LDK kariuomenė Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788-1792), Vilnius : Vaga, [2001] - ištrauka

      Drausmė ir tvarka yra sąlyga bet kokiai struktūrai veikti, juo labiau ji būtina kariuomenei. Teorinis drausmės palaikymo pagrindas buvo „Karo teisės procesas", išleistas 1775 m. ir perleistas 1790 metais³³, kariuomenės tradicijos bei karinės vadovybės nurodymai.


      Reali padėtis priklausė nuo karių tautinio mentaliteto, valstybės tradicijų, valstybės būklės ir karinės vadovybės pozicijos bei pastangų.


      Tautinis LDK mentalitetas yra plačiai aprašytas, bet vis dėlto sunkiai įvardijamas dalykas, paminėsime tik susiklosčiusius stereotipus. Valstybinės XVIII a. tradicijos nebuvo kelias tvarkos link: visų įsitikinimu, LDK buvo labai netvarkinga, beveik anarchiška valstybė, kur buvo galima piktnaudžiauti valdžia. Jau nuo 1765 m. padėtis buvo pradėjusi taisytis, ypač didelės permainos įvyko 1775-1776 m., kai atsirado Nuolatinė taryba, kuri pradėjo kontroliuoti visas valstybinio gyvenimo sritis, ypač susijusias su pinigais, realų gyvenimą ėmė artinti prie teorinių reikalavimų, šiuo požiūriu Ketverių metų seimas žengė dar vieną žingsnį, biurokratinės sistemos tobulinimui suteikė idėjinį pamatą. Vienas iš esminių valstybinės tradicijos trūkumų - paplitęs pareigų pardavimas. Tai buvo būdinga ne tik kariuomenei, bet ir iždo kanceliarijai. Šis šiandien neabejotinai smerktinas reiškinys buvo motyvuojamas tuo, kad išeinantis pensijon ar į atsargą pareigūnas, pardavęs savo pareigas, gauna nemažą pinigų sumą, iš kurios, net ir neturėdamas kito pajamų šaltinio, gali pragyventi iki mirties. Tačiau žala, kurią tokia tradicija darė valstybinei institucijai, mūsų atveju kariuomenei, gerokai viršijo tariamus privalumus. Šios sistemos neišgyvendinus buvo sunku tikėtis tinkamos tvarkos ir drausmės.


      Drausmė kariuomenėje, pradedant reformas, buvo menka, nes toli nuo valdžios toje pačioje vietoje apsistojusios ((231)) komandos per keliolika metų įprato gyventi laisvai traktuodamos formalumus, t. y. vienam reikalui skirtus pinigus perduodavo kitam, prekiavo žirgais ar inventoriumi³⁴. Antai 1-ojo JKM priešakinės sargybos pulko rtm. Antanas Milaševičius, apkaltintas, kad 5 metus nebuvo tarnyboje, pasiaiškinime teisinosi, jog 1784 m. birželio mėn.-1789 m. vasario mėn. dalinyje buvo: 1784 m. du mėnesius (pavadavo pulko vadą), 1785 m. pusę metų, o paskui su kitais rotmistrais susitarė mokėti rotmistrui Jokūbui Baranovskiui, kuris apsiėmė visą laiką būti dalinio štabe, ir nuo tol nuolat dalinyje, kaip ir kiti jo kolegos, nebuvo. Gali būti, kad šitaip buvo tik kai kuriuose priešakinės sargybos pulkuose, bet faktas iškalbus³⁵.


      Karinės vadovybės pozicija Ketverių metų seimo laikotarpiu buvo vienareikšmė - stiprinti tvarką ir drausmę. Tuo rūpinosi ir valdovas, ir Karo komisija, ir divizijų generolai. Brigadų ir dalinių vadų pozicijos skyrėsi, ypač kavalerijos, todėl kai kurie vadai šiuo laikotarpiu nukentėjo, kai kurie pasitraukė iš tarnybos. Tvarka dalinyje buvo vienas iš svarbiausių rodiklių vertinant vado darbą. Taigi šia kryptimi buvo daroma daug, o apie rezultatus galime kalbėti tik remdamiesi amžininkų atsiminimais ir šykščiomis dokumentų žinutėms.


