F.A.Q. Skins/Themes

    Banderia Prutenorum
    

[Biblio]
:
35
ALBERTAS GOŠTAUTAS, VILNIAUS VAIVADA, BONAI SFORCAI, LENKIJOS KARALIENEI, PRIEŠ KUNIGAIKŠTĮ KONSTANTINĄ OSTROGIŠKĮ IR PRIEŠ RADVILAS
: Deli2 , : Jul-17-2005

ALBERTAS GOŠTAUTAS, VILNIAUS VAIVADA, BONAI SFORCAI1, LENKIJOS KARALIENEI, PRIEŠ KUNIGAIKŠTĮ KONSTANTINĄ OSTROGIŠKĮ2 IR PRIEŠ RADVILAS3

      Šviesiausioji Valdove ir Ponia, Maloningiausioji Ponia!

      Už tą malonę ir palankumą, kuriuo mane, savo menką tarną. Jūsų šventoji Didenybė laiko vertą ypatingai apdovanoti, jaučiu, reiškiu ir rodau kuo didžiausią dėkingumą ir skiriu save su amžinu ir ištikimu nuolankumu Jūsų Didenybei ir Jūsų šviesiausiems vaikams, kuriai, remdamasis amžina paveldėjimo teise, esu pavedęs save jau seniai, nuo Jūsų šventos Didenybės kuo laimingiausio vainikavimo ir nuo ne mažiau laimingo išaukštinimo Jūsų brangiojo sūnaus, mūsų šviesiausiojo įpėdinio, didžiojo kunigaikščio ir pono Žygimanto Augusto4, kurį mes, kaip ir visi ištikimi pavaldiniai, maldaudami prašėme Jūsų šventas Didenybes, kad jam būtume pavesti.

      Noriu pradėti reikalą nuo pradžios, kad įrodyčiau savo pastovią ištikimybę ir nekaltumą, dėl kurių savo priešininko visur esu kaltinamas.

      Taigi, visų pirma mano patarimų dėka padarėme, kad būtent tas, kuris laimingai dangaus yra duotas, būtų paskelbtas įpėdiniu. Iš tikrųjų vos tik iš didžiai gerbiamo pono, savo geriausio ir ištikimiausio bičiulio Lauryno Mendzilevskio5, Kameneco vyskupo, sužinojau anuomet Jūsų šventos Didenybės norą, man iš aukšto pareikštą, dėjau visas pastangas ir rodžiau didžiausią uolumą. Ne tik daviau patarimą Jo karališkajai Didenybei, mūsų maloningajam valdovui, kuris kaip išmintingas tėvas iš palankumo savo vienatiniam sūnui tylomis širdyje rėmė [tą sumanymą], kai apie jį iš manęs dar nebuvo išgirdęs, bet dėka laimingos pradžios [jis pats] pradėjo laisviau apie šitą dalyką kalbėti ir pageidauti, kad tas reikalas greičiau būtų užbaigtas.

      Tuo drąsiau ėmiau kalbėti akivaizdoje visų savo brolių ir geriausių bičiulių, turinčių šioje šalyje nemenką vardą ir svorį, ir įtikinėdamas prikalbėjau juos prisidėti prie sumanymo ir vieningai jam pritarti.

      Ir jie sutiko, tik keliems priešinantis, tame tarpe minėtam autoriui, mano priešininkui6. Kadangi jis man atrodė esąs draugiškiausias, be to, net prisiekęs buvo man savo ištikimybę, tai buvo pratęs laisvai lankytis mano namuose. Slaptame pasitarime jis pats klaupėsi ant kelių ir, sudėjęs rankas, drauge su savo ištikimais draugais, kurie ir dabar jam yra ištikimi, maldavo, kad toks laimingas [Žygimanto Augusto] išaukštinimas neįvyktų. O dėl kokių priežasčių jis tatai darė keletą kartų ir, be to, labai atkakliai, galima labai lengvai atspėti - tada jam nieko netrūko, ir kaip kituose dalykuose, taip ir šiame jis pasielgė kaip tikras rusinas, ištikimas savo prigimčiai ir įpročiams.

      Pagaliau šventoji karališkoji Didenybė pats, labai išmintinga kalba, verta paminėjimo, sutramdė jų neapgalvotą įžūlumą, sakydamas: ÄLabai stebimės jūsų troškimų pasikeitimu. Kol neturėjome įpėdinio, visomis pastangomis rodėte savo norus, atkakliai prašydami, kad dievas jį mums duotų. O kai tik aukščiausiasis per savo begalinį gerumą nusprendė, kad mes verti apdovanoti įpėdiniu, pasirodo, kad jūs nebelinkite laimės ne mums, nei mūsų sūnui. O mes, žinoma, čia esantys, norėtume matyti mūsų sūnų išaukštintą, ir jis pats, dar mažamečiu paskirtas [valdyti], to siekia. Galite suprasti, kiek šis [jūsų] priešinimasis mums yra nemalonus.

      Pritrenkti šių žodžių, prieštaraujantieji nutilo ir kartu, didesnei ir kilmingesnei daliai juos viršijant, prisipažino esą nugalėti.

      Dėl to pirmiausia man didelę neapykantą pajuto rusinas kunigaikštukas7 ir pradėjo prieš mane slaptą suokalbį su Radvilų šeima. Pastaroji dėl mano ir mano protėvių žygių yra man nepalanki ir nedraugiška ir be jokios priežasties daug kartų man, vieninteliam [Goštautų giminės] palikuoniui, nieko pikto jiems nepadariusiam, ne tik bandė neteisingai, begėdiškai ir melagingai atimti paveldėtuosius turtus, bet netgi mėgino atimti man gyvybę ir gerą vardą, nes pranokau juos savo kilme ir, tiesą sakant, giminės senumu bei turtu.

      Mat, jų turtas nuo pat pradžios buvo menkas. Vos dvidešimt valstiečių buvo duota jų proseneliui prieš šimtą metų per didžiojo kunigaikščio Vytauto malonę. Jų kaimietišką kilmę iš pradžių šiek tiek paaukštino Mazovijos kunigaikštienė, jų sesuo, ištekėjusi už kunigaikščio Konrado8. O vėliau [jų turtus] dabartinis šviesiausiasis karalius ir maloningiausiasis valdovas smarkiai padidino Goniondzo9 valdomis ir daugeliu kitų valdų ir didžiosios kunigaikštystės iždo [sąskaita] pakėlė jų vertę iki šimto tūkstančių auksinų vertės, tarpininkaujant minėtai moteriai10, kuri, kaip bebūtų, iš prigimties saugoma dorumo, nebuvo negraži.

      Tačiau, kad ilga kalba neįkyrėčiau, kuo trumpiausiai išdėstysiu reikalą, norėdamas savo ištikimybę, pastovumą ir dorumą Jūsų Didenybės atžvilgiu apvalyti ir padaryti tyrą, nes, kaip supratau, buvau melagingai įskųstas Jūsų Aukštenybei, neva aš apsimetąs uoliu.

      Gudrusis priešas11, nusistatęs ne tiek prieš mane, kiek prieš mano darbus, kuriuos skiriu Jūsų Didenybių ir valstybės labui ir pagal savo jėgas, nieko nepaisydamas, be baimės atlieku, stengiasi atimti man gerą vardą, įgimtą garbę ir turtą, įgytą gerais ir garbingais būdais. Siekdamas savo klastingomis priemonėmis atimti man gyvybę, papirko karalystės auksu šiaip jau nesileidžiančius į kalbas [valstybės] antspaudo saugotojus12, kad gudria klasta paverstų juos savo ir savo troškimų bendrininkais ir galėtų laisviau plėšti valstybę išvien su maskvėnais, su kuriais tuo klausimu sutaria. Jis suprato, kad šiuo metu iš aukštuomenės esu vienintelis šios valstybės saugotojas ir gynėjas ir darau tai pagal savo protėvių paprotį ir atsilygindamas už Jūsų Didenybių malonę ir už išganingą, laimingą ir ramią taiką bei valdymą.

      Dėl to tasai priešas, kaip kadaise vaivada Radvila (kuris netgi buvo išsirūpinęs, kad imperatoriaus Maksimilijono 13 dėka būtų paskelbtas kunigaikščiu14), troško mane pašalinti iš kelio, kuriuo norėjo eiti, kadangi matė, jog aš esu jam tą kelią užtvėręs. Minėtasis Radvila, Vilniaus vaivada, mano pirmtakas15, buvo tą patį sumanęs, ką dabartinis [mano priešas] - uzurpuoti valstybėje valdžią (nežinau, kokio stebuklo pagalba tai įvykdytų). Jis buvo slapta parsikvietęs astrologų iš Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos ir Mazovijos. Pastariesiems gi išpranašavus mūsų dabartinio laimingai tebekaraliaujančio šviesiausiojo karaliaus [įpėdinio] gimimą (o Radvilos sau klaidingai buvo įsikalę, kad karaliui niekad negimsiąs vyriškos lyties įpėdinis), Radvila pirmiausia [norėjo padaryti didžiuoju kunigaikščiu] savo seserėną, Mazovijos kunigaikštį, kuriam tuo tikslu žadėjo ir išleido už jo savo seserį, Mazovijos kunigaikštienę16. Paskui, kai pačiam [Radvilai] buvo suteiktas kunigaikščio titulas, tada jis, kaip Mykolas Glinskis, stebėtinais būdais bandė tapti didžiuoju kunigaikščiu. Šis faktas neliko nežinomas šviesiausiajam valdovui, mūsų karaliui.

      Sekdamas jų pavyzdžiu, taip pat ir [dabartinis] mano priešas, kunigaikštis Konstantinas (o kad jis gautų panašų galą, kaip Mykolas Glinskis, kuris yra pagautas ir visą laiką laikomas apkaustytas grandinėmis17, bei kitas - Povilas Radvila 18, kuris mirė staigia mirtimi, nespėjęs išsiteisinti ir nepalikęs testamento), norėtų užvaldyti su rusinų pagalba šią valstybę, mūsų maloniausiojo valdovo Žygimanto paveldėjimą. Todėl vos tik paskirtas Trakų vaivada19, atskleidė savo slaptus kėslus, susidraugavo, vesdamas seserį20, su žymiausiu rusinų kunigaikščiu, Slucko valdovu21, kurio du proseneliai dieviškojo Kazimiero, karaliaus ir didžiojo kunigaikščio, mūsų šviesiausiojo valdovo tėvo, dėl tos pačios priežasties buvo pelnytai drauge nubausti, nukertant jiems galvas22. O pirmiau laikė jį mirtinu priešu, prieš trejus metus, atsiklaupęs ant kelių ir sudėjęs rankas, Jūsų šventosios Didenybės ir visos tarybos akivaizdoje maldavo, kad arba anasai būtų nubaustas mirtimi, arba [Konstantinas] pats žūsiąs kartu su sūnumi.

      Dabar gi, tarsi mes būtume akli ir nežinotume jo klastingų užmačių, tapo vienos širdies ir vienos sielos su anuoju, ir dėl tos pačios priežasties, išgalvodami visokius šmeižtus, sukurstė prieš mane neapykantą, pasipiktinimą ir kaltinimus ne tik abiejų Jūsų Didenybių akyse, bet ir visoje taryboje ir liaudyje. Nepasitenkindami jau vien ketinimu mane nužudyti, nori ir vienintelio mano sūnelio23 nekaltą kraują išsiurbti, kad šitokiu būdu, nebelikus jokiai kliūčiai, lengviau įsigytų valdžią ir patenkintų savo troškimus.

