I

            Pirmasis šiaurės karas ir jo reikšmė Rytų Europai. Prancūzijos užsienio politika. Rytų užtvaras. Prancūzijos santykis su Turkija, Švedija, Lenkija, Transilvanija, Maskva. Prancūzų ir ukrainiečių santykiai. Jaroslavo Ona. Ukrainiečiai Sorbonoje. XVI a. mokslo traktatai apie Ukrainą. Prancūzų pasiuntinio Konstantinopolyje pranešimai apie kazokų puolimus turkų valdomųjų žemių. Chmelnickis Prancūzijoje. Lietuva ir Prancūzija

            1648 metų vasarą, kai Vakarų Europos bažnyčios buvo sklidinos tikinčiųjų, dėkojusių Dievui už palaimintą Vestfalijos taiką, kuria baigėsi kruvinas Trisdešimties metų karas, oficialiajame Paryžiaus laikraštyje „Gazette de Françe" pasirodė korespondencija iš Varšuvos, pavadinta „Le Soulevement des Cosaques" (Kazokų sukilimas). Europos rytuose prasidėjo kova, trukusi be perstogės dvidešimt metų,— prasidėjo Pirmasis šiaurės karas, kurio reikšmė Europos šiaurei ir rytams panaši j Trisdešimties metų karo reikšmę Vakarų Europai. Švedija, Lenkija, Maskva, Ukraina, Lietuva, Brandenburgas, Danija, Austrija, Olandija, Transilvanija pačios tame kare dalyvavo; Prancūzija, Anglija, Ispanija, nemaža vokiškų valstybių, pats Romos popiežius į jį kišosi subsidijomis ir diplomatija. Tiesa, Pirmasis šiaurės karas savo pasekmėmis neįnešė radikalių permainų į Europos politinį žemėlapį, bet užtat jis nulėmė visą XVIII a. politiką ligi pat Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Lenkija neteko pusės Ukrainos, parodžiusi savo vidaus ne tik socialinį, bet ir tautinį silpnumą, nes juk dėl Radvilų veiksmų pats Liublino unijos statinys buvo bepašlijąs — Respublika atsiduria trečiaeilės valstybės padėtyje. Maskva dėl sąjungos su Ukraina ruošiasi dalyvauti europinių valstybių koncerte; mažoji Brandenburgo kunigaikštystė padėjo pamatus dabartinei vokiečių imperijai; Ukraina galutinai išsiskyrė su Lenkija; Lietuva Radvilų žygiais pirmąkart viešai parodė Europai, kad Jogailos darbas reikalingas peržiūrėjimo.

            Bet į nustebusios Europos akis labiausiai krito Respublikos silpnumas. Iš esmės Andrusovo taika (1667) buvo jau pirmas Respublikos padalijimas, ir tai dar ji turėjo garbinti Dievą šitaip pigiai išsisukusi. Visą dešimtį metų, kaip skaitytojas toliau matys, tik ir tekalbėta apie Respublikos galutinį padalijimą.

            Tuo tarpu Lenkija išsigelbėjo nuo tikros, rodėsi, pražūties ne dėl savo armijos ir ne dėl vidinių jėgų.

      „Ši karalystė, vadinasi, Lenkija yra dviejų dievybių, Veneros ir Bakcho ženkle"¹, — rašė prancūzų agentas Des Noyers, didelis lenkofilas. /126/ Kitas prancūzas, irgi Lenkijos draugas, didysis Bossuet, sakydamas prakalbą prie Anne de Gonzague, Lenkijos karalienės sesers, kapo beviltiškai klausia:

      „Kas ištiko tą galingą raitiją, puolusią priešininkus aro smarkumu? Kur liko tos karingos sielos, tie išgarsintieji kardai ir tie lenkai, kurių niekas nematė veltui patraukiant? Tuo pat metu Lenkija yra naikinama sukilėlio kazoko ir netikėlio maskviečio. Viskas plauko kraujyje ir kur pasisuktum, randi lavonus. Telieka žiūrėti, į kurią pusę grius tas didelis medis tiekos rankų išjudintas ir tiekos smūgių smogiamas į pat šaknį arba daboti, kas tam medžiui aplaužys šakas"²

      Civilizuota Europa pradeda žiūrėti į Lenkiją su panieka, kuri kiek vėliau Leipcigo žurnale „Die Europaeische Fama, welche den gegenwaertigen Zustand der vornehmsten Hoefe entdecket (1707)" gavo šitokį įdomų, lotynų kalba surašytą, apibūdinimą:

      „Keleivi, skubiai vykdamas per Lenkiją, stabtelk truputį. Ilgiau — nėra reikalo. Juk Lenkija negali būti pastovi sustojimo vieta. Mat, jos netvarko nei karalius, nei įstatymai, pagaliau, nei protas. Sustok tik truputį, bet ilgai stebėkis — karalystė be karaliaus, valstybė be įstatymų, pagaliau, kad tau nebūtų nuobodu ir patenkintum savo smalsumą, tu pamatysi daug karalių ir jokio karaliaus, daug įstatymų ir jokio įstatymo. Mat, daugelis nori, bet nepajėgia karaliauti, visi gali leisti įstatymus, bet negali jų laikytis ir, kai viskas visiems leista, visi visais atvejais nusideda. Savivalę laiko laisve, savo norus — įstatymais, užsispyrimą — išmintingumu, plėšimą — teisingumu, ir taip troškimas valdyti ir užsispyrimas paklausyti viską sujaukia ir apverčia tik savo naudai. Dėl to: įstatymai — neįstaty-mai, valdžios įstaigos — pasiutimo vietovės, rinkimai — susikirtimai, posėdžiavimai — susiskaldymai, konstitucijos — išsisukinėjimai ir kleras — netikras luomas. Taip pat: viršininkai — nenaudingi, ministrai — sukti, senatoriai — išdavikai, bajoriškumas — judamoji nuosavybė, teismai — turgūs, miestai — ubagai, savivaldybės — perkamos gėrybės, apskritys — palaidi barščiai, kaimai — tamsiausi, karo vadovai — plėšikautojai, vyresnieji — netobulieji, valdininkai — irgi kaip samdininkas, raštininkas — plėšikas, pėstininkas — pusnuogis, kariuomenė — niekšų bendruomenė, karas — nežinia koks baras ir kautynės — bėgtynės. Tai visa pamatęs ir išgirdęs, keleivi, tu maloniai išvažiuok ir išmelsk mums geresnių dalykų"³./127/

      Kodėl vis dėlto Lenkijai pavyko XVII a. išlikti nesuskaldytai? Pirmiausia dėl nesantaikos priešingoje jai stovykloje, o svarbiausia dėl to, kad su Chmelnickio mirtimi Ukrainoje prasidėjo suirutės laikotarpis, o kitame sparne, Lietuvoje, neatsirado tinkamų vykdytojų ir tęsėjų Radvilų idėjoms.

      Pirmasis šiaurės karas dar nėra kaip reikiant ištyrinėtas, ypač bendros Europos politikos kontekste. Neturime nė mes čia tokio užsimojimo. Tą klausimą čia apibrėžiame tiek vietos, tiek laiko atžvilgiais. Šiuo tarpu mus domina tik Ukraina, Lietuva ir Prancūzija — dar nė karto nenagrinėtas klausimas — 1648—1657 metų laikotarpiu, vadinasi, nuo revoliucijos pradžios Ukrainoje ligi Chmelnickio mirties. Herojiškas, jeigu taip galima sakyti, Pirmojo šiaurės karo periodas.

      Nuo pat senųjų laikų prancūzų diplomatijos pagrindinė tezė visada buvo vokiečių klausimas. Nuo to meto, kai Karolio Didžiojo palikimas buvo padalintas Verdeno sutartimi (843), prasidėjo politinė ir diplomatinė kova tarp Prancūzijos karalių ir Vokietijos imperatorių. Keitėsi įvykiai, griuvo karalystės, Germanijos politinis centras kėlėsi iš Madrido į Vieną, iš Vienos į 'Berlyną, o kova vis nesiliovė.

