savo dalies, užtverti ją stačių rąstų tvora.

      Gynybinės miesto sienos statyba užtruko gana ilgai, beveik 20 metų. Miestiečiai daug kartų skundėsi vaivadai ir didžiajam kunigaikščiui, kad kunigai, didikai ir bajorai, gyvenantys su savo tarnais mieste, prie miesto sienos mūrijimo neprisideda. Didysis kunigaikštis turėjo keletą kartų į šį reikalą įsikišti. Pagaliau 1522 metais siena, buvo baigta statyti ir visas miestas mūru apjuostas. Tai matyti iš didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506- 1548) rašto, kuriuo jis atleido miestiečius nuo prievolės duoti sargybinius piliai saugoti ir įsakė jiems pasirūpinti miesto vartų apsauga.

      Gynybinė miesto siena prasidėjo nuo pilies apsauginės sienos, maždaug nuo tos vietos, kur dabar stovi Telegrafo rūmai, ėjo apytikriai dabartine Stuokos-Gucevičiaus gatve, Stepo Žuko gatve, pro kiek vėliau pastatytą Ignoto vienuolyną, toliau kirto Liudo Giros (anuomet - Vilniaus) gatvę ir suko lanku į pietus, Trakų gatvės pradžioje įsijungė į Komjaunimo (buvusią Pylimo) gatvę, ėjo pro dabartinį "Aušros" kino teatrą, kur šiuo metu yra restauruota sienos dalis, į Aušros vartus. Apjuosusi Šventosios dvasios cerkvės šventorių, siena toliau ėjo rytine Bokšto gatvės puse, Vilnelės šlaitu ir pačios upės krantu iki Bernardinų bažnyčios, už kurios prasidėjo apsauginė didžiojo kunigaikščio dvaro siena. Miesto sienos ilgis buvo 2,5 kilometro.

      Didžiojo kunigaikščio 1503 metų rašte pasakyta, kad miesto sienoje leidžiama palikti penkerius vartus prie svarbiausių kelių, būtent: Vilniaus, kuris ėjo per Neries tiltą, pro Šnipiškių kaimą j Ukmergę, Trakų, Medininkų, Spaso, ėjusių į Užupio priemiestį bei Polocką, ir Pilies. Pilies vartai turėjo būti išmūryti ten, kur miesto siena jungėsi su didžiojo kunigaikščio dvaro siena, dabartinės Gorkio gatvės (anuomet Pilies gatvės) pradžioje.

      Kol miesto siena buvo baigta mūryti, patogesniam susisiekimui su užmiesčiais vietoj numatytų penkerių atsirado devyneri vartai. Prisidėjo Marijos Magdalenos, Totorių, Rūdninkų ir Subačiaus vartai. Miesto sienos vartuose virš pravažiavimo angos buvo bokštai, skirti gynybai. Bokštuose galėjo tilpti po kelias dešimtis žmonių. Be vartų bokštų, ant sienos buvo išmūryti dar trys bokštai, skirti sienos kampams apsaugoti.

      Bokšto gatvėje, po bokštu, buvusiu į šiaurę nuo Subačiaus vartų, buvo išmūryti dideli pasagos formos rūsiai, sujungti požeminiu tuneliu su pačiu bokštu. Rūsiuose buvo įrengtas miestiečių šaudmenų ir ginklų sandėlis. Didžiojo kunigaikščio ginklai ir parakas taip pat buvo saugojami rūsiuose po Gedimino pilies kalnu. Ginklai buvo laikomi rūsiuose, siekiant apsaugoti juos nuo gaisro, kuris buvo didelė ir gana dažna Vilniaus nelaimė. Nuo gaisro bematant galėjo supleškėti visas miestas, nes anuomet dauguma namų buvo mediniai, o upių vanduo, pastačius sieną, buvo sunkiai prieinamas.

      Miesto apsaugai nebuvo pasitenkinta vien mūrine siena su bokštais. Buvo panaudotos ir kai kurios gamtinės kliūtys. Iš rytų pusės miestą saugojo Vilnelė su aukštu ir stačiu šlaitu. Nuo Medininkų vartų palei miesto sieną buvo iškastas gilus griovys, kuriuo tekėjo nedidelis upelis, susidaręs iš šaltinių vandens. Šis upelis tarp Trakų ir Vilniaus vartų įtekėjo j Kačergos upelį, bėgusį iš Vingrių šaltinių ir ties katedros varpine įsiliejusį į Vilnelės šaką.