      Nors kariniai reguliaminai drausmės atžvilgiu buvo labai griežti, realiai taikytos paprastesnės ir ne tokios žiaurios bausmės: areštas, daboklė, daboklė su grandinėmis, daboklė tik su duona ir vandeniu ir tik ypatingais atvejais varoma per rikiuotę. Neteko aptikti, kad Ketverių metų seimo laikotarpiu būtų įvykdyta mirties ar kitokia sunki bausmė. Dezertyrams dažnai buvo taikoma amnestija, baudžiama dažniausiai ne tiek už patį nusikaltimą, kiek už priešinimąsi vadovybei, įsakymų nevykdymą ar nesiskaitymą. Antai Petihorų brigados draugas ((232)) Frankovskis pusantrų metų sėdėjo daboklėje surakintas už draugystę su laisvo elgesio moterimis, tai buvo neregėtai didelė bausmė Lietuvos kariuomenėje; svarbiausia čia tikriausiai buvo ne toji draugystė, o tai, kad minėtas draugas nepagarbiai elgėsi su rtm. M. K. Kocieliu³⁶. Petihorų vietininkas Soroka daboklėje su grandinėmis išsėdėjo 1 metus ir 6 savaites³⁷. Šie pavyzdžiai rodo, kad karinių nuostatų nebuvo laikomasi, dalis nusižengimų buvo toleruojami, o baudžiama daugiausia tik iškilus pavojui dalinio vado autoritetui, taip pat už finansines suktybes, nors ir tada dažniausiai užtekdavo atlyginti žalą³⁸. Verta atkreipti dėmesį į 7-ojo pėstininkų regimento vadovybės poelgį: nepasiuntė į pasienį kovinio bataliono, kaip buvo įsakęs gen. ltn. Judickis. Jeigu neskaičiuosime rūstaus vėlesnių įsakymų tono, regimento vadovybė nebuvo nubausta. Priežastys, vertusios pulko vadovybę taip pasielgti, svarios (dalinys ką tik suformuotas ir nepasirengęs didesniam žygiui), bet jokioje kitoje kariuomenėje tai nebūtų buvę atleista. Neatsitiktinai tokia pat istorija su tuo pačiu daliniu pasikartojo 1792 m. kovo mėn.³⁹, ir vėl - tik papeikimas. 1792 m. karo akivaizdoje nedaug nusikaltę areštuoti karininkai buvo grąžinti į tarnybą⁴⁰. Mąstantys karininkai reikalavo bausmes didinti
⁴¹.((233))


      Ypač buvo rūpinamasi civilių gyventojų apsauga nuo savavaliaujančios kariuomenės, leidžiami atitinkami nurodymai ⁴². Negerų dalykų atsitikdavo tada, kai kariuomenės komanda imdavo vykdyti civilinės valdžios - tribunolo, karinių-civilinių komisijų ar valdovo seniūnų - nurodymus, todėl 1790 m. kovo j 1 d. buvo uždrausta daliniams klausyti minėtų institucijų privačių nurodymų, ypač griežtai uždrausta šaudyti⁴³. 1789 m., per plataus masto verbavimus, kariuomenės savivalės padaugėjo⁴⁴, į tai Karo komisija reagavo - buvo padidintos bausmės tautinei kavalerijai⁴⁵, taip pat grasinama karininkus pažeminti⁴⁶. Sugautam tarp nusikaltėlių kariškiui būdavo skiriama sunkesnė bausmė⁴⁷.


      Lietuvos kariuomenėje trūko subordinacijos. Buvo įprasta kiekvienu, net asmeniniu reikalu kreiptis į aukščiausiąją vadovybę, o tai gerokai trukdė jos darbą, todėl Karo komisija stengėsi priversti karininkus kreiptis į brigadų ir divizijų generolus, kurie vietoje geriau galėjo spręsti, be to, nederėjo be jų žinios tvarkyti dalinius. Vargu ar šios pastangos buvo labai naudingos, nes nurodymai kartojami tiek 1789, tiek 1792 metais. Ypač tai vargino Karo komisiją ir valdovą, todėl 1792 m. sausio mėn. buvo išleistos taisyklės <...>




³³ Proceder Prawny Woyskowy, wydany Roku MDCCLXXV z Rozkazu Kommissyi Woysk Oboyga Narod
ów, przedrukowany w Warszawie, 1790. Tekstas dviem kalbom, lenkų ir vokiečių.