      Prancūzų, kaip ir bet kurio kito krašto, politika parėjo nuo krašto geografinės padėties. Germanija per vadinamąją austrų dinastiją valdė didelę Europos dalį ir siekė užvaldyti visą pasaulį. Habsburgai ne tik kad stabdė Prancūzijos raidą, bet dar iš visų pusių ją spaudė, tikėdamiesi kada nors ir visai panaikinti. Karališkoji Prancūzija sugebėjo tinkamai susieti savo interesus su Europos interesais ir taip surado sau daug sąjungininkų: Turkiją, Lenkiją (šioji ne visada), Švediją, Transilvaniją. Šitie kraštai ėjo karinių diversijų prieš Habsburgus teatrais, jie sudarė rytų užtvarą, kuri padėjo Prancūzijai formuoti savo politiką. Bet XVII a. įpusėjus, rytuose atsirado naujos problemos: Ukraina visu platumu ir tik teužgimstanti Lietuva. Kaip reagavo Prancūzija į tuos pasikeitimus?

      Kad galėtume aiškiau į tą klausimą atsakyti, perkratykime pirmiausia bent bendrais bruožais Prancūzijos santykius su kai kuriomis Rytų Europos valstybėmis, o paskui pažiūrėsime, ką Prancūzija žinojo apie Ukrainą ir apie Lietuvą tuo metu, kai Padnieprėje ir Panemunėje vyko didysis persilaužimas.

      Didis buvo krikščioniškos Europos nusistebėjimas, kai 1525 m. vasario 24 d. krikščioniškiausias karalius Pranas I kreipėsi iš imperatoriaus Karolio V nelaisvės laišku į sultoną Solimaną, didįjį pasaulio /128/ imperatorių, prašydamas jo pagalbos. „Dieną ir naktį, — atsakė sultonas, — mūsų arklys po balnu, o kardas išgaląstas jūsų bičiulystei". Tai nebuvo ypatingo rytų mandagumo vien tušti žodžiai. Tais pačiais metais puikusis sultonas Solimanas (beje, jo mylimoji žmona Roksolana buvo ukrainietė iš Galicijos Rogatino, jauna pagrobta totorių) įėjo į Budapeštą, smogdamas tuo būdu „į nugarą" Karolio V žemėms. Nuo tada prasidėjo tradicinė Prancūzijos ir Turkijos draugystė, taip atitikusi abiejų valstybių realius interesus, kad ištvėrė ištisai XVII, XVIII ir XIX amžius be kokios formalios sąjungos. Tas draugiškumas juo labiau pažymėtinas, nes tuometinėje Europoje kilo daug skandalų dėl krikščionių monarcho susidėjimo su netikėliais. Prancūzija naudojosi Turkijoje nepaprasta įtaka. Visi krikščionys ir žydai buvo ten jos globoje, prancūzų pasiuntinys Konstantinopolyje buvo vadinamas vicesultonu, o patys turkai sakydavo, kad Prancūzijos pasiuntinys „laiko savo kišenėje visus kitus pasiuntinius".

      Kitas Prancūzijos sąjungininkas pačioje Europos šiaurėje buvo Švedija, kurią Richelieu atrado Trisdešimties metų karui einant.

      Lenkijos klausimas buvo daug sudėtingesnis. Pirmiausia tarp dviejų katalikiškų kraštų jau iš seno buvo artimų kultūrinių santykių, bet Henri de Valois buvimas Varšuvoje Paryžiui nelabai smagus prisiminti. Be to, Lenkija ne kartą rodė polinkį sekti Habsburgais, o tas Paryžiui nelabai patikdavo. Nuolatiniai Lenkijos konfliktai su Švedija ir su Turkija vertė Prancūziją žiūrėti, kad ji pati nebūtų į juos įpainiota ir kad, patogiam momentui atėjus, suvaidintų arbitro vaidmenį.

      Lengviausia prancūzų diplomatijai buvo Transilvanijoje, kur Rakoczi dinastija nuolat konfliktuodavo su Viena. O Maskva, net ir XVII a. įpusėjus, Prancūzijai dar visiškai neegzistavo. Prancūzų diplomatai labai nustebo, kai Vestfalijos kongrese iš savo švedų kolegų sužinojo, kad esama tokio Maskvos caro.

      O Ukraina?

      Prancūzų santykiai su ukrainiečiais siekia XI amžių, kai kunigaikštytė Ona, Jaroslavo Išmintingojo duktė, ištekėjo už Henri I. Prancūzija išsaugojo atmintį apie tos karalienės kilmę ir 1561 metais Claude Paradin, spausdindamas savo klasikinį veikalą „Alliances généalogiques des rois de France" (Lyon), įdėjo ir Onos Jaroslavovnos gimtinės, Kijevo, herbą — Aukso Vartus⁴.

      Kaip mes esame jau kitoje vietoje⁵ įrodę, XIV—XVII a. Sorbonoje vis būdavo ukrainiečių studentų. Vienas jų, Uževič, parašė net 1643 metais lotyniškai ukrainiečių kalbos gramatiką, kurios rankraštis ir ligšiol tebėra Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje ir kurią mes žadame netrukus išleisti.

      Henri de Valois buvimas lenkų—lietuvių soste suvedė Prancūziją į tiesioginę pažintį su kazokija. Garsusis Montluc, Henriko pasiuntinys /129/ Varšuvoje, įspėja būsimąjį karalių, kad su kazokais reikia palaikyti taiką⁶, o 1578 metais Henri III, pasidaręs jau Prancūzijos karaliumi, gauna iš savo pasiuntinio Konstantinopolyje pranešimą, kad kazokai atakavo Valakiją.

      XVI a. Ukraina figūruoja ne tik diplomatiniuose pranešimuose bet ir mokslo traktatuose. Prancūzų istorinės mokyklos kūrėjas, François de Belleforest (1530—1583), savo veikale „La Cosmographie Universelle de Tout le Monde" (Paris, 1575, fol.) traktuoja ukrainiečius kaip skirtingą nuo lenkų tautą: ,,jie turi savo slaviškas raides, panašias j graikų raides, kaip kad serbai, lietuviai ir bulgarai"⁷. Prancūzų istorikas ir geografas sako ukrainiečius gyvenant Volynėje, Podolėje, Kijevo žemėje ir Galicijoje ir turint tokius miestus-Kijevą, Lvovą, Peremišlį, Cholmą, Belzą, Lucką (I, 1779, 1813, 1821 — 1822).

      Beveik vienu metu su ta knyga pasirodė ir kitas nemenkesnis geografinis traktatas „Cosmographie Universelle", kurios autorius buvo André Thevet (Paris, 2 vol. fol.). Pagal anuos laikus, ši kosmografija gana gerai orientuojasi ukrainiečių žemėse⁸.

      Kaip matome, kosmografijos autorius žino, kad Lvovas pakeitė senovės sostinę Kijevą, kad yra atskira ukrainiečių kalba, kuria liaudis meldžiasi savo bažnyčiose. Žino Thevet ir tai, kad „Kijevas buvo kadaise sostinė, o dabar sugriautas". Ten, kur kadaise buvo karališki rūmai, bažnyčios ir vienuolynai, dabar krūmai keroja.

      Įdomiausias mums yra monumentalus de Thou (1533—1617) veikalas. Autorius buvo Henri IV draugas ir Nantes edikto apie toleranciją idėjinis kūrėjas. Savo istoriją „Historiarum libri CXXXVIII ab anno 1546 ad annum 1607", susidedančią iš 16 tomų in folio de Thou rašė 25 metus ir pagrindė ją rimta dokumentacija⁹. Tenka prisiminti, kad autorius buvo karališkos bibliotekos prižiūrėtojas ir, be to, pats turėjo savo nuosavą biblioteką, kuri buvo laikoma viena geriausių Europoje. Anot de Thou, Ukraina eina nuo Karpatų kalnų ligi Juodosios jūros, turi labai derlingą žemę ir yra turtingas kraštas. Atskirai dar pakalba de Thou ir apie kazokus, kurių pats jis nemėgsta, bet kurių jėgą jis pabrėžia.