      XVI amžiuje miesto siena, jos vartai ir grioviai bei pylimai buvo gana gerai prižiūrimi. Naktimis vartai būdavo uždaromi ir užrakinami, bokštuose budėjo sargybiniai. Visu tuo rūpinosi miesto valdyba. Kas galėjo tuomet pagalvoti, kad Medininkų vartai taps šventi ir stebuklingi.

VARTŲ VARDO KILMĖ

      Vilniaus miesto sienos vartų niekas niekad nekrikštijo. Žmonės praminė juos vardais tų miestų, į kuriuos vedė pro vartus išėjęs kelias. Betgi tas ar kitas kelias vedė ne į vieną, o į kelis miestus. Sakysime, Medininkų kelias šakojosi ir vedė ne tik į Medininkus, bet ir į Ašmeną bei Krėvą. Todėl šis kelias ir vartai, iš pradžių vadinti tik Medininkų vardu, ilgainiui vis dažniau pavadinami tai Krėvos, tai Ašmenos. Toks vardo kaitaliojimas priklausė nuo to, kad Medininkų reikšmė nedidėjo, o Krėvos ir ypač Ašmenos, kaip augančių miestų, reikšmė augo.

      Vartus vadinti čia Medininkų, čia Krėvos, čia Ašmenos vartais Vilniaus miesto gyventojams buvo labai neparanku, nes jie ne visada suprasdavo, jog kalbama apie tuos pačius vartus. Todėl XVI amžiaus pabaigoje prigyja ketvirtas vartų pavadinimas, lenkiškai Ostra brama, rusiškai Ostraja brama. Kaip lietuviškai tie vartai tuomet buvo vadinami, nežinoma, nes Vilniaus miesto gyventojų teisinio, ūkinio ir kitokio pobūdžio raštai lietuviškai nebuvo rašomi. Reikia manyti, kad jie buvo vadinami Aštria bromą. XX amžiaus pradžios lietuviškuose laikraščiuose aptinkama: "abrozas šv. Panelės Vilniaus Aštrių vartų"¹.

      Gali kilti mintis, kad Aštra ir Aštri broma yra pažodinis vertimas lenkiško Ostra. Tokį spėjimą paneigė lenkų istorikai, pripažindami vartų pavadinimo lietuvišką kilmę. Apskritai reikia pasakyti, kad žodis ostra buvo sukėlęs tarp istorikų ir kalbininkų nemaža ginčų, ieškant jo prasmės.

      Kurį laiką buvo bepaplintanti nuomonė, jog šių vartų vardas kilęs nuo to, kad jie buvę toje vietoje, kur gynybinė siena sudarė aštrų, smailų kampą. Plačiausiai šią nuomonę paskleidė Juzefas Ignacas Kraševskis, rašytojas ir istorikas. Jis aiškino, kad toji miesto dalis, kurioje stovėjo Medininkų vartai, buvusi vadinta aštriuoju galu, o už vartų atsiradęs priemiestis - Aštriagaliu. Betgi lenkų istorikė Marija Lovmianska ėmė teigti, kad šių vartų lenkiškas pavadinimas esąs kilęs iš Ašmenos vardo, išvertus jį paraidžiui į lenkų kalbą. Būtent, vietovardžio Ašmena kamieną sudarąs lietuviškas žodis ašmuo, ašmenys. Šį žodį išvertus į lenkų kalbą, buvęs gautas ostrze, o dėl ištarimo suprastinimo - ostra².

      J. I. Kraševskio teigimas dėl priemiesčio vardo atsiradimo vargiai gali būti kokiais nors šaltiniais paremtas. XVI amžiaus pradžios dokumentuose greta vartų, vadintų Ostra brama, atsiranda ir priemiestis, tik dar nepavadintas. Viename 1619 metų dokumente rašoma: "Atvažiavo čia į Vilniaus miestą ir apsistojo priemiestyje už Ostros bramos Vilniaus miestiečio Povilo Pilypavičiaus namuose"³. 1671 metų ginčo tarp pravoslavų metropolito ir Vilniaus magistrato sprendime kalbama apie švento Jurgio cerkvę, buvusią už Ostros bramos, Rasų priemiestyje⁴. O 1690 metų miesto valdybos valdžioje buvusių namų surašyme jau yra Ostros priemiestis ir namais užstatytas kelias, vedantis nuo Ostros bramos į priemiestį⁵. Nors sąraše nepasakyta, į kokį priemiestį kelias veda, bet iš namų ir sklypų išvardijimo matyti, kad į Rasų. Ostros priemiestyje surašyta tik 10 namų bei namelių, o Rasų priemiestyje - arti 100. Iš to daroma išvada, kad Ostros priemiestis atsirado tik XVII amžiaus pabaigoje, o vartai buvo vadinti Ostra brama jau XVI amžiuje. Vadinasi, nuo vartų pavadinimo atsirado priemiesčio pavadinimas, o ne atvirkščiai.