      Dėl to ir praėjusiais metais manasis priešas įvairiais būdais, papirkinėjimais ir maldavimais siekė, nieko nepraleisdamas, kad būtų nustatytas 40 tūkstančių auksinų užstatas iš manęs ir mano artimųjų, iš vienos pusės, ir mano paminėtojo priešo, iš kitos pusės24. Tačiau aš griežtai pareikalavau, kad kaip tik dėl Jūsų Didenybės ramybės ir vardan šios valstybės [vidaus] taikos išsaugojimo užstatas nebūtų nustatytas, ir tą dalyką protingai sutvarkiau, nors labiau norėjau sutraukyti pinkles priešo, kuriam nė per nago juodymą nenusileisčiau nei narsumu, nei kardu.

      Giriasi, kad jis didžiai nusipelnė valstybei, būdamas [iš tikrųjų] naujas žmogus, kilęs iš žemų sluoksnių, ir rusinas, gimęs nuskurdusio kunigaikštuko šeimoje. O ką man apie save lieptų pasakyti drąsa, jeigu, kaip kvailas, norėčiau pasigirti, neliesdamas savo protėvių, kurie visada buvo šaunūs ir per kelis šimtmečius valstybei labai daug nusipelnė, tuo tarpu kai dabartinis mano priešas ir jo protėviai niekada nesėdėjo taryboje, iš kurios visada būdavo pašalinami. Ir vargu ar jie drįsdavo stovėti ant suolelio, ant kurio mano protėviai pasidėdavo kojas. Dėl to aš pirmiausia jaučiu ir reiškiu dėkingumą geriausiajam aukščiausiajam dievui, kuris visa tai tvarko, vieną pažemindamas, o kitą išaukštindamas, o paskui šviesiausiajam valdovui, savo karaliui, ir puikiems protėviams ir esu pasiruošęs ištikimai tarnauti Jums ir Jūsų Šviesybės palikuonims visokiais ištikimais patarnavimais.

      O tas mano ir juo labiau valstybės priešas tiek tenusipelnė jai, jog giriasi, kad sukėlė priežastį ir davė pradžią jos sugriovimui.

      Jau dieviškojo karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais, kai pirmą kartą jis buvo paskirtas kariuomenės vadu, tuojau neapgalvotai ir nesėkmingai pradėjo su maskvėniais mūšį, kurį dėl saviškių negausumo veikiau privalėjo nutraukti, nes mūsų, lietuvių, kariuomenėje buvo vos keturi tūkstančiai raitelių, o maskvėnų - 50 tūkstančių. Ir ten pirmiausia pats vadas pateko į nelaisvę, o [paskui] buvo paimta ir labai daug kitų didikų ir bajorų; jie buvo gyvi atvesti į Maskvą, o likusieji nužudyti25.

      Šis mūšis, įvykęs vadovaujant mano priešui, tapo mūsų nelaimių pradžia ir priežastimi. Ir iš tiesų maskvėnai, su šia pergale įgavę drąsos, ėmė visur su kariuomene siaubti pilis ir žemes ir mano priešo patarimu ir pastangomis atėmė iš didžiosios kunigaikštystės beveik pusę ploto, be to, derlingesniąją jos dalį.

      O ką jis padarė po to, kai aukščiausias ir gerasis dievas tokią didelę laimę buvo suteikęs mūsų šviesiausiajam karaliui, kuris su visiškai nedideliu būriu sunaikino ir išblaškė milžinišką maskviškio priešo kariuomenę?26

      Jis, kaip kariuomenės vadas, privalėjo be atsikvėpimo greitai persekioti nugalėtą, išsklaidytą priešą ir jo išsigandusios kariuomenės likučius. Tačiau jis sulaikė mūsiškius netoli nuo Smolensko, nors iki jo buvo tik 20 mylių, kad mūsiškiai nepatrauktų pirmyn ir nesusigrąžintų šitos pilies. Taip iš tikrųjų būtų įvykę, jeigu jis būtų leidęs mūsų kariuomenei žygiuoti pirmyn, kadangi maskvėnų kunigaikštis vos buvo spėjęs pasprukti ir nesustojo, kol nepasiekė Baltojo ežero, esančio už 300 mylių nuo Maskvos.

      Ir tada Smolensko pilis 2 savaites stovėjo prieinama, nes buvo palikta be apsaugos, o mūsų vadas, pats būdamas rusinas, daugiau palankus maskvėnams, negu mums, katalikams, turėdamas visą mūšiui duotą galią, tik po 8 savaičių nukreipė kariuomenę prieš Smolenską žiemą, kurios sąmoningai sulaukė.

      [Taigi] kai šventos Marijos gimimo dieną27 įvyko mūšis, kas galėjo abejoti (nebent vaikas ar visiškai kvailas), kad sumanymas buvo uoliai jo įvykdytas anos netikusios genties labui. Mat, mūsų priešininkų, tuojau po mūšio likusių ir be vado, ir be tvarkos, ir be maisto, ne tik nepersekiojo, bet ir pasiūlė paliaubas, kad jie atsikvėptų ir pasirūpintų savimi, o mūsų kariuomenę išlaikė iki pat žiemos.

      Ir panašiai padarė priešo tvirtovės Opočkos28 apsupimo metu, kai pražudė didžiulę kariuomenę, kuriai neįstengė pakenkti priešas, o jis pats pakenkė.

      Praėjusiais metais, kai turkai niokojo Volynės žemę29, jis su 4 tūkstančiais raitelių, kuriuos turėjo, galėjo puikiai pasitarnauti valstybei, bet, norėdamas bent dalį kaltės suversti man, per klastą, kurią įprato sugalvoti (ką paprastai visi rusinai moka daryti), nuo pat pradžios atsisakė vadovauti kariuomenei. Ir visada ši valstybė buvo daugiau teriojama, negu ginama, ir toliau tik dėl jo kaltės kentės.

      Tačiau [jis] pats dėka savo gudrumo ir klastingumo išmoko tai paslėpti ir, kaip didžiausias pasipūtėlis, skleidžia apie save tuščią šlovę, užuot gėdinęsis, su kiekvienu atsikvėpimu stengdamasis pakilti vis aukščiau.

      Kai kurie rusinai kartu su tuo savo kunigaikštuku dar godžiau nori šito pasiekti ir padaryti, nes žino, jog mūsų valdovas, šviesiausiasis karalius kiekvienam, ar jis būtų geras, ar blogas, teisingai atsilygina, ir dėl savo gerumo yra tiek nerūpestingas, kad nieko neišdrįsta pasakyti blogam ir klastingam žmogui. Iš to prieš jį nukreipta plinta didžiausia savivalė ir įžūlumas.

      O dėl to paties mano priešas labai stengiasi palenkti mane, kad susitarčiau su jo piktais bendrininkais ir kad šitaip mane lengviau galėtų apkaltinti ir pražudyti. O šitaip mane pražudęs, tučtuojau atimtų Lietuvos valstybę iš šventosios Didenybės ir Jo Aukštybės sūnaus (ką nesunkiai galėtų padaryti) ir pagal savo duotą pažadą atiduotų ją rusinams, dėl ko ir buvo su jais sudaręs sąmokslą.

      Apie šitą reikalą pasakoju ne visokias pasakas ir ne melagingai išgalvotus dalykus, bet tikrą tiesą, dėl kurios verčiau norėčiau numirti, negu matyti ją išsipildant.

      Dalykas yra labai gerai žinomas iš pavyzdžių, taip dažnai pasitaikiusių šioje valstybėje, nors neabejoju, kad kai kurie mūsų broliai ponai lenkai, kurie šios didžiosios kunigaikštystės dvarus kyšių pagalba išgrobė ir išpardavinėjo, kitaip įsivaizdavo.

      Šviesiausiasis mūsų valdovas dėl savo dorumo lygiai taip pat jais tikėjo, kad tai, ką jie sako, yra šventa tiesa, tačiau nieko nėra lengviau, kaip apgauti tikintį, ką ir padarė kunigaikštis Mykolas30.

      Pastarojo sumanymui žlugus, didelių turtų dėka atleistas nuo pelnytos bausmės31 už tikrai padarytą nusikaltimą Jo Didenybės atžvilgiu, vykdamas į Maskvą, padarė be galo daug blogybių, taip kad Maskvos kunigaikštis antrą kartą atėmė iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Smolensko pilį ir žemę - beveik 100 mylių ploto - ir prijungė prie Maskvos.

      Nepaisant to, jo rėmėjai ir pagalbininkai ligi šiol yra vertinami, gyvena ir valdo, ir kiekvienas jų patarimas yra priimamas kaip tiesa ir ištikimybė. Tačiau, kai darbai rodo kitką, nebelieka jokios ribos tarp gėrio ir blogio.

      Dėl šio išdaviko Mykolo ir aš, tada dar jaunas būdamas, kai iš kilmingųjų tarpo vienintelis apgyniau valstybę, pabėgus ir išsisklaidžius visiems didikams, kurie privalėjo ją ginti, buvau Radvilos, anuomet Trakų vaivados32, šmeižikiškai ir melagingai apkaltintas33, esą aš su Mykolu, kuris savo kilme yra rusinas34 (panašiai kaip ir dabartinis mano priešas) buvau sudaręs suokalbį. Mat, iš pastarųjų Lietuvoje kyla visoks blogis.

      Vilniaus vaivada35, mano kaltintojo tėvas, buvo mano gynėjas. Remdamasis mano nekaltumu ir dideliais nuopelnais, kuriuos tada valstybės labui buvau atlikęs, [jis] stojo prieš sūnų ir aštriai jį užsipuolė, gindamas teisybę.

      Mat, gerasis tėvas suprato, kad aš neteisingai esu kaltinamas ir kad viskuo kaltas yra godumas sūnaus, kuris tada jau buvo užgrobęs Goniondzo valdas, pabėgus Glinskiui, ir norėjo užgrobti man tenkantį palikimą - Tikocino valdą36, kuri yra greta minėtų Goniondzo valdų. Kadangi, būdamas jaunas, neturėjau įpėdinio, stengėsi įvairiais gudravimais atimti man gyvybę, nes šitaip dėl jo suktybių man išsekus ir žuvus, garsesnė taptų kilmingumu ir turtais jo giminė. Mat, šiais dalykais nuo senovės vargšą su dievo pagalba viršydavau.

      Tai ir buvo priežastis mano ir Mykolo Glinskio tariamo suokalbio, kurio niekada net nebandžiau tikrovėje įgyvendinti. Iš tikrųjų buvo visai kitaip.

      Kai tik pasitaikė proga [atkeršyti] ponui Zaberezinskiui37, nepaisydamas 40 tūkstančių auksinų užstato, pats Glinskis surinko iš rusinų nemažą kariuomenę ir ėmė veržtis per Lietuvą, siekdamas pražudyti ponus tarybos narius ir trokšdamas visą didžiąją kunigaikštystę pajungti savo viešpatavimui, ir jau buvo susižinojęs su maskvėnais ir totoriais.

      Aš tada su žmona gyvenau pas maršalą Radvilą38 Slonime. Sužinojęs, kad Mykolas tokiais dalykais užsiima ir kad su rusinais tariasi Naugarduke, kur buvo sudarytas planas įsiveržti j Vilnių, nes ten, po Bernardinų vienuolyno skliautais, buvo viso krašto lobiai (apie tai sužinojau iš pabėgėlio, kuris pas mane buvo atskubėjęs), aš palikau žmoną Slonime, skubiai sėdau ant žirgo [ir] atvykau pas maršalą į Vilnių.

      Per dvi dienas suplaukė pas mane virš dviejų tūkstančių ginkluotų karių iš maniškių, ir diena iš dienos augo mano kariuomenės skaičius.

      Visus, kurie tik turėjo nors kiek reikšmės ir kurie, lydėdami mane, buvo atvykę į Vilnių, prisaikdinau, kad jie liks ištikimi, gindamiesi nuo išdaviko Glinskio ir kovodami už šviesiausiąjį karalių Žygimantą, kuriam ne taip seniai, jo laimingo įsiviešpatavimo pradžioje, buvome prisiekę.

      Tai išgirdęs, Glinskis pakeitė sumanymą ir išsigandęs nebepuolė Vilniaus.