      Antrajame XVII a. dešimtmetyje Prancūzijoje pasklinda žinios apie kazokus, puldinėjusius turkų pakraščius. Liudviko XIII pasiuntinys de Gecy nuolat informuoja iš Konstantinopolio savo vyriausybę /130/ apie kazokų drąsumą, o 1620 m. rugpjūčio 9 d. de Gecy pats buvo liudininkas, kaip kazokai atakavo Konstantinopolį, kuriame buvo pasislėpę turkų kareiviai. Su panieka 1620 m. rugpjūčio 25 d. prancūzų diplomatas raportuoja, kad kazokai sugriovė Varną, kurioje būta 15 000—16 000 įgulos. Kitais metais, 1621 m. birželio 17 d., tas pats diplomatas rašo savo vyriausybei:

      „Išgąstis buvo tame mieste — Konstantinopolyje — toks didelis, kad negalima ir apsakyti. 16 barkų su kazokais šiomis dienomis buvo prasiskverbusios ligi Pompėjaus kolonos, visai arti nuo Juodosios jūros kanalo intako; jie degino ir naikino kaimus, kuriuose nusiminimas buvo toks didelis, kad daugelis žmonių iš Peros bei Kasombašos bėgo su visais baldais į Arsenalą" ¹⁰.

      De Gecy buvo jau pasiuntinys ir tada, kai kazokai, išgarsėjusio etmono Sagaidačnij vedami, sunaikino Kafą (nūnai Feodosija Kryme), svarbiausiąjį vergų prekybos centrą. Sis įvykis, įamžintas ukrainiečių poezijoje ir literatūroje, prancūzų diplomato žodžiais tariant, „labiau nustebino Konstantinopolį negu visi Persų karaliaus projektai" ».

      Lengva įsivaizduoti, kokį įspūdį darydavo Paryžiuje de Gecy pranešimai: galingiausioji turkų imperija dreba prieš mažai težinomus kazokus! . . Nieko tad nuostabaus, kad mokytas prancūzų orientalistas Michel Baudier (1589—1645) savo „Histoire Générale des Turcs" (Paris, 1617. fol. Jau 1641 m. išėjo jos 4-tas leidimas), kuria Europoje buvo naudojamasi ligi pat XIX a., rašė taip apie kazokus:

      „Pats kazokų vardas kėlė Konstantinopolyje išgąstį ir nusiminimą, nes kai tik buvo skleidžiamos žinios po miestą apie jų atėjimą su geležimi ir ugnimi rankose, kad viską paverstų krauju ir pelenais, turkai, neturėdami kitokios išeities, kaip tik nusiminimą, kuris panašiais atvejais prilygsta bailumui, pažymėdavo frankus (prancūzus; šitaip jie vadino krikščionis) kryžiais, kuriuos nubrėždavo ant jų durų, ir atėjus nakčiai, svaidydami į jų langus akmenis, šaukdavo ir grasindavo visus išžudyti, jei jie nesulaikys kazokų užpuolimų ir naikinimų. Tas aiškiai rodo ir jų reikalų pairimą, ir jų valstybės silpnumą ¹². /131/

      Likimo buvo lemta, kad didžiosios ukrainiečių revoliucijos išvakarėse pats jos vadas Bogdanas Chmelnickis pakliūtų į Prancūziją: 1645 metais jis vadovavo kazokų rinktinei, kuri Mazarinio pakviesta veikė drauge su Condé kariuomene, kai šioji ėmė iš ispanų Dunkerką ¹³.

      Taigi užėjus 1648 m. revoliucijai, Ukraina buvo palyginti gerai žinoma Paryžiuje.

      O Lietuva?

      XV a., kaip matyti kad ir iš Guillebert de Lannoy¹⁴ atsiminimų, Lietuvos monarchija buvo gerai žinoma prancūzų riteriams. Nėra abejonės, kad Vytautas buvo gerai žinomas Paryžiuje, bet tuo metu knygų spausdinimas nebuvo dar atrastas ir todėl ano meto pėdsakų apie Vytautą tenka ieškoti XV a. rankraščiuose. Bet tokių tyrimų dar nėra padaryta.

      Bet paskui atėjo Liublino unija ir XVI a. pabaigoje—XVII a. pirmojoje pusėje prancūzų spaudoje apie Vytautą kalbama jau kaip apie tolimą praeitį. Tiesa, Prancūzijoje gerai yra žinoma, kad lietuviai atskira drąsi tauta, bet politiškai Lietuvą Paryžiui atstovauja Lenkijos karalius. Šia prasme Radvilų pateikti faktai parodė Prancūzijai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nėra jau taip glaudžiai susijusi su Lenkų Karalyste, kaip kad buvo tvirtinę pasiuntiniai, atvežę Henri de Valois Jogailų karūną.

      II

      Prancūzų diplomatija ir Ukrainos sukilimas. Valkenierio knyga. Grafo Brégy pranešimai iš Varšuvos. Jonušas Radvila. Chmelnickio pareiškimas lenkų pasiuntiniams Perejaslavyje. „Gazette de Françe". Kautynės ties Lojevu. Chmelnickio planas dėl Moldavijos ir Lietuvos. Radvila Kijeve. Radvilos konfliktas su Varšuva. Lenkų propaganda Europoje prieš Ukrainą

      Ukrainos sukilimo metu Varšuvoje buvo du prancūzų pasiuntiniai: Brégy ir Arpajon. Jų pranešimai, nors apskritai tikslūs, kažkodėl ilgai nieko nemini apie Ukrainos įvykius. Toks nutylėjimas nėra atsitiktinis: prancūzų agentai turėjo kažkokių ryšių su sukilimu. Veltui ieškotume prancūzų archyvuose dokumentų apie tuos santykius: tiek forma, tiek turinys, kurių įgavo ukrainiečių revoliucija, visiškai neatitiko Prancūzijos norų ir jos vyriausybės neturėjo jokio intereso palikti dokumentinių pėdsakų apie savo agentų santykius su Chmelnickio sukilimu jo ruošimo metu.

      Prancūzijos priešininkai betgi nesiliovė kaltinę jos Dniepro įvykių ruošimu. Iš tų kaltinimų išskirsiu vieną. 1675 m. Amsterdame — tada svarbiausiame koalicijos prieš Prancūziją centre — olandų kalba /132/ išėjo „Europos karų ir revoliucijų tikrųjų priežasčių politinis ir istorinis aprašymas. . ." Tos priežastys, kaip rašoma knygoje, yra prancūzų politika, siekianti viso pasaulio hegemonijos¹⁵. Šis veikalas iš esmės yra politinis pamfletas, nukreiptas prieš imperialistinę Liudviko XIV politiką: per visą tūkstantį puslapių in quarto autorius įrodinėja Liudviko XIV „grobuoniškos politikos" įtaką Europai. Veikalo autorius Petras Valkenieris kadaise buvo žymus olandų advokatas ir politinis veikėjas. Jo knygos pobūdis matyti jau ir iš frontispiso: Europa, pavaizduota moterimi, kovoja su prancūzų kareiviais ir tiesia rankas pagalbos. Valkenierio knyga turėjo didelį pasisekimą, nors ir buvo Prancūzijoje sudeginta budelio, o po visą Europą ji buvo Versailleso ieškoma ir taip pat deginama.

      Atidžiai skaitydami olandų veikėjo knygą, randame daug svarbių diplomatinių žinių, kurių autorius galėjo gauti tik iš asmenų, žinojusių prancūzų politikos paslaptis. Manau, kad Valkenieris galėjo būti informuojamas prancūzų protestantų, kurie buvo Liudviko XIV priešininkų slapti agentai.

      Kaip vieną „prancūzų intrigų" įrodymą, autorius mini paspirtį, kurią prancūzų diplomatai Varšuvoje suteikė Chmelnickiui. Valkenieris teigia, kad pas užmuštus kazokus rasta prancūzų dukatų, kai lenkai buvę sumušti ties Korsuniu.