      M. Lovmianskos samprotavimai dėl vartų vardo kilmės taip pat kelia nemaža abejonių. Visų pirma kildinti Ašmenos vardą iš ašmenų yra ne kas kita, kaip paprasčiausias etimologinis spėjimas. Ašmenos miesto vardas yra kilęs iš Ašmenos upės vardo. Tokios darybos, kaip Ašmena, upių ir ežerų vardų Lietuvoje yra daug: Žeimena, Akmena, Linkmena, Lomena, Graumena, Seimena, Deimena, Dusmena ir t.t. Su priesaga -mena yra gana daug tikrinių vardų ir daiktavardžių, pavyzdžiui: armena - išartas žemės paviršiaus sluoksnis; eimena - tėkmė, upelis; lakmena - gili kūdra, kurioje yra šiek tiek dumblo; lašmena - vieta ežere, kuri šąla ir neužšąla; trupmena - nutrupėję dobilų lapeliai, galvutė, šienuoliai⁶. Ašmenų daryba visai kitokia. Ašmenys yra tos pačios darybos, kaip akmuo, augmuo, želmuo, piemuo ir t. t.⁷

      Vargiai galima sutikti, kad ostra yra iškreiptas lenkiškas ostrze. Tikriausiai tai kiek iškreiptas lietuviškas aštra. Žodis aštra yra archainė aštri forma. Taigi ostra yra greičiau atsiradęs iš lietuviško aštra, o ne iš lenkiško ostrze, nes fonetiškai ostra negiminingas ostrze (ostže). Bet kas gi Medininkų vartuose galėjo būti aštru, jei jie buvo pavadinti aštriaisiais?

      Ligi šiol beveik visi architektūros ir dailės istorikai teigė, kad Medininkų vartai buvo renesanso stiliaus. Apie architektūros stilių buvo sprendžiama iš dabartinės vartų išvaizdos. Tačiau reikia nepamiršti, kad vartai kelis kartus buvo perstatinėjami. Iš išlikusios apatinės pastato dalies, iš plytų dėjimo būdo aiškiai matyti, kad vartai buvo mūryti pagal gotikinės architektūros principus. 1932 metų remonto metu buvo taip pat atidengtos gotiškai suskliaustos nišos. Jeigu taip, tai vartų arkos turėjo būti aštrialankės, o ne apvalainos. Tokios pat aštrios, smailios formos turėjo būti ir stogas. Vartus vadinti Aštra broma buvo visai logiška, kol vartų arkos, skliautai ir stogas iš tiesų buvo aštrūs.

      Renesansinis vartų atikas galėjo būti pristatytas ne anksčiau kaip XVI amžiaus pabaigoje. Iš dailininko P. Smuglevičiaus piešinio, daryto XVIII amžiaus pabaigoje, matyti, kad atikas dengia tik stogo viršūnę. Vadinasi, iki primūrijant atiką vartų stogas buvo labai aukštas ir status.

      Galimas daiktas, kad ir kitų Vilniaus miesto sienos vartų bei jų bokštų skliautai buvo smailūs, bet jų aštriaisiais žmonės nepavadino. Ne visus vienodai atrodančius daiktus žmonės vadina tais pačiais vardais. Raudonų dvarų Lietuvoje buvo daug, o turim tik Raudondvarį ir Raudonę. Aukštų dvarų buvo dar daugiau, o Aukštadvarių yra tik keli. Kitų vartų vardai buvo pastovesni, o Aušros vartų keitėsi. Renesanso atiko primūrijimas vartų skliautų ir stogo konstrukcijos nepakeitė, todėl vadinti juos aštriais buvo logiška.