      Kaip tik tada jis buvo atsiuntęs pas mane į Vilnių laišką ir pasiuntinį, prašydamas, kad aš neprieštaraučiau jo norams, tačiau aš šį laišką parodžiau mūsų valdovui karaliui. O Glinskio pasiuntiniui, girdint didikams, kurie buvo su manimi, [šitaip] atsakiau: ÄMums, kilmingiesiems, nevalia nei tėvynę apleisti, už kurią privalome mirti, nei laužyti ištikimybės [priesaiką] ponui sosto įpėdiniui, bet mums [galima] prieš valdovo išdavikus griebtis ginklo ir narsiai priešintis. Todėl gerai žinok- jei čia atvyksi, su tavim kovosime ir į mūšį stosime, ir kariaudami išvysime tave. Tai išgirdęs [Glinskis] pasuka į Smolenską ir Maskvą su 10 tūkstančių rusinų ir prie jų prisijungusių maskvėnų.

      Šitaip atsitiko, Jo karališkajai Didenybei būnant Krokuvoje. Šitoks buvo mano suokalbis su Glinskiu, kuriam aš vienintelis pasipriešinau. Kiti didikai iš baimės buvo pasimetę, ypač mano kaltintojas, silpnadvasis žmogus, turįs kiškio širdį, kuris iš savo Trakų vaivadijos būstinės Trakuose, šešėlio išsigandęs, buvo pabėgęs net į Žemaitiją ir buvo rastas tuometinio pono vyskupo39 ir dabartinio Žemaitijos seniūno40 po šienu arkliams.

      Šitokiu būdu aš, jaunuolis, esant toli ne tik valdovui, mano šviesiausiajam karaliui, bet ir visiems jį pavaduojantiems pareigūnams, vienas apgyniau nuo priešo tėvynę ir abi šios tėvynės ypatingai svarbias vietas - Vilnių ir Trakus ir didžiadvasiškai gindamas, jas saugojau.

      Jeigu tada būčiau prisidėjęs prie kunigaikščio Glinskio, su kuriuo pats karalius smarkiai nesutarė, tai jis būtų užvaldęs, kaip troško, visą Lietuvą, ypač šitaip netikėtai kilus sąmyšiui, kai visi išsigandę bėgo iš savo vietų, o mūsų valdovo karaliaus visai čia nebuvo.

      Šitokia mano drąsa, tvirtas nusistatymas ir gynimasis sukėlė prieš mane neapykantą ir kaltinimą paties Radvilos, kadangi jis neabejojo, jog aš šitaip ir jam pasipriešinsiu, kaip (tai parodė įvykiai) drąsiai pasipriešinau išdavikui Glinskiui. Šito manyje bijo ir visada bijos dabartinis rusinų kunigaikštukas, lygiai kaip kitados labiausiai bijojo ir klastingasis Radvila.

      Ir kadangi nekaltai buvau įskųstas, teisingasis mano valdovas, išmintingasis šviesiausiasis karalius mane išteisino41. Tai, spindint mano dorumui, kuris be priešininko blėsta, pripažino savo šmeižtuose esant teisinga ir Radvila.

      Juk ir Katonas, tas teisingasis romėnų senatorius ir tikra tėvynės puošmena, iš pavydo 40 kartų buvo senate apkaltintas ir tiek pat kartų išteisintas.

      Mat, valdovas, šviesiausiasis karalius savo akimis įsitikino mano ištikimybe. Kai tik [jis] iš Krokuvos su gausia ginkluota palyda laimingai atvyko į Lietuvą42, kad įveiktų išdaviką Glinskį ir maskvėnų kariuomenę, kuri tada buvo labai gausi - apie 100 tūkstančių raitelių - ir įsiveržė į Lietuvą padėti Glinskiui, aš tada atskubėjau pas Jo Didenybę su savo pulkais ir lydėjau jį iki pat Smolensko, sumuštiems priešams traukiantis ir į Maskvą bėgant. Smolenske Jo Didenybė nurodė stovyklai vietą ir apsistojo su visa savo kariuomene šv. Margaritos dieną43.

      Keletą kartų Jo Didenybė svyravo, nesiryždamas nuspręsti, pagaliau, man pačiam patarus, paskyrė mane vyriausiuoju savo kariuomenės vadu ir pasiuntė į priešišką Maskvos žemę, prieš Maskvos ir Glinskio pajėgas.

      O kai šie bėgdami paspruko, nesiryžę stoti į mūšį, aš, daugiau kaip 40 mylių bėgančius [persekiodamas] skersai ir išilgai nusiaubiau kardu ir ugnimi priešo žemę. Be to, sudeginau savo kažkada paveldėtą pilį, kuri vadinosi Dorogobužas ir kuri jau buvo atsidūrusi priešo rankose44. Ir tada kariuomenę, apsikrovusią grobiu, kurį sudarė žmonės, arkliai ir galvijai, dievui padedant, nenukentėjusią ir sveiką, parvedžiau pas mano šviesiausiąjį valdovą, atlikęs jam gerą patarnavimą.

      Pagaliau priešas buvo priverstas sudaryti amžinos taikos paliaubas45, kurias Glinskio patarimu sulaužęs, užėmė Smolenską46.

      Štai koks buvo mano sąmokslas - mano, kursai tiek kartų priešą ir tėvynės išdaviką karu esu persekiojęs.

      Bet kol aš, mano valdovui kitur išvykus, ir dabar, sugrįžus mums į Vilnių, šitaip ištikimai tarnavau, mano priešas Radvila, nebepasitenkinęs Goniondzo turtais, kuriuos patylomis buvo išplėšęs iš karališkosios Didenybės, skatinamas godumo, atkreipė savo akis į mano Tikocino valdas, kurios yra greta Goniondzo, kad po mirties, kurią man ruošė, jas užgrobtų. Klausydamas saviškių patarimo, šmeižė mane nusikaltus Jo Didenybei, neva aš sudaręs suokalbį su Glinskiu. Kaltinimas, nesiskaitant su jokia tiesa, buvo klastingai sukurtas, tuo labiau kad mano darbai ir visa, ką gero esu padaręs, rodė, kad aš kovojau prieš Glinskį. Net aklas galėjo pastebėti, kad iš tikrųjų yra visai priešingai. Todėl visagalis dievas ir maloniausias mano ponas valdovas, kuris šitoje byloje pamatė mano ištikimybę ir dorumą, mane, nekaltą, išlaisvino ir pripažino teisiu. Šmeižikas liko su savo šmeižtais, ir visi pripažino jį melavus.

      Ir kai tasai, toks šmeižikas ir sukčius, dėl savo sumanymo taip smarkiai nukentėjo ir negalėjo įrodyti savo teisumo, dabartinis priešas - kunigaikštukas ir mūsų didžiausia pražūtis - ligi šiol nejaučia baimės ir nesigėdija, ir už mano nugaros vėl bando melagingai primesti man nusikaltimą, kurį neva esu padaręs, tačiau apie kurį niekada net nepagalvojau.

      Priešingai, vėl tvirtinu, kad buvau tada vienintelis, kaip anksčiau rašiau, tikras tėvynės ir mano valdovo palikimo saugotojas ir ryžtingas gynėjas nuo priešo.

      Neužteko tam menkystai per pasiuntinius ir pranešimus praėjusiais metais Krokuvoje Jūsų Didenybių akyse amžinai jo paties gėdai viešai apkaltinti mane tūkstančiais nusikaltimų. Dar jo rusiniškam protui atrodė esant reikalinga pačiu begėdiškiausiu būdu atsisakyti vadovauti kariuomenei tada, kai pagonys niokojo Lietuvą. Užuot telkęs ginkluotus vyrus ir užstojęs priešui kelią, ką privalėjo padaryti, jis nekviestas atvyko į Lenkiją ir per savo pražūtingą valstybei nerūpestingumą, apsimesdamas nusižeminusiu ir nekaltu avinėliu,- atvyko pasirodyti tiek Jūsų Didenybei į Krokuvą, tiek pas šviesiausiąjį karalių mūsų valdovą į Sandomirą ir Lvovą47, kur išdrįso už akių mane įkąsti šuns dantimis ir tokiu pat būdu melagingai apšmeižti viešai ir akyse daugelio tų, kurie verti pasitikėjimo.

      Gal būt, tai darė iš atsargumo, kadangi žinojo, jog, man pasirodžius, žus, ir jam nieko nepadės rusinų patarimai, kai, dievui leidžiant, kartu su manimi ateis jam atpildas, o teisingiausiasis mūsų valdovas parems tiesą.

      Ir jis nieko kito neveikia, nieko nedaro, tik važinėja, kalba ir bėginėja, garsiai skųsdamas ir šaukdamas, siųsdamas į įvairias vietas ir daugeliui žmonių pasiuntinius ir laiškus ir man spęsdamas žabangas, kuriomis stengiasi savo apgavysčių pagalba apraizgyti mane, kad tik galėtų įgyvendinti savo troškimus ir užgrobti valdžią.

      O aš Lietuvoje išlieku nepajudinamas, ištikimai saugodamas savo valdovo reikalus ir taip atlikdamas savo pareigas, kad negali man niekas prikišti nė menkiausio [prasižengimo], dėl kurio galėtų apjuodinti mane, pradedant protėviais, kurių net mirusių nesigaili. Apie pastaruosius čia noriu Jūsų Didenybei papasakoti, kad iš mano pusės būtų atskleista šitų dalykų istorinė tiesa, o ne šmeižikiškas melas, sukurtas mano priešo, ir kad tuo būdu būtų prieita išvados, jog visa mano ištikimybė ir sąžiningumas yra paveldėti iš mano protėvių.

      Mano tėvas, Martynas Goštautas, Trakų ir kartu Kijevo vaivada48, dar tada, kai visa šita valstybė klestėjo ir buvo vadinama antrąja Graikija, bent 40 metų ištarnavo buvusiam dieviškajam karaliui Kazimierui, pasižymėdamas tokiu patvarumu, ištikimybe ir autoritetu, kad karalius jį dėl tų dorybių išskirdavo visuose pasitarimuose ir žygiuose.

      Mano senelis Jonas, Vilniaus vaivada49, kai daugybė įpėdinių varžėsi dėl sosto, prieš visų norą įsodino į didžiojo kunigaikščio sostą tą patį nepilnametį karalių Kazimierą, ir gynė [jį]. O mano priešo šeima tada buvo nepripažinta ir nežinoma.

      Kiek daug nusipelnė šviesiausiajam ir karingiausiajam karaliui Vladislovui Jogailai ir didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui-Vytautui mano prosenelis Petras, taip pat Vilniaus vaivada, aiškiai rodo įvykiai didžiojo karo su Prūsija, kuriame jis, labai ryžtingas vyras, buvo karo vadas50.

      Manau, kad nebereikia šia proga plačiau pasakoti apie savo pirmtakus.

      Dabar prie to paties aš papasakosiu šiek tiek tiesos apie save, ką buvau praleidęs, kad neatrodytų, jog aš gražiai giriuosi kitų žygiais ir dorybėmis.

      Vienais metais anksčiau, negu Jūsų Didenybė laimingai atvykote į mūsų kraštą, buvau Polocko vaivada51. Kai maskvėnai, man esant Vilniuje, staigiu puolimu su 70 tūkstančių kareivių apsupo Polocko pilį ir miestą, prasiskverbdamas per maskvėnų pulkus, nesudrebėjęs ir nesužeistas pasiekiau pilį, kurioje radau baisiausiai susijaudinusius žmones. Visus nuraminau ir vienu metu nakčia iš pasalų išvaikiau 5 tūkstančius priešų ir sunaikinau, o neužilgo išvadavau nuo apsupimo ir užėmimo grėsmės pilį, ryžtingai sumušdamas priešus52.