      Iš tikrųjų tiek Brégy, tiek Arpajon buvo pažįstami su Chmelnickiu. Pirmasis vedė su Chmelnickiu derybas dar tada, kai jis tebuvo šimtininku prieš išvykstant į Prancūziją (apie tai esame jau anksčiau minėję). Abu prancūzų diplomatai palaikė artimus santykius su karaliumi Vladislovu ir žinojo jo paslaptį: kazokams padedant sukelti karą prieš Turkiją ir tada jau suimti kaip reikiant į rankas bajorus. Tuose planuose, kaip žinia, vienas svarbiausių vaidmenų buvo tekęs Chmelnickiui. Arpajon numatytas vyriausiuoju lygos prieš turkus (kazokai, Venecija ir Ispanija) vadu, 1647 metais atvežė Vladislovui pinigų, skirtų kazokams. Turbūt tie pinigai ir buvo surasti ties Korsuniu pas kazokų lavonus.

      Sukilimui prasidėjus, prancūzų diplomatai ilgai slėpė nuo Mazarinio jo eigą, nes nebuvo tikri, ar nebus čia paties Vladislovo koks specialus ėjimas.

      Sukilimas greitai virto revoliucija. Vladislovas mirė, ir 1648 m. birželio 6 d. Brégy pranešė savo vyriausybei labai liūdną Lenkijai naujieną:

      „Kazokai apsupo ir sunaikino Karūnos kariuomenę Ukrainoje ir pats didysis etmonas liko kautynių lauke"¹⁶.

      Liepos 9 dieną Brégy atsiunčia smulkesnį pranešimą apie įvykius Ukrainoje, atpasakoja asmenišką įžeidimą, kurį teko pakelti /133/ Chmelnickiui, žmogui esančiam admirablement doué, o pačias sukilimo priežastis jis dėsto šitaip:

      „Sukilimo priežastis yra visai kitokia — vadinasi, ne Chmelnickio įžeidimas, — būtent: lenkiška bajorija, valdanti didelius žemės plotus Ukrainoje spaudžia sodiečius, graikų tikyba persekiojama. Kautynės ties Korsuniu pasiliks visiems amžiams nelaimės ženklu lenkų metraščiuose. Sukilimas gali Respublikai brangiai atsieit: koks gali būti tos Karūnos likimas, kai geriausiai valdą ginklus žmonės sukyla. Karalienė, kuri, kaip ir velionis karalius, yra labai prisirišusi prie kazokų, smarkiai kenčia. Iš tikrųjų, aš nematau nieko gera šitai Karūnai" ¹⁷.

      Lapkričio 24 dieną naujas pranešimas: „Padėtis labai pavojinga. Visur bijomasi, kad kazokai ateis į Varšuvą. Respublika pasidarė lyg griausmo trenkta. Jei kazokai panorėtų čia ateiti, tai sostinės gynėjų atsirastų apie 200 žmonių, ponų baudžiauninkų, kurie niekada nėra turėję reikalo su šautuvu. Visur lenkai bėga kaip nuo audros. Sukilimas plinta nepaprastu smarkumu, ir didieji ponai sėda su visais savo turtais j Vyslos laivus ir vyksta į Dancigą. Nieko nuostabaus, kad kazokų sukilimas taip smarkiai plečiasi: kazokai yra graikų tikybos ir visi graikai eina su jais iš vieno. Karalienė paplūdusi karčiomis ašaromis"¹⁸.

      Iš prūsų pasiuntinio Agersbacho pranešimo mes žinome, kad po kautynių ties Piliavcais „karalienė yra tiek nusiminusi, kad sau plaukus raunanti ir verkianti" ¹⁹. Ir buvo ko verkti: Piliavcai, kur lenkų bajorai, amžininko žodžiais tariant, turėjo su savimi daugiau aukso negu švino, pasidarė Lenkijos pažeminimo apogėjumi.

      Gruodžio 6 dieną Brégy prakalbo apie Jonušą Radvilą: „Čia vis labiau ir labiau stebimasi kunigaikščiu Jonušu Radvila, Lietuvos didžiuoju etmonu, kurs vadovauja gausiai kariuomenei, tačiau nenori prisidėti prie karo"²⁰. /134/

      Iš tikrųjų pirmaisiais sukilimo metais Radvila, nevainikuotas Lietuvos karalius, laikėsi neutraliteto lenkų kare su kazokais. Tai ir suprantama: Lietuvoje gyveno nemaža ukrainiečių, abiejų tautų santykiai buvo draugiški, ir XVI a. dažnai matome bendrą lietuvių ir ukrainiečių frontą prieš Varšuvą. Nuo pat sukilimo pradžios Chmelnickis visaip stengėsi patraukti j savo pusę Radvilą, tai pagaliau, kaip matysime, jam pavyko. Čia tenka pažymėti, jog Jonušas Radvila buvo vedęs Marę Lupulaitę, Moldavijos valdovo dukterį. Tuojau matysime, kad tas faktas suvaidino nemažą vaidmenį lietuvių santykiuose su ukrainiečiais.

      Užėmęs visą Ukrainą, apgulęs Lvovą, kuris atsipirko pasiekęs Zamostjį ir privertęs išrinkti karaliumi savo kandidatą Joną Kazimierą *, Chmelnickis iškilmingai įvažiavo į Kijevą, o paskui savo vyriausiosios būstinės vieta pasirinko Perejaslavį, kur jį ir užtiko Lenkijos pasiuntiniai 1649 m. vasario mėn. Balandžio 2 dieną Brégy praneša: „Komisarai, kuriuos Lenkijos karalius buvo nusiuntęs derėtis su Chmelnickiu, kazokų generolu, grįžo į Varšuvą su naujomis labai rimtomis Chmelnickio sąlygomis. Čia esama didelio susirūpinimo ne tiek dėl tų sąlygų, kiek dėl kazokų etmono ambicijos, kurios jis neslėpė karaliaus komisarams"²¹.

      Nesunku suprasti, kas labiausiai išgąsdino Varšuvą. Istorija išsaugojo pagarsėjusią etmono kalbą, kurią jis pasakė lenkų delegatams: „Aš išlaisvinsiu visą tautą iš lenkų jungo. Iš pradžių kariavau, keršydamas dėl asmeniško įžeidimo, dabar kariausiu už mūsų tikėjimą. Čia visa tauta ligi Liublino ir ligi Krokuvos man pagelbės. . . Ne, aš nekariausiu, kaip kad jūs norite, prieš turkus ir prieš totorius! Aš dabar turiu pakankamai darbo savo krašte ligi Lvovo, Cholmo ir Haličo! O priėjęs Vyslą pasakysiu lenkams, kurie gyvena anoje Vyslos pusėje: būkite ramūs, lenkai, ir nejudėkite! .. Nė vienas, bajoras daugiau savo kojos nepastatys mūsų pusėje".

      Tyrinėjant XVII a. prancūzų diplomatijos veiklą, kaip šaltiniu, tenka naudotis ir „Gazette de Françe". Sis savaitraštis, Richelieu įsteigtas 1631 metais, buvo grynai oficialus ir nė vienos eilutės nebuvo spausdinama be vyriausybės žinios. Kaip žinia, pats Liudvikas XIII rašydavo „Gazette", o dauguma Prancūzijos pasiuntinių užsieniuose teikė tam laikraščiui savo informacijų. Dažnai vyriausybė, parinkdama ką nors pagal reikalą, duodavo spausdinti „Gazette" ir iš pasiuntinių oficialių pranešimų.