      Dabar reikėtų išsiaiškinti, kaip Medininkų vartai, vadinti Aštriais vartais arba Aštria broma, virto Aušros vartais. Kokių nors tiesioginių įrodymų neturime. Reikia manyti, jog, perstačius Aštrius vartus renesansiniu ir vėliau klasicistiniu stiliumi, pavadinimas neteko savo prasmės. Lenkų kalboje jis ir išliko beprasmis, lietuvių kalboje pasidarė prieštaringas.

      Po 1905-1907 metų revoliucijos, pagyvėjus lietuvių spaudai, norminant ir gryninant lietuvių kalbą, spaudos darbuotojai turbūt ėmė ieškoti naujesnio žodžio, ir buvo surasta "aušra". Kas pirmasis šį žodį pavartojo, dabar sunku susekti, bet, matyt, prie jo suradimo ir kalbininkai bus pirštą pridėję. Aštrią bromą Aušros vartais pakrikštijo lietuvių spauda XX amžiaus pradžioje. Iš spaudos šis vardas prigijo šnekamojoje kalboje. Tokia yra vartų vardo kilmės istorija, kurioje slypi, kaip matome, dar ir neišaiškintų dalykų.

KOPLYČIOS ATSIRADIMAS VARTUOSE

      Vilniaus miesto sienos vartai neturėjo nieko bendra nei su religija, nei su dvasininkais. Kol jie tarnavo gynybos reikalams, juose budėdavo sargybiniai, o kai siena nustojo karinės reikšmės, vartų bokštai stovėjo tušti arba buvo panaudojami kitiems, visai pašaliniams, reikalams. Sienos likimas buvo glaudžiai susijęs su Vilniaus ir feodalinės Lietuvos valstybės likimu. Nuo XVII amžiaus vidurio prasidėjo Lietuvos ūkinio ir politinio smukimo laikotarpis, istorikų ir literatų dažnai vadinamas "tvanu". To "tvano" metu Subačiaus vartų bokšte buvo įrengtas kalėjimas, o Medininkų ir Vilniaus vartų bokštuose - koplyčios. Medininkų vartuose koplyčią įrengė vienuoliai, basieji karmelitai.

      Karmelitai, atsikraustę į Vilnių XVI amžiaus pradžioje, nebuvo tokie turtingi, kaip, sakysim, dominikonai, pranciškonai ar jėzuitai. Juos priglaudė Vilniaus vaivada ir Lietuvos valstybės kancleris Mikalojus Radvila, Senojo brolis (m. 1522). Jis pastatė Jurgio bažnyčią ir netoli jos įrengė vienuolyną, kurio patalpose dabar yra įsikūrę Knygų rūmai. Karmelitai darė viską, kad praturtėtų. Dėl turtų jie bylinėjosi su savo geradario Radvilos ainiais, su dominikonais, miesto magistratu ir pagaliau net su didžiojo kunigaikščio dvaro valdytoju. Nors karmelitai ir vaikščiojo be kojinių, su sandalais, jie nebuvo vargšai. Vilniuje jie turėjo keletą namų ir sklypų, keturias privilegijuotas karčemas, už kurias mokesčių nereikėjo mokėti, ir netoli Vilniaus patogioje ir pelningoje vietoje - du palivarkus.

      XVII amžiaus viduryje didikas Pociejus pavedė karmelitams ką tik pastatytą Teresės bažnyčią. Po kiek laiko turtingas miestietis, magistrato narys Ignas Dubavičius, tarp Teresės bažnyčios ir miesto sienos išmūrijo patalpas vienuolių basakojų vienuolynui. Taip karmelitai apsigyveno prie Medininkų vartų.

      1655-1660 metais Vilnius pergyveno karą, okupaciją, badą ir marą. Miesto ūkis tuomet sunyko, administracija pakriko, magistratas net nebeturėjo iš ko mokėti sargams algų. Miesto vartų priežiūra buvo atiduota artimiausiems gyventojams, namų savininkams. Jie turėjo imti iš įvažiuojančių į miestą pirklių, amatininkų ir valstiečių rinkliavą ir iš tų pajamų vartus taisyti. Karmelitams atiteko Medininkų vartų priežiūra.