      Nusiųstas pas Perekopo totorių chaną, mūsų kaimyną, kur niekas neišdrįsdavo vykti (ta kelionė mano priešo Radvilos buvo sugalvota ir paruošta, kad aš ten pasilikčiau nuolatiniam gyvenimui), sugrįžau sveikas, atlikęs tiksliai, kaip buvo liepta, pavedimus, kuriuos man buvo davęs šviesiausiasis karalius.53

      Aš jau nebekalbu apie kitus mano jaunystės nuopelnus. Man norėjosi tik apie šiuos Jūsų Didenybei pranešti, kadangi neabejoju, jog mano geras vardas, kaip visose vietose, taip ypač akyse Jūsų Didenybės - kurios Aukštybei, kol gyvas būsiu, trokštu ištikimai tarnauti - buvo mano priešininko melagingai apjuodintas. Nors aš tvirtai įsitikinęs, kad Jūsų Didenybė netiki tokia gausybe šmeižtų, jo prieš mane sugalvotų, tačiau norėdamas, kad jokia pikta kibirkštėlė nepasiliktų Jūsų Didenybės prote ir širdyje, buvau priverstas apie patį save dabar tiesą papasakoti.

      O mano priešas kelia triukšmą ir dabar: Jo karališkoji Didenybė paskyrė seimą Naugarduke54, į kurį Vilniaus vaivada neatvyko55, o aš, būdamas, paklusnus, atvykau, tačiau įrodinėjama ir kaltinama, kad aš esąs nepaklusnus. Verčiau man mirti, jeigu mano širdis yra išpuikusi ir lengvabūdiška, abejinga ir nepaklusni savo valdovui.

      Šiuo atveju, kaip ir kitais, mane neteisingai šmeižia, o šviesiausioji Karalienė ir maloningiausioji Ponia, į kurios didybę ir išmintingą valią, tarsi į Apolono orakulą, kreipiuosi ir atveriu širdį. Norėčiau, kad Jūsų Didenybei būtų įrodytas mano akivaizdus nekaltumas ir ištikimybė, kurie yra be jokios dėmės. Juo labiau kad daviau priesaiką amžinai tarnauti Jūsų Didenybei, padaręs įžadą nei darbu, nei žodžiu, nei apgaulingu judesiu [nesulaužyti jos] klastingu rusinišku būdu ne tik šių, laikinų, bet ir amžinų dalykų atvejais.

      Praėjusiais metais Jo Didenybė buvo sušaukęs Naugarduke seimą: aš pirma kitų atvykau į tą vietą, tarsi į pažadėtąją žemę.

      Dar anksčiau, prieš dvejus metus, Jo Šviesybė buvo sušaukęs kitą seimą Vilniuje57. Aš atvykau ten iš savo paveldėto dvaro į savo vaivadijos vietą. Atvyko ir kiti paklusnieji, tik pats kunigaikštukas nepanorėjo atvykti. Laukėme jo daugiau kaip 12 dienų po paskirto laiko, o jis tada, paniekinęs savo karaliaus įsakymą ir nurodymą, skatinamas savo įgimtų rusiniškų sumanymų ir beprotiškų planų, surinkęs savo pasekėjus Trakuose, kuo išdidžiausiai reikalavo, kad pas jį atvyktume.

      O kai mes nepanorėjome ten vykti, [jis] įrengė savo karinę stovyklą pusiaukelyje tarp Trakų ir Vilniaus - šį atstumą sudaro 4 mylios - ten įsikūrė ir norėjo sušaukti seimą. Be to, norėjo, kad mes į jį atvyktume. Menko proto žmogus 3 dienas ginčijosi dėl seimo vietos, tvirtindamas, kad nuo seno esąs toks Vilniaus ir Trakų kunigaikščių paprotys tenai susitikimus ruošti, atsiradęs tuo metu, kai valdė broliai58, kurie per pusę Lietuvą buvo pasidalinę.

      Ginčas buvo pradėtas spręsti, tarpininkaujant Jo Didenybės karališkajam pasiuntiniui, ponui dabartiniam Kijevo elektui59, ir vargais negalais per tris dienas pagaliau išspręstas taip, kad daugiau kaip menko proto įžūlus žmogus, pasipūtėlis, buvo priverstas atvykti į Jo karališkosios Didenybės nurodytąją vietą.

      Ten, jo laukdami, sugaišome beveik 3 savaites. Jis atvyko ir su manimi, tarsi klastinga lapė, dėl visko susitaikė, tačiau ne jis, o aš pirmas pradėjau taikytis, atsižvelgdamas į aukščiausiąjį valdovą ir [žiūrėdamas] jo reikalų.

      Tą ginčą užbaigus ir kaip pridera paleidus seimą, [jis] nusiuntė savo Valachą ir kunigaikštuką60 pas Jūsų Didenybę, apšmeiždamas mane įvairiais prasimanymais ir aplenkdamas mane, kad nepraneščiau Jums apie jo užsispyrimą bei įžūlumą ir apie tai, kad [jis] nenorėjo atvykti į paskirtą vietą, o buvo išsirinkęs sau kitą. Nutylėjau šį dalyką ir ligi šiolei kantriai tyliu.

      Ir dabar jis atvyko į Naugarduką61 pavėlavęs, išbuvo ten tik vieną naktį ir išvyko, visai nepasikalbėjęs su mumis. Nežiūrint to, jis drumsdamas vandenį, peikia, kaltina, melagingai ir šmeižikiškai skundžia [mane] Jo Didenybei. Ir daugelis, kuriuos apgavo savo šitokiu apsimetimu, tiki juo.

      O aš, nebeminėdamas kitų ir nesirūpindamas jais, vien Jūsų Didenybei atskleisiu reikalą ir teisingai, kaip iš tikrųjų buvo, išaiškinsiu, kad [visi] suprastų, jog aš nenuvykau į Naugarduką ne dėl tam tikrų asmeninių ketinimų, o valstybės labui.

      Kadangi mes dar nebuvome gavę Jo Didenybės laiško, aš šiek tiek anksčiau plačiai ir labai rūpestingai dar kartą buvau parašęs Jo Šviesybei, siūlydamas, kad jis dėl gresiančio valstybei pavojaus sušauktų seimą Vilniuje. Mat, aš mačiau, jog nebegalima delsti, ir parodžiau rūpestingumą, išsiųsdamas pas visus [didikus] pasiuntinius su laiškais, kad jie atvyktų į Vilnių pasitarti valstybės reikalais, nedalyvaujant Jo karališkajai Didenybei.

      Atvyko į Vilnių 11 gerbiamų ponų ir 4 vyskupai: Vilniaus62, Lucko63, Žemaitijos64 ir Kijevo65. Be to, atvyko Vilniaus kaštelionas [ir] Žemaitijos seniūnas66, Vilniaus vaivada 67, Naugarduko vaivada ir didysis maršalas68, Polocko vaivada ir Drohičino seniūnas69, Aleksandras Chodkevičius70, maršalas Jonas Hlebavičius71, visų žemių dignitoriai, pakamariai, valdytojai ir beveik visa tiek Lietuvos, tiek Žemaitijos bajorija. Taigi, ėmėme posėdžiauti ir dirbti Vilniuje anksčiau, negu atėjo ir buvo mums perduotas Jo karališkosios Didenybės laiškas.

      Likusiems trims nedalyvaujant, būtent: pasipūtėliui kunigaikštukui, Gardino seniūnui72 ir Iliničiui73, buvome pasiuntę atstovus, ragindami juos valstybes gerovės vardan, nesant karaliaus, atlikti savo pareigas ir atvykti į Vilnių pasitarti su mumis valstybei svarbiais reikalais. Jie atsisakė atvykti pas mus.

      Pagaliau netikėtai atėjo Jo Didenybės laiškas, kuriuo buvo paskiriamas seimas Naugarduke, tuo tarpu kai mes patys jau buvome susirinkę Vilniuje. Todėl tarėmės, ar galėtume patogiai persikelti į Naugarduką.

      Mūsų tarpe buvo pareikšta daug nuomonių, kurios neprieštarauja sveikam protui, kuriam kiekvienas išmintingas [žmogus] privalo paklusti. Siuntėme į Naugarduką pas tris atsiskyrėlius nuo viso susirinkimo [pasiuntinį], ir kiekvienas jų atskirai buvo prašomas [dalyvauti Vilniaus seime, kad greičiau jį užbaigtume]. [Taip darėme tam], kad nekiltų valstybėje netvarka, nes jau buvo suvežtas čia [į Vilnių] maistas, o vežimai išsiųsti atgal ir [seimo dalyviai] nebeturėjo kuo nugabenti visa, kas būtina: Naugarduke dėl brangymečio viso ko trūko, o Vilniuje buvo perteklius.

      [Pasilikome Vilniuje iš dalies ir dėl to], kad čia trūko [tik] tų trijų, kuriems buvo lengviau atvykti pas mus visus, negu visiems pas juos. O jeigu [jie] būtų buvę ten, kur nebuvo, būtų kūrę šmeižtus, ir ne tiek ką nors gera ir naudinga nuveikę, kiek būtų padėję sukelti valstybėje vaidus ir nesutarimus, ką daryti yra puikiai įgudę.

      Be to, aš negalėjau įtikinti visų ponų patarėjų ir visos bendrijos, kuri buvo labai gausi, ir susilaukti pritarimo tų, kurie yra labai įtakingi ir kuriems kiekvienas valdovas ir ponas paprastai pritaria.

      Dėl šių priežasčių visi priėjome bendros nuomonės ir pravedėme seimą, kuris, kaip aš tikiu, jei bus rūpestingai išnagrinėtas, nepasirodys nenaudingas šviesiausiam valdovui mūsų karaliui ir valstybei.

      Taigi, ne aš, bet greičiau mano priešas74, per mažai arba visiškai negalvodamas apie valstybės reikalus, paskubomis ir siekdamas pražudyti valstybę, kartu su įžūliuoju Jonu Radvila75 mane kaltina nepaklusnumu ir priešinimusi savo valdovui, už kurį esu pasirengęs numirti, jeigu reikės.

      Padėkime ant svarstyklių mūsų sumanymus, veiksmus ir gerus nuopelnus ir pažiūrėkime, kas kada nors per visą savo gyvenimą labiau, geriau ir ištikimiau tarnavo ir tarnauja savo valdovui. Tegu kuo išmintingiausiai nusprendžia Jūsų šviesiausioji Didenybė, kuri privalo būti visų reikalų motina ir globotoja, kas labiau šiuo reikalu yra nusikaltęs, kas atėjo ne į seimą, bet į karą.

      Jeigu būtume susirinkę tokioje nuošalioje vietoje, kaip Naugardukas, tai jis būtų nutaręs iš pasalų mane užpulti ir padaryti taip, kaip kadaise Glinskis padarė Zaberezinskiui76 ir ką aš buvau pasiruošęs pats prieš jį pamėginti. Tačiau aš jo ne kiek nebūčiau pabijojęs, ir, gal būt, dievui ir teisybei padedant, aplenkdamas patį priešą, būčiau jį nukovęs.

      Bet ko iš šito ateityje buvo galima tikėtis, ypač nesant mūsų valdovo, tenusprendžia Jūsų šviesiausioji Didenybė.

      O aš pasitraukiau iš kelio beprotybei ir dabar pasitraukiu, kaip kiekvienas protingas privalo pasitraukti, nors ir čia, Vilniuje, labai sutvirtintoje vietoje, nebuvome saugūs nuo kitos partijos galvažudžių. Mat, Vasilijus, karaliaus virtuvininkas, visiškai pagedęs jaunikaitis, priešininko partijos čia pasiųstas ir pas mus atvykti įkalbėtas, nužudė iš pasalų vieną įžymų didiką, poną Nemiravičių. Be to, grasino ir kai kuriems iš mūsų, seimo dalyvių. Ir, be to, ta pati priešiškoji partija nepaprastai atkakliai siekė, kad jis už patikimą užstatą būtų paleistas, ir jam netrūksta svaraus [savo nekaltumo] įrodymo. Šitaip viešpatauja vieno žmogaus savivalė ir piktadarybės, kadangi jos turi globėjų.