      1649 m. gegužės 11 d. „Gazette de Françe" tvirtino, kad „Lenkiją ir ypač Lvovo gyventojus labai gąsdina Chmelnickio pasigyrimas, kad jis ateisiąs į tą miestą Sekminių atšvęsti"²². /135/

      Prancūzų pasiuntinio pranešimas iš Varšuvos rugpjūčio 10 dieną buvo toks: „Siunčiu tamstai smulkmenas sutarties, kur Lenkijos karalius pasirašė su etmonu Chmelnickiu. .. Nuo šiol teks skaitytis su Ukrainos kraštu, su jos sienomis, su jos vadu nugalėtoju, kuris dabar bus visur gerai priimamas. Si sutartis betgi išgelbėjo Lenkiją iš labai didelio pavojaus: turint galvoje visas sąlygas, šis karas turėjo baigtis Lenkijos nenaudai. Dėl tos priežasties čia labai džiaugiamasi naujiena, kad kunigaikštis Radvila smarkiai sumušė vieną Chmelnickio mėgstamųjų padėjėjų. Tas kazokų generolas buvo bajoras ir jis buvo užmuštas, o jo kariuomenė sunaikinta. Įvykis privers poną Chmelnickį gerai pagalvoti ir karalius jausis geriau: nes čia nebūta jokio tikrumo, kad Lietuvos kunigaikštis nukreips savo kariuomenę prieš kazokus" ²³.

      Jonas Kazimieras ir iš tikrųjų galėjo kiek atsikvėpti: 1649 m. birželio 31 d. ties Lojevu Jonušas Radvila, kuris pagaliau išėjo prieš Chmelnickį, sumušė ukrainiečius. Šitose kruvinose kautynėse, kurias žinomas vokiečių „Theatrum Europaeum" pasiskubino aprašyti, pridėdamas ir žemėlapį, žuvo Stanislovas-Michailo Kričevskis, etmono kūmas ir dešinioji ranka, senas karys, Kijevo pulkininkas, kilęs iš senos ukrainiečių giminės Lietuvių Brastos vaivadijoje. Tai jis buvo pagelbėjęs Chmelnickiui pabėgti į Sičių ir ties Geltonaisiais Vandenimis su visa savo dalimi, kuri buvo ukrainietiška, perėjo į sukilėlių pusę. Nuo to laiko jis pasidarė vienas geriausių revoliucijos vadų; tai jis sunaikino Višneveckio pajėgas ties Konstantinovu 1649 m. ir tuojau, nieko nelaukdamas, išvyko prieš Radvilą, kur ir paguldė savo galvą, bet vis dėlto spėjo sutrukdyti Radvilai pasiekti Kijevą. Kai mirtinai sužeistas Kričevskis buvo atvežtas į Radvilos stovyklą, pasakoja jo amžininkas, lenkų metraštininkas, „seni jo pažįstamieji ėmė prikaišioti jam, bajorui, kam nuėjęs su prasčiokais, priminė kiek jis seniau buvo nusipelnęs Karūnai, o jis tik patraukęs pečiais ir griebdamasis už galvos kartojo vis tą patį: „tik pagalvok, nustojau 30 000 kareivių!" ir taip mirė ne savo sukilėliškus veiksmus, o tik kariuomenės nuostolius apgailestaudamas", — pabrėžia lenkas metraštininkas"²⁴.

      Radvila liepė kariškai pagerbti Ukrainos vadą, o kažkas iš jo aplinkos nupiešė mirštantį Kričevskį ir tas. vienintelis žinomas jo paveikslas išspausdintas „Theatrum Europaeum".

      1650 m. „Gazette de Françe" nuolat skelbia žinių iš Ukrainos. /136/ Visos jos, žinoma, oficiozinio pobūdžio. Pažymėtina, kad šis prancūzų vyriausybės laikraštis ypač buvo susidomėjęs Ukrainos etmono planais dėl Moldavijos ir jo santykiais su Turkija. Rugsėjo 22 dieną laikraštis rašė: „Įsibrovę į Moldaviją kazokai Jasuose apsupo Hospodara"²⁵. Lapkričio 5 dieną: „Čia daug kalbama apie etmono Chmelnickio sumanymus dėl Moldavijos: daug kas mano, kad jis nori ją pagrobti ir pats pasiduoti į Turkijos protekciją. Sakoma net, kad Didysis Viešpats pats jam pasiūlęs savo protekciją ir 50 000 kariuomenės, jei jis sutiktų vėl brautis į Lenkiją"²⁶. Lapkričio 26 dieną: „Kazokai privertę Hospodarą sumokėti jiems 100 000 reichstalerių..."²⁷ Gruodžio 3 dieną: „Moldavija išsivadavo pagaliau iš kazokų vedybomis, kurios įvyko tarp etmono Chmelnickio sūnaus ir kunigaikščio dukters"²⁸.

      Pastaroji žinia yra plačiau nušviesta prancūzų pasiuntinio pranešime iš Lenkijos, 1651 m. sausio 4 d.: „Seimas čia vis tebesvarsto karą su kazokais. Tas karas yra taip reikalingas, kad lenkų kunigai paaukojo jam daug pinigų. . . Moldavijos Hospodaras buvo priverstas atiduoti savo dukterį už Chmelnickio sūnaus. Kita Hospodaro duktė yra ištekėjusi už kunigaikščio Radvilos, kuris dabar giminiuosis su Chmelnickiu. Karūna daug nelaimės iš to, kad Lietuvos kunigaikštis ir kazokų etmonas bus giminės"²⁹.

      Prityręs prancūzų diplomatas išsyk suvokė Ukrainos etmono naujos kombinacijos reikšmę. Iš tikrųjų ta kombinacija buvo įdomi ne tik dinastiniu, bet ir politiniu atžvilgiu. Dinastinė sąjunga su Moldavija galėjo padėti ateityje, kai Chmelnickio dinastija bus Šviesiajame soste, kad kovoje su Lenkija būtų aprūpintas kairysis sparnas; kombinacija betgi turėjo ir dar svarbesnės reikšmės, nes tuo pat metu garantavo ir dešinįjį lietuvišką frontą. Panašiai, kaip XVI a. ukrainiečių vadas, Ostrogo kunigaikštis, susigiminiavo su Radvilais, taip dabar Chmelnickis susiartino su Jonušu Radvila per savo sūnaus vedybas, o tai atvėrė perspektyvą lietuvių ir ukrainiečių sąjungai prieš Varšuvą. Ukrainos etmonas gerai žinojo kunigaikščio Radvilos separatistines nuotaikas. /137/

      Tą reikalą suprato ir varšuviečiai, ir buvo juo nemažai susirūpinę, kaip tai matyti iš grafo Bregż pranešimų: „Karalius įtaria kunigaikštį Radvilą slapčiomis bendraujant su Chmelnickiu. Tas kunigaikštis yra protestantų vadas ir jau nuo seniai abejojama jo ištikimybe Lenkijos Karūnai"³⁰.

      Praslinkus vienam mėnesiui, prancūzų pasiuntinys vėl grįžta prie to paties klausimo: „Čia daug skundžiamasi dėl Didžiosios Kunigaikštystės abejingumo karui su kazokais. Tas kraštas ligšiol nėra nieko padaręs karui ir atsisako duoti pinigų kariuomenei surinkti. Įvairiai atsikalbinėdamas, kunigaikštis Radvila nevykdo didžiojo etmono raginimų siųsti kariuomenę į Ukrainą"^3I. Tas pranešimas datuotas 1651 m. kovo 16 d.

      Prancūzijos vyriausybė niekaip nereagavo į gandus apie Chmelnickio sąjungą su Radvila, bent jokių pėdsakų apie tai neliko archyvuose, užtat labai į širdį paėmė etmono planus dėl Moldavijos. 1651 m. vasario pabaigoje prancūzų pasiuntinys Konstantinopolyje rašė į Paryžių: „Kazokų generolas jau kokie metai, kai bendrauja su Porta. Neseniai Didysis Viešpats jam nusiuntė pranešimą: esą Didysis Viešpats ima į savo protekciją kazokų tautą ir kad Jo Aukštybė mielai priimsiąs savo sostinėje Kazokų etmono pasiuntinius"³². Kad Turkija įsigijo naują sąjungininką ir taip sustiprino savo padėtį, Paryžiuje buvo sutikta šaltai. Užsienio reikalų ministeris Brienne pasiskubino pranešti savo pasiuntiniui: „Nesutinku su karaliaus interesais, kad Porta išsyk gautų tokią didelę pajėgą, kaip kazokai"³³.