      Anais laikais kiemų sienų arkose virš įvažiavimo angos iš vidaus arba iš lauko pusės nišelėse paprastai būdavo pastatoma kurio nors šventojo statulėlė arba pakabinamas jo paveikslėlis. Toks šventasis buvo laikomas namų globėju, saugančiu kiemą ir jo gyventojus nuo piktų dvasių. Kiemų arkų su nišelėmis globėjams Vilniuje nemaža yra išlikę ligi šių dienų. Tokius globėjus turėjo ir miesto sienos vartai. Virš Medininkų vartų angos kabėjo Marijos paveikslas. Trakų vartų bokšte kabėjo net keturi, greičiausiai visi religinio turinio, paveikslai. 1802 metais sudarytame Vilniaus miesto visuomeninių pastatų inventoriuje apie Trakų vartus rašoma: "Virš sijų į miesto pusę yra trys apvalūs neįstiklinti langeliai ir į priemiesčio pusę - taip pat trys. Iš miesto pusės prie mūro yra du tapyti paveikslai, vienas didesnis, o antras mažesnis, iš priemiesčio pusės taip pat yra du paveikslai, vienas didesnis, o antras mažesnis. Virš stogo - maža skardinė vėliavėlė"⁸.

      Paveikslų buvo ir Vilniaus vartų bokšte. Šie vartai savo dydžiu ir architektūrinėmis formomis buvo labai panašūs į Medininkų vartus. Jie buvo dvylikos žingsnių ilgio ir aštuonių žingsnių pločio. Prie abiejų bokšto pusių šliejosi mūro sienos. 1802 metų inventoriuje sakoma, kad Medininkų vartai, kuriuos mes toliau dėl aiškumo vadinsime Aušros vartais, susidėjo iš dviejų dalių: gynybinio bokšto ir koplyčios. Koplyčia priklausė karmelitams, o bokštas - miestui. Bokštas buvo tokio pat dydžio, kaip Vilniaus bei Trakų vartų bokštai, dviejų aukštų, stogas dengtas čerpėmis, paslėptas už atiko. Bokšte buvo dveji vartai: vieni - pakeliami, kiti - paprastai uždaromi. Bokšto viršuje buvo sandėlis, atiduotas kunigams karmelitams. Iš priemiesčio pusės ant bokšto mūro buvo tapyti paveikslai, vaizduojantieji šventuosius ⁹. XIX amžiaus pradžioje koplyčia užėmė nežymią Aušros vartų dalį.

      Apie pačios koplyčios įrengimą vartuose sužinome iš karmelito Hilarijono, kuris pirmasis ėmė skelbti Aušros vartų paveikslo stebuklingumą. Iki karmelitams atsikraustant paveikslas kabėjęs negilioje nišoje, uždaromoje langinėmis. Po juo buvęs nedidelis medinis balkonėlis žibintui arba žvakidėms pastatyti. Karmelitai ėmė raginti gyventojus melstis prie šio paveikslo ir rinkti aukas koplyčiai vartuose įrengti. Nemaža pinigų karmelitai gavo iš didikų, suvažiuojančių į Vyriausiojo tribunolo posėdžius, iš miesto magistrato ir dievobaimingai nusiteikusių dvarininkų. 1671 metais vartų bokšte buvo įrengta medinė koplyčia, išpuošta paveikslais ir užrašais. Tuo metu Marijos paveikslas buvo papuoštas brangiu sidabriniu rūbu ir pastatytas altoriuje.

      Marijos, kaip Kristaus motinos, garbinimas prasidėjo XVI a. antroje pusėje vykstant kovoms tarp katalikų, vadovaujamų jėzuitų ordino, ir reformatų. Reformatai garbino Kristų kaip dievo sūnų, atpirkėją ir išganytoją, atmetė popiežių pripažintus šventuosius, jų kultą ir patį popiežių vadino Antikristu. Katalikai Mariją ėmė tituluoti dangaus karaliene, vargšų užtarytoja. Prisidėjimas prie Marijos garbinimo reiškė ištikimybę katalikybei.

      1715 metais koplyčia sudegė. Marijos paveikslą karmelitai pernešė į greta stovėjusią Teresės bažnyčią ir, jų pačių teigimu, pastatė prieš didįjį altorių. Paveikslas buvęs garbinamas čion besigrūdančių maldininkų. Po kelerių metų Aušros vartų bokšte buvo pastatyta mūrinė koplyčia. Paveikslo perkėlimo iš Teresės bažnyčios procesijoje dalyvavo keturi vyskupai, būrys senatorių ir daugybė vienuolių. Tada paveikslas jau buvo garsinamas kaip stebuklingas.