      Jeigu Jūsų Šviesybė pažvelgtumėte į mūsų abiejų širdis, tai tarsi dievas sužinotumėte, kad mano priešininko rusino širdis yra veidmainiška, klastinga, apsimetėliška ir netiesi, dėl rusiniškos prigimties ir įpročių neturinti nė lašo ištikimybės valdovui,- širdis to, kuris yra įpratęs visada viena kalbėti, o kita savyje paslėpęs turėti. O manąją širdį Jūsų Didenybė pamatytumėte esančią švarią, paprastą ir tiesią, ištikimą ir iš tiesų tokią pat viduje, kaip ir išorėje, ir dėl manęs neturėtų kilti joks įtarimas, kad ką nors kada nors iš nepaklusnumo arba nepagarbos - tai tegu niekados neįvyksta - turėčiau arba ketinčiau padaryti savo valdovui. [Viską darau] jo laimingo valdymo vardan ir vardan Jūsų Didenybių šviesiausiojo sūnaus, mūsų didžiojo kunigaikščio, kuriam nuo pat sėkmingos valdymo pradžios iki pat pabaigos iš visos širdies būsiu palankus ir ištikimai tarnausiu, net jei reikės man kraują pralieti ir mirties susilaukti, kovojant prieš rusinų priešiškumą, įžūlumą ir klastingumą.

      Ypač dėl šios vienintelės priežasties pats priešas nuolatos man grasina, ir ne tik pats, bet ir per kitus lenkų ponus, sukeldamas prieš mane jų neapykantą ir tvirtindamas, kad aš tai padaręs neapgalvotai ir nepasitaręs su jais.

      Šis užsipuolimas tikrai neprivers manęs neniekinti jo, tik tegu padeda man Jūsų šventos Didenybės pastovus palankumas, vienodai pasveriąs mano ištikimybę ir nuopelnus ir apsaugojąs mane dėkinga širdimi, kuria aš mažiausia abejoju.

      Meldžiu, kad Jūsų Didenybė niekaip neparodytų pasitikėjimo mano ir Jūsų šviesiausiojo sūnaus niekingam, veidmainiškam ir atkakliam priešininkui, net jei jis, veidmainis, pasirodytų Jūsų Didenybės akyse. Pakankamai apgavo mane tas, kurį laikiau tėvo vietoje ir remdavau daugiau, negu ką nors kitą iš mirtingųjų, ir visuose reikaluose globodavau77. O kaip jis man atsilygino už tai, nors aš niekuo nebuvau jam nusikaltęs, vien iš rusiniško pasipūtimo ir klastingumo, be to, turėdamas vietą78, kurią, man tarpininkaujant, per mūsų valdovo malonę gavo - visi mato.

      Dabar norisi prisiminti pono Kameneco vyskupo79, mano geriausio draugo, auksinius žodžius, kuriuos pasakė tada, kai, man tarpininkaujant, rusinas stengėsi tapti Trakų vaivada80. ÄNegalima jums,- tarė,- laužant tėvų įvestą paprotį ir priesaikas, rinkti vaivada rusiną, kad ir kažin kiek nusipelniusį, ypač tą, Konstantiną, kurio visa išvaizda man yra įtartina, nes, jeigu net rodytųsi dėvįs avies rūbą, viduje, be abejonės, slepia vilko prigimtį. Visais atvejais turėsite daugiau ir didesnių sunkumų su juo vienu, jeigu jį išrinksite į šitą vietą, negu su visu kraštu, o labiausiai tave,- tarė kreipdamasis į mane,- likimas pasmerkė. Mat, rusinai yra pratę apgaudinėti žmones; ateis laikas, kai jis nebepasisotins tavo krauju ir dėl to taps tavo ir valstybės didžiausiu priešu.

      Tokie buvo žodžiai pono vyskupo, įžvelgusio tiesą. O, jeigu mūsų protas nebūtų buvęs menkas! Juk tuokart aš visus kitus savo brolius lietuvius apvyliau ir nepaisiau senųjų tėvynės įstatymų, sąmoningai tuo tikslu priimtų81.

      Ir štai dabar pats patiriu neteisingumą žmogaus, ruošiančio man mirtį kuris mane be jokios priežasties persekioja, šmeižtais juodina ir stengiasi stebėtinais ir neteisingais būdais nuplėšti man garbę, orumą ir atimti turtus,- iš manęs, kantraus ir neduodančio jokios priežasties nesantaikai. Gal būt, nieko vertas yra tas žmogus, kuris nesirūpina savo garbe ir neatremia jėgos jėga, [tačiau aš kitoks nemoku būti].

      Jis yra sudaręs suokalbį su Slucko kunigaikščiu. Pastarajam, kaip anksčiau rašiau, atrodė esąs didžiausias priešas, kol nebuvo paskirtas Trakų vaivada. Tačiau jis sudarė sąmokslą, ruošdamas klastą prieš švenčiausiąjį karalių ir prieš mane, nuolankiausią tarną, o taip pat prieš visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

      Kai tik šis gavo Trakų vaivadiją, tučtuojau jiedu, rusinas su rusinu, kunigaikštukas su kunigaikštuku, sudarė sąjungą, davė savo seserį jam į žmonas, o man abu iš tikrųjų tapo didžiausiais priešais.

      Tačiau dievas, teisingasis teisėjas, kada nors padarys taip, kad jų suokalbis būtų atskleistas, ir kad pelnytai teisingu sprendimu būtų jiems atimta gyvybė, kaip [atsitiko] dviem to paties Slucko kunigaikščio protėviams, rusinų kunigaikščiams, kuriems dėl tos pačios priežasties dieviškojo karaliaus Kazimiero, mūsų dabartinio karaliaus tėvo, sprendimu buvo nukirstos galvos, kadangi jie buvo suruošę sąmokslą nužudyti karalių ir didįjį kunigaikštį, anksčiau minėtąjį valdovą Kazimierą, norėdami pagal susitarimą vieni užvaldyti didžiąją kunigaikštystę.

      Tai, ką čia rašau, ne naujiena, ir nėra reikalo tų dalykų išgalvoti. Tiesa yra akivaizdi, ir aišku, kad protėvių prigimtis persiduoda vaikų vaikams.

      O iš mano pirmtakų niekas niekada nebuvo pasmerktas, niekas nebuvo nubaustas arba nužudytas, kadangi visi buvo ištikimi, veiklūs, pastovūs ir geri patarėjai. Jie savo valdovų visada buvo laikomi dorais ir tokie iš tikrųjų buvo.

      Kunigaikščiai Čartoriskiai, paties Slucko kunigaikščio broliai ir minėtų sąmokslininkų giminaičiai - rusinai, panašaus sąmokslo metu nužudė Trakuose didįjį kunigaikštį Žygimantą82, Kazimiero dėdę.

      Prieš šiuos sąmokslininkus visam kraštui sujudus, mano senelis mažametį Kazimierą vos išsaugojo sveiką ir prieš jų norą tvirtai parėmė tuo metu, kai visų mūsų valdovų giminę tie rusinų kunigaikščiai norėjo sunaikinti ir siekė vieni užgrobti valdžią.

      Dabar vėl rusinai, padedant tam pačiam savo kunigaikštukui, iškilusiam Trakų vaivados pareigų dėka, bando ir drįsta tą patį padaryti ir dėl to mane, jiems kliudantį, norėtų pirmiau iš gyvųjų tarpo pašalinti. Tačiau, dievui padedant, nebus lemta išsipildyti jų klastingoms viltims.

      Šitais patikimais pavyzdžiais įspėtos, Jūsų Didenybės turėtumėte kuo labiausiai remti mano ištikimybę bei pastangas ir prideramai atsižvelgti [pirmiausia] savo pačių labui ir tam, kad būtų apsaugota ši garsi paveldėtinė valstybė.

      Visa tai, kas aukščiau parašyta, teikitės, Jūsų Didenybe, priimti savo domėn, kad iš tų teisingų ir neišgalvotų pasakojimų apie rusinus, kurių kilmė tolimajame krašte ligi šiol buvo nežinoma, sužinotumėte, jog reikia saugoti save ir savo brangiausią įpėdinį, ir kad globotumėte mane, ištikimą visais atvejais, netgi prieš priešų suktumą ir suokalbį, o aš save ir savo vienintelį sūnų skiriu ir pavedu amžinam tarnavimui Šviesiausiam Ponui didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, mūsų valdovui.

      Jo malonei nuolankiausiai save pavedu. Rašyta Mūro Geranainyse [1525 metų] penktadienį prieš Sekmines [VI.2.].

PAAIŠKINIMAI

1 Bona Sforca d'Aragona (1494.II.2 Milane-1557.XI.19 Bari, Italijoje) - italė, titulinio Milano kunigaikščio duktė, Bari kunigaikštytė. 1518.IV.18 ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto II Kazimieraičio. 1520.VIII.1 pagimdė jam įpėdinį Žygimantą Augustą. Siekdama užtikrinti jam po tėvo mirties Lenkijos sostą, Bona bendradarbiavo su LDK kancleriu A.Goštautu ir skatino LDK vyriausybę bei feodalinę diduomenę paskelbti mažametį Žygimantą Augustą Lietuvos sosto paveldėtoju, o vėliau - Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tėvui dar gyvam esant. Tuo buvo nepaisoma Lenkijos ponų nuomonės bei XVa. unijų nuostatų.
Pasiekusi tikslą, Bona beatodairiškai kovojo su separatizmo pasireiškimais LDK vyriausybės politikoje, siekė pakirsti ekonominę įtakingiausių Lietuvos feodalų - Goštautų ir Radvilų - galią ir tuo paskatino šių besivaržančių dėl valdžios giminių susitaikymą (žr. I.Jonynas, Bona, "Lietuviškoji enciklopedija", t. IV, Kaunas, 1936, p. 126-137; W. Pociecha, Bona, "Polski słownik biograficzny" (toliau - PSB), t. II, Kraków, 1936, s. 288-294).

2 Konstantinas Ostrogiškis iki 1497m. vasaros buvo Braclavo ir Vinicos vietininkas. Nuo 1497.IV. iki mirties ėjo LDK didžiojo etmono, Volynės maršalo ir Lucko seniūno pareigas. 1500.VII.15.-1507.IX. buvo maskvėnų nelaisvėje. Už totorių sumušimą prie Višniovco (1512.IV.28) paskirtas (prieš 1512.VII) Vilniaus kaštelionu, o 1522.III.25 - Trakų vaivada (Archiwum Sanguszków, t. III, s. 220-222). Mirė 1530.VIII.18, palaidotas Kijevo Katakombų vienuolyne (Pečerskaja Lavra). Žr. . . , (1461-1530), , 1896.

3 "Radvilos" - A. Goštauto memoriale daugiausia kalbama apie asmeninį jo priešą Mikalojų Radvilą II (Jaunąjį), pramintą "Amor Poloniae" (jis buvo sūnus Mikalojaus Radvilos I, 1491-1510 m. ėjusio Vilniaus vaivados pareigas), kuris nuo 1505.I. buvo Trakų vaivada, o 1510.VI.20-1522.I.- Vilniaus vaivada ir LDK kancleriu (J. Wolff, Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Ksiźstwa Litewskiego 1386-1795 (toliau - J. Wolff, Senatorowie), Kraków 1885, s. 57, 73).
Mirus Mikalojui Radvilai II (1522.I.), jo bylą su Albertu Goštautu toliau tęsė našlė Elžbieta Bagdonaitė Sakavičiūtė-Radvilienė ir jos trys sūnūs - vyriausiasis Jonas, LDK taurininkas, Markovo ir Vasiliškio valdytojas; vidurinysis Mikolajus, Žemaičių vyskupas; ir jauniausiasis - Stanislovas, Ukmergės seniūnas, Penionių ir Užpalių valdytojas.