      Užsienio reikalų ministerijos archyve nedaug yra 1651 m. dokumentų, o „Gazette de Françe", priešingai, jų gausu. Pravartu bus čia juos pateikti.

      1651 m. kovo 18 d.: „Generolas Chmelnickis turi daug didelių išlaidų esamiems prie jo ambasadoriams išlaikyti"³⁴.

      1651 m. birželio 10 d.: „Tai verčia manyti juos lauksiant, kuo baigsis kautynės tarp lenkų ir kazokų, ir tik paskui ką pasirinksiant"³⁵./138/

      Birželio 24 d.: „Šiomis dienomis mieste buvo suimti du šnipai, kuriuos Chmelnickis buvo čia atsiuntęs aprėdytus kaip pavargėliai ir kuriems buvo įsakyta visose kryžkelėse sukelti gaisrus"³⁶.

      Birželio 22 d.: „Neseniai buvo perimtas laiškas, kurį schizmatikų vyskupas buvo rašęs iš Lvovo minimajam Chmelnickiui. Tuo laišku jis kvietė Chmelnickį žygiuoti imti tą miestą, tikindamas, kad galės jį bematant užimti: tai privertė Jo Didenybę įsakyti tuojau jį suimti, kad galima būtų išaiškinti šitos išdavystės smulkmenas"³⁷.

      Liepos pabaigoje Volynėje ties Berestečka ukrainiečiai patyrė katastrofą dėl Krymo chano išdavystės. Lenkų propaganda užpylė Europą pranešimais apie „kazokų hidros sunaikinimą". Beveik tuo pat metu „Gazette de Françe" praneša apie „didelį kunigaikščio Radvilos laimėjimą".

      Tąkart Chmelnickio pastangos nepavyko, ir Radvila 1651 m. birželio pradžioje ėmė žygiuoti Kijevo link, kurio negausi įgula paliko miestą. Rugpjūčio 3—4 dienomis Radvila su savo lietuviška kariuomene įžengė pro Aukso Vartus į Ukrainos sostinę, buvusią jau bemaž tuščią ³⁸. Rugpjūčio 16 d. mieste įvyko didelis gaisras, sunaikinęs beveik visą pakalnę, ir prancūzų pasiuntinys raportuoja apie jo Varšuvoje nugirstus gandus: „Sakoma, Lietuvos kariuomenė padegusi miestą, kad neatitektų jis Karūnai"³⁹.

      1651 m. rugsėjo 3 d. pranešimas: „Kazokai blokavo Radvilą ir jis, palikęs Kijevą, rugsėjo pradžioje susijungė su Karūnos kariuomene. Rugsėjo 28 d. buvo pasirašytas naujas susitarimas su Chmelnickiu Baltojoje Cerkvėje. Jo pasirašyme dalyvavo ir Radvila. Lietuvos kariuomenė negaišdama grįžo namo ir mes jos daugiau nebematysime prieš Chmelnickį, kuris nepraleido progos, kai pasimatė asmeniškai su Radvila pasirašant, jam neprikišęs: „Seniau jūsų kunigaikštiška malonybė niekada su Zaporožės kariuomene nekariaudavo. .."

      Nors Kijevas ir sudegė, bet ukrainiečių kultūra turėjo ir tam tikros naudos iš Radvilos žygio. Jo palydovų tarpe buvo vokietis tapytojas Abraomas von Westerfeldas, kuris nupiešė nemaža Kijevo scenų. Brangaus Kijevo albumo, Westerfeldo darbo, yra išlikusių kopijų Petrapilio Ermitaže. Tos kopijos buvo padarytos XVIII a. pabaigoje karaliui Stanislovui Augustui. Jas išleido J. Smirnovas 1908 metais ir jos ligšiol yra geriausias XVII a. Kijevo istorijos ikonografinis šaltinis./139/

      Prancūzų diplomatija vis labiau domisi Chmelnickio planais Moldavijos atžvilgiu ir Radvilos elgesiu. „Gazette de Françe" 1652 m. gruodžio 21 d. pateikė tokią informaciją: „Etmonas Chmelnickis savo sostinėje jau ėmė kalti nuosavus pinigus"⁴⁰.

      1652 m. sausio mėnesio seimui pasibaigus, prancūzų pasiuntinys kovo 2 dieną kategoriškai praneša kardinolui Mazariniui, kad „kunigaikštis Radvila yra priešingas Karaliui ir lenkų bajorijai. Gudrusis kazokų etmonas vis labiau ir labiau sueina su minimuoju kunigaikščiu" ^4l.

      1652 m, liepos 2 d. ukrainiečiai smarkiai sumušė lenkų kariuomenę prie Batogo, o etmonas Kalinowskis buvo ten ir užmuštas. Savaitei praslinkus skaitome tokį prancūzų pasiuntinio pranešimą: „Čia viešpatauja smarki išgąstis. Sakoma, kazokų generolas nė kiek nesislepia norįs visiškai sunaikinti Karūną. Kaip ir karo su kazokais pradžioje, Vysloje barkos yra paruoštos plaukti į Dancigą. Būklė blogėja dar ir dėl to, kad Didžioji Kunigaikštystė berods nenori kištis į kazokų karą su Lenkija. Tas nenoras pareina nuo kunigaikščio. Radvilos, kurs jau atvirai pasisako prieš Karūną"⁴².

      Liepos 23 d. prasidėjo Lenkijos seimas., trukęs visą mėnesį. Vienu svarbiausiųjų seimo momentų buvo Radziejowskio laiško istorija. Vicekancleris Radziejowskis, susipykęs su Jonu Kazimieru, emigravo į Švediją ir iš ten 1652 m. gegužės pabaigoje išsiuntė žmogų su laiškais Chmelnickiui ir generaliniam raštininkui Vigovskiui Laiškai betgi buvo lenkų perimti ir paskelbti seime. Prancūzų vyriausybė netruko, matyt, gauti tų laiškų nuorašus, nes jie ir šiandien tebėra Nacionalinės bibliotekos rankraštyne⁴³.

      Ir iš tikrųjų Radziejowskio laiškų turinys turėjo labai dominti Paryžių. Lenkų emigrantas tikino Chmelnickį, kad sugebėjo sudominti karalienę Kristiną skriaudomis, kurias kenčia kazokai, ir kad karalienė pasakė esanti pasiruošusi sudaryti sąjungą su Ukraina, jei šioji to norinti. Radziejowskis pataria tuojau siųsti įgaliotus pasiuntinius į Stokholmą sutarčiai pasirašyti. Švedų karalienė puikiai kalbanti ir rašanti graikiškai, ir todėl būsią neblogai, jei ir ukrainiečių pasiuntinys mokėtų graikiškai. Radziejowskis išgyrė dar Kristinos būdą, jos kariuomenės stiprumą ir tikino Švediją esant karo su Lenkija išvakarėse. Kai tik būsianti pasirašyta sutartis su kazokais, švedų kariuomenė tuojau žygiuosianti per Lietuvą ir per Gudiją sususijungti /140/ su kazokais ir tada Ukraina pagaliau pasidarysianti visiškai laisva. Laiško nuorašo paraštėje yra įrašas, kad jis buvo skaitytas prancūzų karališkoje taryboje. Nežinoma, kas ten buvo kalbėta apie t Švedijos planus, bet Radziejowskio laiškas bus tikrai padaręs įspūdį: jis lietė visus Prancūzijos interesus Europos rytuose. Be to, beveik tuo pat metu ir iš Konstantinopolio atėjo nerimą keliąs pranešimas; „Didysis Viešpats pritarė Hospodaro dukters ištekėjimui už Chmelnickio sūnaus ir, be to, dar pažadėjo tam etmonui Moldavijos vienos dalies investitūrą" ¹⁴. Pranešimas datuotas 1652 m. rugpjūčio 9 d.