³⁴ Padėtis Petihorų brigadoje Departamento laikais smulkiai aprašyta: Explikacya Ogińskiego Genera
la Maiora na Zarzuty i Obwinienia Prz. Kommissyą odbytą w Brygadzie uciążliwie do niego zastosowione, LVIA, f. SA, b.
18371 (visa).

³⁵ 1789 02 26 Explikacya na Zarzut pięcioletniego Urlopu, AMCh, b. 1190, 1. 253-256.

³⁶ Be datos, apie 1790 m., LVIA, f. SA, b.18377,1. 155.

³⁷ 1790 09 24 gen. mjr. J. Oginskio raportas, LVIA, f. SA, b. 18378,1. 401.

³⁸ Pvz., radus, kad gen. insp. P. Grabovskis skolinosi pinigų iš Petihorų brigados kasos, kas buvo draudžiama, pareikalauta tik grąžinti paimtą sumą. Nemenka kaltės dalis teko brig. P. A. Tvardovskiui, leidusiam „pajudinti" dalinio kasą. 1792 03 30 nurodymas gen. insp. P. Grabovskiui ir 1792 04 14 atsakymas į šio pasiaiškinimą, LVIA, f. SA, b. 18368, 1. 90, 93.

³⁹ 1792 03 21 ir 05 09 atsakymai į brig. P. A. Tvardovskio 03 09 ir 04 21 raportus, LVIA, f. SA, b. 18368, 1. 86, 113.

⁴⁰ Taip laisvę atgavo ltn. S. Urbanovskis, sėdėjęs dabokėje už per ilgai užtrukusias atostogas Varšuvoje. 1792 05 22 atsakymas į gen. Itn. S. Zabielos 1792 05 10 raportą, LVIA, f. SA, b. 18368, 1. 124.

⁴¹ Brig. P. A. Tvardovskis žadėjo draugus, kurie nesistengia tobulėti karinio pasirengimo srityje, pažeminti j eilinius; šią bausmę siūlė skirti per Karo teismą, sudarytą iš visų karių luomų. 1791 05 28
brig. P. A. Tvardovskio raportas ir prašymas, LVIA, f. SA, b. 18370,1. 441.

⁴² Nurodymai būdavo atnaujinami prieš kiekvieną didesnį žygį. 1789 04 01 įsakymas gen. ltn. J. Judickiui, LVIA, f. SA, b. 18290,1. 32; 1789 05 13 atsakymas gen. mjr. S. Zabielai, ten pat, 1. 71.

⁴³ Leista saliutuoti tik per Prisikėlimo šventę, Velykas, ir už civilių pinigus. 1790 03 01 įsakymas generolams, LVIA, f. SA, b. 18335,1. 98.

⁴⁴ Antai 4-ojo pėst. reg. vėl. P. Djakevičius (Dyakiewicz) per verbavimą Raseiniuose įsiveržė į bajoro namus ir nužudė žmogų. 1789 09 18 įsakymas gen. mjr. M. Radvilai atlikti tarnybinį patikrinimą, LVIA, f. SA, b. 18290, 1. 147.

⁴⁵ Tautinės kavalerijos eiliniams leista taikyti bėgimo per rikiuotę (bieganie przez rozgi) bausmę, kuri neturėjo įtakos tolesnei tarnybai ir karjerai. 1789 07 22 įsakymas generolams, LVIA, f. SA, b. 18290, 1. 114.

⁴⁶ 1789 07 31 ir 10 05 įsakymas generolams, LVIA, f. SA, b. 18290, 1. 119, 159.

⁴⁷ 1790 01 14 gen. ltn. I. Moravskio kreipimasis, kuriame prašoma tinkamai nubausti ką tik pasamdytą jo vėliavos draugą, atpažintą tarp ginkluotų užpuolikų, kad kiti taip nesielgtų, LVIA, f. SA, b. 18378, I. 10.

[ Вернуться в раздел XVIII век | Вернуться в Оглавление ]