4 Kalbama apie mažamečio Žygimanto Augusto paskelbimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto paveldėtoju Vilniuje. 1522.XII.4.

5 Laurynas Mendzilevskis (Wawrzyniec Miedzielewski) buvo maždaug nuo 1511 m. Vilniaus katedros klebonas ir Vilniaus vyskupijos kapitulos kanauninkas. Tapęs Podolės Kameneco vyskupu (1518), ėjo drauge karaliaus Žygimanto II sekretoriaus ir diplomato pareigas (žr. J. Kurczewski, Koœciół zamkowy czyli katedra wileńska, cz. III, Wilno, 1916, s. 538; J. Wolff, Senatorowie, s. 265). Mikalojui Radvilai II 1618.II.25 L.Mendzilevskis padėjo išrūpinti šventosios Romos imperijos kunigaikščio diplomą (žr. O. H a 1 e c k i, Die Beziehungen der Habsburger zum litauischen Hochadel, "Mitteilungen des Institute fur osterreichische Geschichtsforschung", Band 36, Hefs 4, Insbruck, 1915, S. 602-612), o Albertui Goštautui 1520 m.- gauti atleidimą nuo ekskomunikos bausmės, kurią jam nežinia už ką buvo uždėjęs popiežius Leonas X (Lietuvos Metrika, Užrašymų knyga 1-2, p.51-52).

6 "mano priešininkui" - Konstantinui Ostrogiškiui.


7 "rusinas kunigaikštukas" - čia ir daugelyje vietų toliau - Konstantinas Ostrogiškis. "Rusinais" (Rutheni) A.Goštauto memoriale vadinami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai stačiatikiai.

8 Mazovijos kunigaikštis Konradas Rudasis (apie 1448-1503.X.28) trečią kartą buvo vedęs (tarp 1496.X.6 ir 1497.IV.2) LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos I dukterį Oną Radvilaitę. Po vyro mirties iki 1518 m. ji buvo Mazovijos regente, faktiškąja valdove. Rūpinosi (1504) ištekėti už Žygimanto Kazimieraičio, būsimo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Vėliau dėjo pastangų išleisti už jo savo dukterį Sofija (PSB, t. XŲ/4, z. 59, s. 595-597).

9 Goniondzas - dabar Lenkijos miestas prie Bebro upės, apie 50 km į šiaurės vakarus nuo Baltstogės, apie 30 km į šiaurę nuo Tikocino. XVIa. pradžioje Goniondzo valda priklausė Ldk Aleksandro favoritui Mykolui Glinskiui. Už maištą (1508) konfiskavus jo turtą Goniondzo ir Raigardo (toliau į šiaurę) valdos 1509m. buvo atiduotos paveldėtinai Mikalojui Radvilai II (Jaunajam) (Žr. . , , , 1898, III, 97, . 8, 102, . 9) buvusiam tuo metu Trakų vaivada (žr. I. T. B a r o n o w s k i, Z dziejów feudalizmu na Podlasiu. Rajgrodzko-Goniądzkie "państwo Radziwiłłów w pierwszej połowie XVI wieku", "Przegląd historyczny", 1907, t. IV, æ. 1, 2, s. 158).

10 "minėtai moteriai" - Onai Radvilaitei, Mazovijos kunigaikščio Konrado Rudojo žmonai.

11 "gudrusis priešas" - čia ir toliau tekste taip vadinamas Konstantinas Ostrogiškis.

12 "Antspaudo saugotojas" - kancleris, bet iš teksto nelabai aišku, kurios valstybės - Lenkijos ar Lietuvos - ir kuris kancleris čia turimas omenyje.

13 Maksimilijonas I (1459.Ų.22-1519.I.12) buvo Vokietijos (Šventosios Romos imperijos) imperatoriumi nuo 1493 m.

14 Vokietijos imperijos kunigaikščio titulą ir atitinkamą diplomą 1518.II.25 gavo Mikalojus Radvila II (Jaunasis), LDK kancleris ir Vilniaus vaivada, tarpininkaujant Podolės Kameneco vyskupui ir diplomatui Laurynui Mendzilevskiui (žr. O.Halecki, Die Beziehungen der Habsburger zum litauischen Hochadel, "Mitteilungen des Instituts fur osterreichische Geschichtsforschung", Band XXXVI, Heft 4, Insbruck, 1915,.S. 602-612).

15 "mano pirmtakas" - mirus (1522.I.) Mikalojui Radvilai II (Jaunajam), LDK kancleriui ir Vilniaus vaivadai, pastarąsias jo pareigas perėmė A.Goštautas. 1522.III.25 jis buvo paskirtas Vilniaus vaivada, o liepos mėn. - LDK kancleriu (J. Wolff, Senatorowie, s. 73).

16 Žr. paaiškinimą 8.

17 "Mykolas Glinskis... apkaustytas grandinėmis" - M. Glinskis, 1508 m. pabėgęs į Maskvą ir stojęs Maskvos didžiojo kunigaikščio tarnybon, 1514.VIII. buvo suimtas už bandymą persimesti atgal į Ldk Žygimanto II pusę. Kalėjime išbuvo iki 1527.II. (žr.I.Jonynas, Glinskis Mykolas, "Lietuviškoji enciklopedija", t. IX, Kaunas, 1941, p. 167).

18 Povilas Radvila buvo didžiojo kunigaikščio maršalas. Minimas A.Goštauto 1529m. memorandume Bonai teismų reikalu (žr. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I, Vilnius, 1955, Nr. 180, p. 141).

19 Konstantinas Ostrogiškis, LDK didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas, buvo paskirtas Trakų vaivada 1522.Ų.25, t.y. tą pačią dieną, kurią Albertas Goštautas gavo Vilniaus vaivados vietą.

20 "vesdamas seserį" - mirus pirmajai žmonai Tatjanai Alšėniškei, Simano Alšėniškio dukteriai, pagal sutartį, sudarytą 1523.VIII.26 su Slucko kunigaikštiene Anastazija Simaniene, K.Ostrogiškis vedė jos ir Slucko kunigaikščio Simano Mykolaičio Olelkaičio dukterį Aleksandrą, Slucko kunigaikščio Jurgio Simanaičio seserį (¸ródła do dziejów polskich, wydawane przez M.Malinowskiego i A.Przezdzieckiego, 1844, t.II, s.425-428). Aleksandra buvo vaikaitė Slucko kunigaikščio Mykolo Olelkaičio, nukirsdinto 1481m.

21 "Slucko valdovas" - Slucko kunigaikštis Jurgis (Jurijus) Simanaitis (1492-1542.IV.17), kuris vėliau, 1530m., vedė Eleną Radvilaitę, Mikalojaus Radvilos II ir Elžbietos Bagdonaitės Sakavičiūtės-Radvilienės dukterį.

22 Valdant Ldk Kazimierui Jogailaičiui, už dalyvavimą slaptame sąmoksle 1481m. buvo nukirsta galva Slucko kunigaikščiui Mykolui Olelkaičiui (I.Daniłowicz, Skarbiec dyplomatów, II, Nr. 212; Ź. Stadnicki, Bracia Władysława Jagiełły, s.193-197), aukščiau paminėto Slucko kunigaikščio Jurgio Simanaičio seneliui. Vienas iš teisėjų, paskelbusių mirties nuosprendį, buvo Martynas Goštautas, Alberto Goštauto tėvas.

23 "mano sūnelio" - Stanislovo Goštauto, A.Goštauto sūnaus, kuris 1522.XĻ.8 buvo paskirtas Naugarduko vaivada, bet, matyt, dėl jauno amžiaus (gimė apie 1507 m.) tas pareigas pradėjo eiti tik 1530 m. pabaigoje. Nuo 1542.III.24 buvo Trakų vaivada. Su Stanislovo Goštauto mirtimi (1542.XII.18) užgeso Goštautų giminė. Didžiuliai Goštautų turtai po A.Goštauto našlės Sofijos mirties perėjo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žinion (PSB, t. VII/4, z. 34, s. 303).

24 Matyt, čia turimas galvoje labai didelis 30 000 auksinų vertės užstatas arba bauda, kurią pagal 1524.II ygimanto II nutarimą turėjo sumokėti didžiojo kunigaikščio naudai K.Ostrogiškis arba A.Goštautas tuo atveju, jeigu kuris nors iš jų arba per savo žmones ateityje grasins arba veiksmu pakenks vienas kitam (., , , . IV, . 417).

25 Šioje pastraipoje kalbama apie 1500-1503 m. karą tarp LDK ir MaskDidžiosios Kunigaikštystės ir apie 1500.VII.14. mūšį ties Vedroša, plačiai aprašytą Bychovco kronikoje, kuriame LDK kariuomenė, vadovaujama K.Ostrogiškio, pralaimėjo, o jos vadas pats pateko nelaisvėn (Lietuvos metštis Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 158).

26 Kalbama apie 1512-1522 m. karą tarp LDK ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ir apie 1514.LX.8 mūšį ties Orša, kuriame LDK kariuomenė (apie 25 tūkst.), vadovaujama K. Ostrogiškio, sumušė maskvėnų kariuomenę (apie 80 tūkst.). Prieš tą mūšį 1514m.VIII.l. Maskvos Didžiosios Kunigaikšės kariuomenė buvo užėmusi Smolenską. A.Goštautas kaltina K.Ostrogiškį, kad pastarasis sąmoningai neišnaudojęs Oršos mūšio pergalės Smolenskui atsiimti (žr. E., III I 1507-1522, - . , 1899, II.)

27 "Marijos gimimo dieną" - rugsėjo 8 d. Turima omenyje aukščiau minėtas Oršos mūšis.

28 Opočka - senovėje Pskovo priemiestis, dabar RTFSR miestas apie 150 km į šiaurę nuo Polocko. LDK kariuomenė ir Lenkijos algininkai buvo apgulę Opočką 1517.IX.20-X.18. ( , . VIII, . 261-262).

29 Praėjusiais metais, kai turkai niokojo Volynės žemę...-žr. paaiškinimą 47.

30 "kunigaikštis Mykolas" - Mykolas Glinskis.

31 "atleistas nuo pelnytos bausmės" - pagal 1508.X.8. taikos sutartį su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste M.Glinskiui, jo giminėms ir šalininkams, dalyvavusiems maište prieš Ldk Žygimantą II, buvo leista nekliudomiems emigruoti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

32 "Trakų vaivada" - A.Goštauto priešininkas Mikalojus Radvila II, buęs Trakų vaivada 1505-1510m.; nuo 1510.VI.20. Vilniaus vaivada ir LDK kancleris.

33 melagingai apkaltintas - siekdamas sužlugdyti savo varžovo A.Goštauto karjerą, Mikalojus Radvila II, Trakų vaivada, apkaltino A.Goštautą rėmus M.Glinskio sąmokslą, organizavo jo suėmimą ir pašalinimą iš visų tarnybų. Dvejus metus A.Goštautas, kaip įtariamas, buvo laikomas priežiūroje, M. Radvila priešinosi A.Goštauto reabilitavimui net po to, kai Žygimantas II, stokojant rimtų kaltės įrodymų, 1510 m. pabaigoje įsakė nutraukti A.Goštauto bylą. Pasinaudodamas A.Goštauto izoliavimu, M.Radvila paveržė aukščiausius valstybinius postus - Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio, o į savo buvusią Trakų vaivados vietą pasodino giminaitį Grigalių Stanislovaitį Astiką (PSB, t. VII/4, z.34, s.300). Visa tai ir sukėlė ilgametį, šiame A.Goštauto skunde dėstomą jo konfliktą su Radvilomis. Dar labiau jį pagilino kivirčai dėl ribos tarp M.Radvilos Goniondzo ir A.Goštauto Tikocino valdų. Žr. paaiškinimą 36.