      Brienne atsakymas į tą pranešimą aiškiai rodo Paryžiaus susirūpinimą: „Galimas daiktas, kad Didysis Viešpats atiduos vieną dieną Moldaviją kazokų generolo sūnui ir kad kazokų įtaka išsiplės tada ligi Dunojaus. Yra betgi senovinė valstybinė išmintis, pagal kurią tie, kurie moka matyti, neturi sutikti su jų kaimyninių kraštų padidėjimu"⁴⁵.

      Bet Timošos Chmelnickio vedybos įvyko. 1652 m. lapkričio 16 d. „Gazette de Françe" praneša: „Etmono Chmelnickio sūnus nuvyko j Vokietiją su 4000 raitelių, bet į Jassų miestą, to krašto sostine, įjojo tik su tūkstančiu. Pereito mėnesio pirmą dieną ten įvyko jo vestuvių su Hospodaro dukterimi apeigos"⁴⁶.

      Senio Chmelnickio planas pasisekė: jis susigiminiavo su Radvila ir ta giminystė greitai turėjo politinių pasekmių. 1653 m. kovo 17 d. prancūzų pasiuntinys pranešė iš Varšuvos, kad ,,Moldavijos Hospodaras, Chmelnickis ir kunigaikštis Radvila slaptai susirašinėja", o balandžio 22 dieną papildo: „Sužinojau, kad du Seimai posėdžiauja, vienas pas Chmelnickį, antras pas kunigaikštį Radvilą; tiedu vadai nusprendė, kad kazokų etmonas jokiu būdu nekariaus prieš Lietuvos Kunigaikštį, o šisai liausis padėjęs lenkams. Lengva buvo numatyti šį susitarimą: tiedu vadai yra giminės"⁴⁷.

      Pasiuntinys čia kalba apie Brastos seimą, įvykusį 1653 m. balandžio mėn., kur Jonušas Radvila gavo Vilniaus vaivadiją. Lenkai buvo labai nusiteikę prieš Radvilą, kuris atvyko į Seimą su 3000 kareivių /141/ ir buvo sutiktas su didesne pagarba negu pats karalius. Ir iš tikro Radvila paveikė seimą neduoti naujų kreditų karui su kazokais. Ta proga Albertas Radvila, Lietuvos kancleris, vadinamosios Nesvyžiaus Radvilų linijos galva, klerikalas ir lenkofilas, melancholiškai pastebi savo memuaruose: „Žečpospolita liko be jokio apgynimo; jos visa viltis nuo šiol — Viešpats Dievas ir Motina Švenčiausioji".

      Rugpjūčiui įpusėjus iš Konstantinopolio į Paryžių prancūzų pasiuntinio siųstos atėjo labai įdomios žinios: „Gausi kazokų pasiuntinybė vieši Konstantinopolyje. Ji čia atsivedė vieną lenkų didiką, apkaustytą, ir padovanojo Jo Aukštybei. Pirmasis Viziris suteikė tai pasiuntinybei audienciją. Kai imperatoriaus rezidentas pasiskundė Pirmajam Viziriui, kam Porta palaikanti Lenkijos priešininkus, tai šis atsakė, kad tai netiesa: Didysis Viešpats, kad ir priimdamas Chmelnickio ambasadorius, jo betgi visiškai nepalaiko. Kad ir būta tokio pareiškimo, tenka atsiminti, jog Rytuose dažnai pasitaiko panašios gudrybės; mane tikina, kad Didysis Viešpats yra labai artimas kazokų etmonui, pas kurį jis išsiuntė pasiuntinį su dovanomis"⁴⁸.

      Prancūzo pasiuntinio tvirtinimai buvo, žinoma, teisingi. Siųsdamas pranešimą, tas pasiuntinys perdavė ir žinias, kurių jis gavo iš savo slapto agento Lvove ir kurios dėstė Lenkijos reikalus. Iš tų žinių paimsime čia tas, kuriose aptariami Varšuvos santykiai su Radvila. Pastarasis — jei tikėsime prancūzų agentu — prikaišiojo lenkams baikštumą, nes jie, turėdami 100 000 kariuomenės, vis šaukią, kad Lietuva nieko nedaranti prieš kazokus, o patys, net ir apsupę Chmelnickį ties Berestečka, negalėjo jo pribaigti. „Bet, — priduria prancūzų agentas, — čia netikima kunigaikščio Radvilos pareiškimais: karalius jį laiko mažai prisirišusiu prie jo karūnos. Jei Lietuva eitų prieš kazokus kaip Karūna, tai Chmelnickis seniai būtų ant baslio pasodintas, bet kunigaikštis Radvila nenori kovoti su kazokais, kurie yra tokie pat schizmatikai ir eretikai, kaip ir jis pats"⁴⁹.

      Matydama aplink Lenkiją vis siaurėjant priešišką ratą, Varšuva ėmė skleisti Europoje smarkią propagandą prieš ukrainiečius. Lenkijos vicekancleris kreipėsi į vokiečių seimą memorandumu, kurio /142/ ištraukas prancūzų pasiuntinys Ratisbonnoje pasiskubino nusiųsti į Paryžių. Lenkai tvirtino kazokų pavojų gresiant visai Europai. Jei tiems barbarams pavyksią sunaikinti lenkų kariuomenę, tai jie pulsią vokiečių žemes ir iš viso visus krikščionis. Panašiai, kaip senovės hunai ir vandalai, kazokai galėsią užimti Vokietiją, Italiją ir Ispaniją⁵⁰. Bet Prancūzijos diplomatija buvo gana blaivi: lenkų verksmai anuomet jos nesugraudino.

      1653 m. rugsėjo mėn. Timoša Chmelnickis, gindamas Sučavojesavo uošvį Lupulą, žuvo kautynėse su lenkais. Jie berte apibėrė Europą savo paskviliais prieš Chmelnickio sūnų, vadindami jį sadistu, erotomanu, barbaru... Pažymėtina, kad visa ta propaganda tada neįtikino Europos. „Theatrum Europaeum" aprašė jaunojo Chmelnickio mirtį objektyviai ir su pagarba narsumui, kurį jis parodė kautynėse. Ir „Gazette de Françe" 1653 m. lapkričio 15 d. tik trumpai pamini, kad „Chmelnickio sūnus mirė nuo žaizdos, gautos puolant Sučavą".

      III

      Pirmoji Maskvos pasiuntinybė Paryžiuje. Ukrainos sąjunga su Maskva. Švedų karaliaus Karolio X įsikišimas. Lietuvos ir Švedijos sutartis Kėdainiuose. Lenkijos padalijimo sumanymai. Rakoczi. Chmelnickis nepasitenkina Švedijos siūlymais. Austrijos imperatoriaus pasiuntinybė Ukrainoje. Kazokų įsibrovimas į Lenkiją. Chmelnickis ir Boguslavas Radvila. Pinsko žemių prijungimas prie Ukrainos. Ukrainos ir Lietuvos bendra siena. Sutartys su Švedija dėl Ukrainos ir Lietuvos nepriklausomybės. Prancūzų atstovas Ukrainoje. Bogdano Chmelnickio mirtis

      1654 m. vieną spalio mėnesio dieną grafas de Brienne, Prancūzijos užsienio reikalų ministras, gavo iš savo pasiuntinio Olandijoježinią, kad Maskvos caro pasiuntiniai vykstą į Paryžių. Čia visi labai susidomėjo ta pirmąja Maskvos pasiuntinybe ir spėliojo, koks galėtų būti jos tikslas.

      1654 m. sausio mėnesį Perejaslavyje Chmelnickis susitarė su caru, kad Maskva ima Ukrainą į savo globą ir apsiima jai padėti kariauti su Lenkija. Chmelnickiui terūpėjo gauti padėjėją karui su Lenkija; jis negalėjo, žinoma, numatyti, kokia nelaime Ukrainai taps tas Perejaslavio susitarimas.