      Paskutiniaisiais XVIII amžiaus metais Vilniaus miesto gynybos sistema dėl pasikeitusios karo technikos buvo iš pagrindų pertvarkyta. Sargybos iš miesto sienos vartų buvo iškeltos prie svarbiausių kelių, į išaugusio miesto pakraščius. Visa karinė miesto apsauga buvo pavesta reguliariai kariuomenei.

      1799 metais Lietuvos civilinis gubernatorius J. Fryzelis kreipėsi į generalgubernatorių O'Briena de Lascy, prašydamas leisti nugriauti Vilniaus miesto gynybinę sieną, nes ji gadinanti miesto vaizdą, dėl jos mieste oras esąs negrynas ir tvankus. Šį pasiūlymą generalgubernatorius perdavė carui Pavelui I ir 1799 metų rugsėjo 10 dieną gavo jo įsakymą šieną griauti. Susirašinėjimas dėl sienos nugriovimo rodo, jog civilinis gubernatorius ir generalgubernatorius vis dėlto suprato arba bent nujautė, kad siena su vartais ir bokštais yra ne tik karinis įrengimas, bet, svarbiausia, istorijos ir architektūros paminklas ir kad, norint ją nugriauti, reikia apsidrausti net caro įsakymu, nes visuomenė gali pasipiktinti.

      Pažangieji inteligentai, daugiausia Vilniaus universiteto darbuotojai, suprato vartų ir bokštų istorinę ir meninę vertę. Tai rodo dailininko P. Smuglevičiaus akvarelės, vaizduojančios sieną ir vartus su bokštais.

      1801 metų gegužės mėnesį magistratas įsakė griauti Subačiaus vartus, ir iki rugpjūčio mėnesio pabaigos jie buvo nugriauti. Karinis gubernatorius Benigsenas, gavęs skundų, prašė magistratą pasiaiškinti dėl staigaus žymiausių vartų nugriovimo. Kai kurie magistrato vadovai, pelnęsi iš griovimo, paaiškino, kad bokštas senas, neremontuotas, sudaręs pavojų, be to, jo tamsiuose ir giliuose užkampiuose slapstęsi valkatos. Reikėję valkatas išvaikyti. Tai buvo tik išsisukinėjimas. Bokštas nesiruošė " griūti. Jame buvo kalėjimas, gyveno budelis ir nuolat stovėjo sargyba, valkatos ten nė nosies nekišdavo.

      Tarp gubernatoriaus ir magistrato buvo konfliktų dėl sienos griovimo. Pavyzdžiui, 1802 metais spalio 2 dieną magistratas protestavo prieš sienos griovimą ir įrodinėjo, kad siena su bokštais, statyta miesto gyventojų lėšomis, yra miesto nuosavybė, patvirtinta imperatorės Jekaterinos II. Protestuojama buvo ne aplamai prieš griovimą, o prieš gubernatoriaus norą savintis statybinę griaunamos sienos medžiagą.

      Nemažas ginčas vyko dėl Vilniaus vartų su bajoru J. Žukovskiu. 1802 metais, magistratui įsakius šiuos vartus griauti, Žukovskis kreipėsi j Lietuvos civilinį gubernatorių, prašydamas jų negriauti, nes ten jo lėšomis buvo įrengta puošni koplyčia. Iš tiesų Vilniaus vartuose, stovėjusiuose dabartinės Liudo Giros, buvo koplyčia, j kurią žmonės kartais rinkdavosi melstis. Gubernatorius D. Lanksnojus pavedė magistratui apsvarstyti Žukovskio prašymą. Magistrato vadovai prašymą atmetė, ir vartai su koplyčia buvo nugriauti.

      Caro valdžios pareigūnams ir miesto magistratui lenktyniaujant dėl pasipelnymo, pagrindiniai miesto įtvirtinimai buvo nugriauti 1800-1805 metais. Įtvirtinimų statybinės medžiagos dalis buvo sunaudota viešiesiems miesto pastatams, kareivinėms, gubernijos valdžios įstaigoms statyti bei remontuoti. Išliko nenugriauti tik Aušros vartai dėl juose įrengtos koplyčios. Tai buvo labai paranku karmelitams. Jie pasidarė ne tik pačių įrengtos koplyčios, bet ir architektūros bei istorijos paminklo saugotojais.