34 Mykolas Glinskis iš tikrųjų buvo totorių-rusų kilmės, bet katalikų tikėjimo.

35 Vilniaus vaivada - čia Mikalojus Radvila I (Senasis), Vilniaus vaivada buvęs 1491.VI-1509.VII.16.

36 Tikocinas- Lenkijos miestas prie Narevo upės, apie 30 km į vakarus nuo Baltstogės, apie 30 km į pietus nuo Goniondzo (žr. paaiškinimą 9). Tikocino valdą gavo dar Jonas Goštautas (Alberto Goštauto senelis) 1433m. Ginčas dėl ribos tarp A.Goštauto Tikocino ir Mikalojaus Radvilos II Goniondzo valdų prasidėjo dar 1513 m., A.Goštautui tapus Belsko seniūnu. Konfliktas tarp abiejų žemvaldžių reiškėsi jų pareigūnų ir valdinių tarpusavio užpuldinėjimais. 1519 m. M.Radvilos Vanevo dvaro vietininkas su talkininkais padegė Tikocino pilį, kai joje buvo pats A.Goštautas su žmona ir vaiku (r. ., , , . IV, 6, . 385-409). Apskritai, iki 1522 m. puolančiąja ir laiminčiąja puse buvo M.Radvila, kaipo LDK kancleris. Po jo mirties (1522) nalė Elbieta Radvilienė su sūnumis 1523m. gale pasidavė Žygimanto II globon (ten pat, Nr.12, c.415-416), ir iekojo LDK etmono K.Ostrogikio ir Slucko kunigaikščių Olelkaičių paramos prie A.Gotautą (žr. W.Pociecha, Królowa Bona, III, s. 45).

37 "atkeršyti ponui Zaberezinskiui" - Jonas Jurgaitis Zaberezinskis 1498.V-1505m. buvo Trakų vaivada, po to tik krašto maršalu ir Gardino vietininku. Ldk Aleksandro valdymo pradžioje - įtakingiausios LDK vyriausybės narys, Ldk favorito M.Glinskio asmeninis priešas. Mirus Ldk Aleksandrui, Jonas Zaberezinskis su savo šalininkais ėmė viešai kaltinti Mykolą Glinskį siekus didžiojo kunigaikščio valdžios. Nesulaukdamas galimybės reabilituotis teisme, 1508.II.2. M.Glinskis su šalininkais užpuolė J.Zaberezinskio buveinę prie Gardino ir liepė tarnui turkui nukirsti J.Zaberezinskiui galvą. Paskui ją nešė pasmeigtą ant ieties būrio priekyje ir nuskandino ežere pakeliui į Vilnių, 4 mylios nuo Gardino. J.Zaberezinskio nužudymas buvo M.Glinskio maišto prieš Žygimantą II pradžia (žr. jo aprašymą M.Stryjkovskio kronikoje: Kronika Macieia Stryikowskiego, War 1766, s. 693).

38 "pas maršalą Radvilą Slonime" - kalbama apie Joną Radvilą (Mikalojaus Radvilos I, Vilniaus vaivados 1491-1509m., antrąjį sūnų), kuris buvo Drohičino ir Slonimo seniūnu bent nuo 1506m., o krašto (didžiuoju) maršalu - nuo 1514.IV.9. 1522 m. pavasarį paskirtas Trakų kaštelionu, 1522 m. vasarą mirė (J.Wolff, Senatorowie, s. 63, 168-169). Šis Jonas Radvila buvo AlGoštauto giminė: jo pirmoji žmona buvo Alberto Goštauto sesuo.

39 Žemaičių vyskupu 1501-1514 m. buvo Martynas III.

40 "dabartinis Žemaitijos seniūnas" - Stanislovas Jonaitis Kęsgaila (1486- 1526).

41 "esu išteisintas" - Abertas Goštautas buvo galutinai išteisintas 1511 m. gegužės mėn. viduryje, o 1513m. jau gavo pirmą po arešto paskyrimą - valdyti Belsko seniūniją Palenkėje (PSB, t.VII/4, z.34, s.300).

42 Lenkijos karalius Ldk Žygimantas II dėl M.Glinskio maišto parvyko iš Lenkijos į Lietuvą 1508m. gegužės mėn. Buvo Brastoje 1508.V.22-29, Slonime - V.3, Naugarduke - VI.4-17, Minske VI.19-VII.2 (St.Herbst, Wojna moskiewska 1507-8, "Ksiźga ku czci Oskara Haleckiego", Warszawa, 1935, s. 45-48).

43 "šv. Margaritos dieną" - liepos 13d. Tą dieną 1508 m. LDK kariuoė, vadovaujama Žygimanto II, atvyko ne į Smolenską, kaip išeitų pagal šią A.Goštauto memorialo vietą, o prie Oršos; tą pačią naktį M.Glinskio šalininkų ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, nestodama į mūšį, pasitraukė nuo Oršos (St. Herbst, Wojna moskiewska 1507-8, s. 49-50).

44 Šioje pastraipoje kalbama apie 1508m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. įvykius. Žygimanto II kariuomenė buvo Smolenske jau 1507.VII.30. Iš SmoMaskvos link buvo išsiųsta LDK ir Lenkijos kariuomenės rinktinė, vadovaujama LDK etmono Kiškos, kuri veikė Dorogobužo ir Viazmos krypti siekdama Možaiską, Rževą ir Toropecą. Albertas Goštautas veikiausiai vadovavo kuriai nors Kiškos pajėgų daliai. Pasak rusų metraščių, Dorogobužo pilį sudegino pačių maskvėnų įgula, nesitikėdama ją apginti (St.Herbst, Wojna moskiewska 1507-8, s. 51-52).

45 Vadinamoji "amžinoji taika" tarp Žygimanto II ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III buvo sudaryta 1508.X.8.

46 Čia kalbama apie Smolensko pasidavimą Maskvos Didžiosios Kuništystės kariuomenei 1514.VIII.1.

47 Turimi omenyje 1524 m., kai Volynę ištiko du antpuoliai. 1524m. birželio mėn. (iki liepos vidurio) buvo įsiveržę turkai, kurie nusiaubė Podolę, perėjo per Lvovo žemę, siekdami pietinį Volynės pakraštį. Niokojančius Volynę turkus vijosi K.Ostrogiškis. Pasitraukus turkams, 1524m. liepos mėn. antroje pusėje į pietų Lenkiją įsiveržė 40 tūkstančių Krymo totorių, nusiaubdami daugiausia ruožą į pietus ir vakarus nuo Lvovo, o į šiaurę nuo Lvovo - Belzo žemę. Paskelbęs bajorų kariuomenės mobilizaciją 1524.VIII.7 dienai, karalius Žygimantas II vyko iš Krokuvos į Sandomirą ir Lvovą (IX.13); grįžo į Krokuvą 1524.XI.2. K.Ostrogiškis vadovavo besitraukiančių totorių persekiojimui, bet nestojo į atvirą mūšį, nes totoriai viršijo jo pajėgas (žr. A. W a ł a w e n d e r, Kronika klęsk elementarnych w Polsce i w krajach sąsiednich w latach 1450-1586, t. II, Lwów, 1995, s. 44-47, 159-167).

48 Martynas Goštautas buvo Kijevo vaivada nuo 1471m.; Trakų vaiva- 1480-1483 m. Mirė 1483 m. antrojoje pusėje.

49 Jonas Goštautas buvo Vilniaus vaivada ir LDK kancleriu nuo 1443.Ų.23 ligi mirties (prieš 1458.IX.1.), PSB, t. VII/3, z. 33, s. 298.

50 Bychovco kronikoje (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 109-110), skirtingai negu A.Goštauto memoriale, pasakojama, kad lietuvių vadu 1410 m. kare su kryžiuočiais buvęs Jonas Goštautas. Memomatyt, rašant iš atminties, Jonas pakeistas Petru, gal būt, turint omeny Petrą Goštautą, kuris, pasak Bychovco kronikos, buvęs Vilniaus vaivada Ldk Algirdui valdant. Bet čia gali būti kalbama ir apie mažai žinomą XVa. pirmosios pusės Petrą Goštautą, Slonimo vietininką, minimą 1431-1440 m. dokumentuose (žr. W.Semkowicz, O litewskich rodach bojarskich, zbraz szlachtą polską w Horodle 1413 r., 14, Ród Awdańcóców, "Rocznik Towarzystwa Heraldycznego" VI (1923), s. 119-120).

51 Albertą Goštautą Polocko vaivada paskyrė Vilniaus seimas 1513m. pabaigoje ar 1514m. pradžioje. Ėjo tas praeigas ligi 1519.Ų.5, kol buvo paaukštintas ir paskirtas Trakų vaivada vieton mirusio Radvilų giminaičio Grigaliaus Stanislovaičio Astiko (J. Wolff, Senatorowie, s. 45).

52 ryžtingai sumušdamas priešus - kalbama apie Polocko gynimą 1518m. vasarą. Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė (7 tūkst.), vadovaujama Vasilijaus ir Ivano Šujskių, buvo sumušta 1518.VIII.29. Polocko vaivados A.Goštauto vadovaujamų pajėgų (PSB, t. VII/4, z. 34, s. 300).

53 Polocko vaivada A.Goštautas buvo siunčiamas 1518 m. balandžio mėn. susitikti su Krymo chano Mechmet-Girėjaus atstovais. Jo uždavinys buvo perduoti pinigus, kuriuos Žygimantas II pagal 1512 m. sutartį buvo įsipareigoęs mokėti Krymo totoriams už karinę pagalbą Lietuvai, ir paimti iš Krymo chano įkaitus bei susitarti, kad jo pavaldiniai nepuldinėtų Lenkijos ir LDK pietinių pakraščių. Misija nepavyko: A.Goštautas atvyko į susitikimą Čerbe pinigų, iš atsargumo palikęs juos Kijeve, o Krymo chano sūnus - be žadėtų įkaitų (žr. O.Halecki, Dwaj ostatni Jagiellonowie, "Encyklopedja polska", t. V, cz. II, s. 35).

54 Žr. paaiškinimą 61.

55 "Vilniaus vaivada neatvyko" - čia, matyt, klaida, turėtų būti "Trakų vaivada".

56 Čia veikiausiai kalbama apie seimą, kuris 1524 m. pabaigoje buvo šaukiamas Brastoje, o paskui Naugarduke (žr. M., - , , 1901, . 237-238).

58 "valdė broliai" - Algirdas ir Kęstutis.

59 "Kijevo elektas" - Mikalojus Viežgaila. 1524m. buvo Vilniaus dekanu ir karaliaus sekretoriumi, 1525m. išrinktas Kijevo vyskupu. Vėliau buvo Žečių vyskupu (J. Wolff, Senatorowie, s. 265).

60 "Valachą ir kunigaikštuką" - šitie asmenys neišaiškinti. "Kunigaikštukas" - gal būt, K.Ostrogiškio sūnus.

61 Čia ir toliau kalbama apie seimą, kuris Žygimanto II nurodymu turėjo susirinkti 1525m. pradžioje Naugarduke, o faktiškai susirinko Vilniuje. A.Goštautas toliau aiškina, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko.

62 Vilniaus vyskupu 1525 m. buvo Jonas iš Lietuvos kunigaikščių (1519 - 1536).

63 "Lucko vyskupas" - Povilas Alšėniškis.

64 Žemaitijos vyskupu 1525 m. buvo Mikalojus Radvila (1522-1528), Mikalojaus Radvilos II sūnus.

65 "Kijevo vyskupas" - Mikalojus Viežgaila.

66 Vilniaus kaštelionu (nuo 1522m. pavasario) ir Žemaitijos seniūnu (nuo 1486 m.) buvo Stanislovas Jonaitis Kęsgailą. Mirė 1526 m. (J.Wolff, Senatorowie, s. 79).

67 Vilniaus vaivada - pats Albertas Goštautas.

68 Kalbama apie Joną Jonaitį Zaberezinskį, kuris buvo krašto (didžiuoju) maršalu nuo 1522m., Naugarduko vaivada nuo 1509.II.26 ir iki 1530.X. 1530 m. pabaigoje pakeltas Trakų vaivada. Mirė 1537m. (J.Wolff, Senatorowie, s. 36, 58).

69 Polocko vaivada ir Drohičino seniūnu 1525m. buvo Petras Stanislovaitis Kiška (J.Wolff, Senatorowie, s. 45).

70 Aleksandras Chodkevičius kalbamu laikotarpiu buvo Ostrino (1518- 1522) ir Vilkijos (1522-1544) valdytoju. Mirė 1549 m.

71 Jonas Jurgaitis Hlebavičius buvo karaliaus maršalu nuo 1516m.

72 Gardino seniūnas - Jurgis Radvila (Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio 1491-1509 m. Mikalojaus Radvilos I sūnus), 1527 m. paskirtas Vilniaus kaštelionu. Mirė 1541.IV (J.Wolff, Senatorowie, s. 79). Jo duktė Barbora Radvilaitė 1537.V.18. ištekėjo už Alberto Goštauto sūnaus Stanislovo, o po pastarojo mirties - u Lenkijos karaliaus ir Ldk ygimanto Augusto.

73 "Iliničius" - matyt, Jurgis Jonaitis Iliničius, Brastos seniūnas, nuo 1519 m. Ldk rūmų maršalas. Mirė 1526.VIII. (J.Wolff, Senatorowie, s. 178).

74 "mano priešas" - K.Ostrogiškis.

75 "Jonas Radvila" - Mikalojaus Radvilos II, Vilniaus vaivados 1510-1522m., vyriausiasis sūnus, Belsko seniūnas (nuo 1522m.), Markovo valdytojas (1520-1534). Nuo 1535m. buvo Žemaičių seniūnu. Mirė 1542.I. (J.Wolff, Senatos.92).

76 "padaryti ... kaip ... Glinskis ... Zaberezinskiui" - nužudyti. Žr. paškinimą 37.

77 "globodavau - iki 1522 m. K.Ostrogiškio ir jaunesnio už jį A.Goštauto tarpusavio santykiai buvo, matyt, draugiški. Veikiausiai neatsitiktinai į Bychovco kroniką, parašytą, tur būt, anksčiau už šį A.Goštauto memorialą, įdėtas pasakojimas apie K.Ostrogiškio paskyrimą LDK didžiuoju etmonu (žr. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 152).

78 "turėdamas vietą" - t. y. Trakų vaivados pareigas.

79 "Kameneco vyskupo" - Lauryno Mendzilevskio Žr. paaiškinimą 5.

80 Kalbama apie 1522.VI-XII. Vilniaus seimą (žr. H.., - , . 157).

81 1522m. seime A.Goštautas balsavo už stačiatikio K.Ostrogiškio paskyrimą Trakų vaivada, nors svarbiausios valstybinės pareigybės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1401 ir 1413m. Vilniaus ir Horodlo unijų aktais buvo rezervuotos feodalams lietuviams-katalikams.

82 Kalbama apie Ldk Žygimanto Kęstutaičio nužudymą 1440.III.20.

Paaiškinimus parengė R. Jasas. Memorialo tekstą iš lotynų k. išv. E Ulčinaitė.
Mokslinės bibliotekos metraštis / Vilniaus valstybinis V. Kapsuko v. universitetas, 1972.

[ XVI | ]


XVIII
Rakutis V. LDK KARIUOMENĖ KETVERIŲ METŲ SEIMO LAIKOTARPIU (1788-1792)

XVII
Borščiakas Elijas. UKRAINA, LIETUVA IR PRANCŪZŲ DIPLOMATIJA 1648-1657 METAIS
. , 1648-1657 .
LIST OD KSIĘCIA IMCI PANA KRZYSZTOFA RADZIWIŁŁA, WOJEWODY WILEŃSKIEGO, HETMANA W.KS.LITEWSKIEGO, DO SEHINA BORYSEWICZA, BOJARZYNA DUMNEGO I NA TEN CZAS HETMANA NAJWYŻSZEGO NAD
. " (1655-1661 .)

XVI
Jakubowski J. STUDYA NAD STOSUNKAMI NARODOWOŚCIOWEMI NA LITWIE PRZED UNIĄ LUBELSKĄ.
Zinkevičius Z. DAR KARTĄ DĖL LIETUVIŲ XVI-XVII A. RAŠTŲ KALBOS KILMĖS
..
..
ALBERTAS GOŠTAUTAS, VILNIAUS VAIVADA, BONAI SFORCAI, LENKIJOS KARALIENEI, PRIEŠ KUNIGAIKŠTĮ KONSTANTINĄ OSTROGIŠKĮ IR PRIEŠ RADVILAS
Jakubovskis J. TAUTYBIŲ SANTYKIAI LIETUVOJE PRIEŠ LIUBLINO UNIJĄ.
Zinkevičius Z. DĖL LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS KILMĖS
i .. -I
Jurginis J. AUŠROS VARTAI
"STATUTIS CERTIS IN SCRIPTA REDACTIS" (1522)
Zinkevičius Z. KAIP KALBĖJO SENIEJI VILNIEČIAI
..

XV
Jonynas I. ONA VYTAUTIENĖ
CRONICA CONFLICTUS WLADISLAI, REGIS POLONIAE, CUM CRUCIFERIS
Długosz J. DZIEJE POLSKIE. ROK 1403. ROK 1408.
.
6.V.1434
Długosz J. DZIEJE POLSKIE. ROK 1410
Ekdahl S. DIE FLUCHT DER LITAUER IN DER SCHLACHT BEI TANNENBERG
1413 .

XIV
"OMNES NATIONE LYTHUANOS" (1387)
20.II.1387
. : ?

XIII
Vaitkevičius G. ANKSTYVASIS VILNIUS: ĮRODOMUMO VINGIAI
Gudavičius E. FOLLOWING THE TRACKS OF A MYTH
.. ͻ ?

XII
Baranauskas T. THE FORMATION OF THE LITHUANIAN STATE
..

XII
.
.
..
.. IV-VII
Vladas Žulkus. DIE KUREN IM OSTSEERAUM
..
..
Vanagas A. LIETUVIŲ VANDENVARDŽIAI
.. .
.. --
. . -
..
Girininkas A. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. T. 1. Akmens amžius


.. // : (), ., 1997

I
II XI-XVI .
III XVII-XVIII .
IV XX .
V : XX.
VI - XIV .:

. . XV -XVII . (... I) ., 1954.
IV XVII . ()
V ( , , 30-70- XVII.)
VI XVII .

.. I "OF THE RUSSE COMMON WEALTH" ʲ . -.1891.
IV.

Kubala L. WOJNA MOSKIEWSKA. R. 1654-1655. SZKICE HISTORYCZNE, SER.III, WARSZAWA, 1910
VII. WYPRAWA CARA NA LITWĘ. - BITWA POD SZKŁOWEM I POD SZEPIELEWICZAMI. - ZDOBYCIE SMOLEŃSKA.

. - .,1890-1901.- .1-3.
57-. ѣ 30. . . . ѣ
58-. ѣ 30 2. 1) . . . ѣ
59-. ѣ 30/ 15. 1) . . . ѣ
692-,
694-. . ѣ
696-. . ѣ ѣ .
703-. ѣ .
705-, . ѣ ѣ
716-. . . ѣ
717-. , .ѣ , ѣ ѣ
718-, ѣ ѣ
732-. ѣ ѣ .
736-. ѣ


-

, . . 1-15. ., 1861- 1892.
1648, 16. ѣ ѣ ѣ
1648, 20. ѣ ѣ
1649, 3. ѣ .
1649, e 13. ѣ ѣ .
1654, . - . i ѣ
1654, a.- ., i ѣ
1654, 7- 9.
1654, .-.,
1654, i-, i
1654, i-.
1655, i - .
1655, ,

LISTY Z TEATRU WOJNY R. 1654.
16 [Augusti] list[u] księcia jmci do Króla JMci pisanego kopią
Ceduła z listu.Za Jaswonką pod Ciecierzynem potrzeba była d. 24 Augusli, gdzie obóz nasz zniesiono.
List P. Hetmana wiełk. koron, do JMX Podkanclerzego kor. Dnia 6 Aug.
List P. Mirżeńskiego, do JP. Stefana Korycińskiego Kanclerza w. kor. Z Wilna d. 30 Augusti r. 1654.
List Xięcia Radziwiłła Hetmana w. lit. do Xiędza Jerzego Tyszkiewicza. Bisk. wileńsk. Dan d. 8 Augusti 1654.
List z obozu pod Szkłowem d. 12 Augusti r. 1654.
List z Wilna d. 20 Augusti, do Warszawy.
List z Wilna d. 8 Aug.
Relacya potrzseby, która zaszła między wojskiem W.X.Litewskiego a Moskwą pod Ciecierzynem, d.24 Augusti 1654
Z obozu d. 14 Augusti 1654.
Z obozu litewskiego d. 13 Augusti r. 1654.
Z obozu litewskiego d. 14 Augusti 1654.
Z obozu pod Orszą dnia 2 Augusti, pisany do Wilna.
Z Wilna d. 16 Augusti r. 1654.

, . ., 18411892.- .1-5.
1658 ѣ. , ѣ.

, ., 1813-1894, .1-5.
1667, 1, ( ѣ) Ѣ ѣ ѣ

. . Vilnius: 1995

I. .

PAMIĘTNIKI JANA CHRYZOSTOMA PASKA
Rok 1660

. . - , .., , 1991
III. -
Norman Davies. EUROPE: A HISTORY
CHRISTENDOM IN CRISIS PESTIS (p. 455-468)
Jerzy Ochmański. LITEWSKA GRANICA ETNICZNA NA WSCHODZIE OD EPOKI PLEMIENNEJ DO XVI WIEKU
.WSTĘP
1. ROZWÓJ I WYNIKI BADAN NAD WSCHODNIĄ GRANICĄ LITEWSKO-RUSKĄ OKRESU WCZESNOHISTORYCZNEGO DO XVI WIEKU
2. ZAŁOŻENIA METODOLOGICZNE
3. WALKA LITWY Z RUSIĄ O GRANICĘ POLITYCZNĄ DO XIII WIEKU
4. POGRANICZE LITEWSKO-KRYWICKIE W EPOCE PLEMIENNEJ
5. KWESTIA ZASIĘGU OSADNICTWA LITEWSKIEGO I RUSKIEGO NA POGRANICZU WSCHODNIM W XIII WIEKU
6. STOSUNKI WYZNANIOWE NA POGRANICZU LITEWSKO-RUSKIM DO POŁOWY XVI WIEKU
7. WSCHODNIA GRANICA LITEWSKA W ŚWIETLE TOPONOMASTYKI
8. ZASIĘG LITEWSZCZYZNY NA WSCHODZIE W ŚWIETLE INWENTARZY DÓBR ZIEMSKICH Z KOŃCA XVI WIEKU
9. WYSPY LITEWSKIE W GŁĘBI BIAŁORUSI W XIV - XVI WIEKU
A. LITHUANIA PROPRIA I JEJ ZASIĘG NA WSCHODZIE W XV - XVI WIEKU
B. WYNIKI BADAN, SPIS MAP, SPIS TREŚCI
C. LITHUANIAN ETHNICAL BOUNDARY IN THE EAST FROM THE ANCESTRAL EPOCH TILL THE SIXTEENTH CENTURY

IE
66. (1441) ѣ ѣ, , , a ѣ ѣ . ѣ.
67. ѣ, . ѣ.
68. 1507. ѣ, o , ѣ , a ѣ , , ѣ ...
69. 1516 9. ѣ, . , ѣ ѣ . ѣ
70. 1552 . ѣ, ѣ . , o ѣ . ѣ.
71. 1555 30. ѣ, ѣ ѣ ѣi . ѣ.







?

?
!

:

...
.
 : 1
 : 0
 : 1

- 0.15 . -