      1829 metais prie Aušros vartų iš miesto pusės buvo pristatytas priestatas ir jame įrengta koplyčia. Perstatymas buvo atliktas vėlyvojo klasicizmo stiliumi, paliekant iš priemiesčio pusės šaudomąsias angas ir kitas karinio-gynybinio bokšto žymes. 1830-1840 metais greta koplyčios kairėje pusėje buvo pastatyta erdvi galerija. Nuo 1844 metų, uždarius karmelitų vienuolyną, Teresės bažnyčia su Aušros vartų koplyčia atiteko Vilniaus vyskupui ir buvo paversta parapijos bažnyčia. Paskutinis pagrindinis koplyčios remontas buvo atliktas 1927 metais Lenkijos valdžios ir vyskupijos rūpesčiu.

PAVEIKSLO PASKELBIMAS ŠVENTU IR STEBUKLINGU

      Viduramžiais bažnyčių ir koplyčių Vilniuje buvo labai daug. Jų šeimininkai turėjo parodyti nemaža sumanumo ir apsukrumo maldininkams privilioti ir fundacijoms gauti. Nemaža buvo atsitikimų, kai vienas vienuolių ordinas kovojo su kitu dėl "įtakos sferų" pasidalijimo. Vilniuje labiausiai išgarsėjo jėzuitų peštynės su pijorais dėl mokyklų. Šių peštynių metu jėzuitai nesidrovėjo organizuoti pijorų kolegijos užpuolimų su langų daužymais ir studentų kaulų laužymais.

      Vienuolynų viršininkai ir parapijų klebonai stengdavosi gauti savo bažnyčioms atlaidų, kuriuos suteikdavo popiežiai indulgencijomis. Basieji karmelitai popiežiaus Siksto V indulgenciją buvo gavę 1587 metais. Ji buvo gana plati. Joje sakoma: kas kiek kartų ketvirtadieniais basųjų karmelitų bažnyčioje išklausys mišių, tas tiek kartų gaus po šimtą dienų atlaidų. Kas ketvirtadieniais arba kitomis savaitės dienomis būsiąs karmelitų bažnyčioje ekzortuose, - tam šimtas dienų atlaidų. Jeigu kas ateisiąs į karmelitų bažnyčią šiaip sau pasimelsti, gausiąs 50 dienų atlaidų, o kas joje atliksiąs išpažintį ir priimsiąs komuniją, - tam treji metai atlaidų.

      Viduramžiais tikinčiajam buvo ne vis tiek, kurioje bažnyčioje jis melsis. Malda už nuodėmes galėjo būti vaisingesnė toje bažnyčioje, kuri turėjo daugiau atlaidų. Atlaidai - tai nuodėmių atleidimas. Kad ir kaip basieji karmelitai populiarino savo indulgenciją, vis dėlto naujoje, ką tik pastatytoje šventos Teresės bažnyčioje maldininkų antplūdžio negalėjo tikėtis. Prietaringi žmonės mėgo paslaptingumą. Paslapčių daugiau būdavo tose bažnyčiose, apie kurias seni žmonės pasakodavo būtus ir nebūtus dalykus. Todėl karmelitai, gavę naują ir labai puošnią bažnyčią, susidomėjo senu, ant medinių lentų tapytu Marijos paveikslu.

      Kunigas karmelitas Hilarijonas "patyrė", kad tas paveikslas daro stebuklus, ir lenkų kalba parašė knygelę, pavadintą "Reliacija apie stebuklingą švenčiausios panelės Marijos paveikslą, esantį Vilniaus Aštrioj bromoj prie tėvų basųjų karmelitų bažnyčios". Toliau tituliniame lape rašoma, kad basųjų vienuolių ordinas, atkeltas iš Karmelitų Kalno (Góry Karmelitu), posesiją (žemę su vartais) valdė 93 metus, vieta nuolat garsėjusi stebuklais, kuriuos surinko kunigas Hilarijonas, šv. Grigaliaus basųjų karmelitų Lietuvos provincijos definitorius, 1761 metais juos globon paėmė Vitebsko vaivados Solohubai: Juozapas ir Antonina iš Oginskių giminės. Reliacijoje Hilarijonas rašo, kad iki atsikraustant karmelitams paveikslas maldininkų nebuvęs ypatingai garbinamas. Tik karmelitams pradėjus juo rūpintis, maldininkų skaičius nuolat didėjęs, žmonėse paplitęs garsas, kad paveikslas stebuklingas, Hilarijonas tuos stebuklus ir surašęs.

[ Вернуться в раздел XVI век | Вернуться в Оглавление ]