      1654 m. gegužės 2 d. caras Aleksejus Michailovičius paskelbė Lenkijai karą, visiškai nutylėdamas Ukrainą, tik radęs priekabių dėl spausdinamų Lenkijoje knygų prieš Maskvą. Lenkai visiems Europos rytuose girte gyrėsi savo bičiulyste su Prancūzija. Jie skleidė gandus jų karalienę esant Liudviko XIV seserimi, o iš tikrųjų Marie Louise de Gonzague tik išauklėta buvo prancūzų karaliaus kieme. Bet Maskva, būdama toliau nuo Europos, nuoširdžiai tikėjo lenkų propaganda ir, norėdama pasitikrinti prancūzų neutralitetą, išsiuntė į Prancūziją pasiuntinybę, kad paaiškintų karo priežastis.

      1654 m. spalio mėn. pas de Brienne atvyko vienas valdininkas iš Rouen uosto ir atsivedė su savimi atvykusios iš Maskvos pasiuntinybės /143/ vertėją. Tai buvo flamandas iš Maskvos, pavarde Vizneris, kurį olandai ir priskyrė prie pasiuntinybės. Vertėjas kalbėjo flamandiškai ir rusiškai, bet nė žodžio nemokėjo prancūziškai. Po visą Paryžių buvo ieškoma, kas mokėtų rusiškai, bet tokio žmogaus nesurado. Pavyko tik surasti vieną bankininką kalbantį flamandiškai: su jo pagalba Brienne suprato, kad Maskvos pasiuntinybė jau yra Havre ir kad ji prašanti pinigų kelionei į Paryžių.

      Iš Berlise Faure, prancūzų kiemo protokolo šefo, atsiminimų (išlikusių Prancūzų akademijos rankraštyje)⁵¹, mes galime susekti smulkmeniškai, kaip sekėsi pirmajai rusų pasiuntinybei Prancūzijoje. Prancūzų finansinė padėtis tada buvo ne per geriausia, be to, ministras Mazarinis labai šykštus, ir vertėjui buvo atsakyta, kad kol kas karalius neduoda nė skatiko, o kai pasiuntinybė bus jau atvykusi į Paryžių, tai tada ir paaiškės, kas darytina.

      Tuo tarpu Maskvos pasiuntinybė, vadovaujama Konstantino Gerasimovičiaus Naščiokino ir djako Bogdanovo, negaišo laiko ir per kelias dienas atvyko į Saint-Denis, kur apsistoję apsigyveno viešbutyje A l'epée du Roy ir laukė pinigų. Po ilgų pasitarimų tarp regentės Onos Austrietės, Mazarinio ir finansų ministro buvo nuspręsta atidaryti rusams kreditą 2400 svarų. Tai buvo labai kukli suma: Paryžiuje daugiau buvo leidžiama mažos vokiečių kunigaikštystės pasiuntinybei išlaikyti.

      Lapkričio 1 d. Berlise Faure su karaliaus dvaro karietomis išvyko į Saint-Denis. Maskvos pasiuntiniai susėdo į dvi karietas: į pirmąją pats pasiuntinys su djaku, į antrąją — pasiuntinybės sekretorius, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos valdininkas ir flamandas. Aštuoni įvairiaspalviais rūbais aprėdyti tarnai lydėjo karietas. Paryžiečiai atsidėję apžiūrinėjo pasiuntinių ilgas barzdas ir aukštas kepures, ir visi nusprendė čia būsiant ne kieno kito, o turkų ar gal net ir persų pasiuntinių.

      Lapkričio 9 dieną buvo paskirta audiencija pas karalių. Pagal papročius pasiuntinys pirmiausia turėjo prisistatyti regentei Onai Austrietei. Bet Naščiokinas griežtai atsisakė laikytis dvaro etiketo: jis norėjo turėti reikalų tik su pačiu karaliumi. Prancūzai labai pasipiktino. Visa diena išėjo besiginčijant, bet prancūzai pagaliau nusileido. Pirmą vakarą Louvre rūmuose įvyko audiencija. Mažametis. Liudvikas XIV, apsuptas užsienio reikalų ministerio de Brienne ir dvariškių, priėmė pasiuntinius dideliame Louvre salone, kurio šiandien neliko nė pėdsakų. Naščiokinas įteikė caro laišką ir ėmė vardyti visus savo monarcho titulus. Vertėjai buvo jau beverčią, ką jis pasakė, kai Naščiokinas staiga perpyko, kam karalius neatsistojo, išgirdęs dėstant caro titulus.

      Aleksejaus Michailovičiaus laiškas žuvo, bet Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje išliko jo ranka rašytas nuorašas (Français. N 20161). Tai buvo tiesiog kaltinamasis aktas lenkams, kam jie savo /144/ spaudiniuose visaip iškraipė caro titulus. Įrodymui Naščiokinas pristatė nemaža lenkiškų knygų, kuriose „visos tos bjaurybės buvo išspausdintos". Knygos, beje, neišliko.

      Pasibaigus audiencijai pas karalių, Naščiokinas buvo nuvežtas pas regentę, kur vėl jį ištiko piktumas. Vertėjas, neapsipratęs su slavų rašysena, susipainiojo bedėstydamas caro titulus. Pasiuntinys vėl supyko. Daug vargo turėjo Ona Austrietė, kol jį nuramino.

      Dienos ėjo. Pasiuntinys, rodės, pamiršo ir savo uždavinį. Kai Berlise Faure pasisiūlė parodyti jam miestą, Naščiokinas atsakė, kad Paryžius jo nedominąs. Daugiausia laiko pasiuntinys leido girtuokliaudamas su savo djaku, ir vargšas protokolo šefas pasibaisėdamas užrašė į savo atsiminimus, kad pasiuntinybė kasdien išgerdavo iždo sąskaita aštuonis litrus degtinės. Nusigėrę pasiuntiniai kėlė triukšmą ir muštynes. Vieną kartą muštynės kilo tokios, kad garbės gvardija, [ šveicarai, turėjo įsikišti.

      Šitaip praslinko 20 dienų. Prancūzų vyriausybė, kuriai visa tai gerokai įkyrėjo, pavedė protokolo šefui Berlise Faure išsiųsdinti pasiuntinius. Naščiokinas, nė kiek dėl to neįsižeidęs, pareikalavo tik karaliaus laiško carui. Pagaliau karalius atsakė, siūlydamasis būti tarpininku tarp Maskvos ir Lenkijos. Keistieji pasiuntiniai po ilgų derybų pagaliau paliko Paryžių, kur po jų liko ne itin malonūs atsiminimai.

      Nors Naščiokinas nė žodžiu neprasitarė apie Ukrainą, bet Paryžius vis dėlto gerai žinojo tikrąją padėtį, tai matyti ir iš prancūzų pasiuntinių pranešimų. 1654 m. gegužės 4 d. prancūzų pasiuntinys rašė iš Varšuvos: „Kazokų etmonas Chmelnickis, visur surandąs Lenkijai priešininkų, susibičiuliavo su Didžiuoju Maskvos kunigaikščiu. Jie sudarė globos ir draugystės sutartį ir didysis kunigaikštis įsigijo tuo būdu didelę ginkluotą pajėgą. Tas Chmelnickio žygis sukėlė čia daug nerimo, bet manoma, kad ta sutartis ilgai netruks: Didysis Kunigaikštis yra barbariškas, despotiškas viešpats ir jis nepakęs laisvos kazokų tautos"⁵².

      Po trijų dienų Chanut rašė iš Švedijos: „Didžiojo Maskvos Kunigaikščio pasiuntiniai atvyko į Stokholmą ir tvirtina, kad Ukrainos kazokai jau šeši mėnesiai, kai pripažino Maskvos kunigaikščio globą. Švedijos kancleris atsakė negirdėjęs nieko apie kai kalbant"⁵³.

      Birželio 1 dienos pranešimas iš Varšuvos buvo toks: „Man tvirtinama, kad Didžiojo Maskvos Kunigaikščio pasiuntiniai atvyks taip pat ir į Jo Didybės rezidenciją. Lenkijoje nieko nežinoma, ko tie /145/ pasiuntiniai atvyksta, bet iš visko matyti Didįjį Kunigaikštį gerai pasiruošus karui, kurį sukėlė kazokų etmonas" ⁵⁴.

      Todėl ministras de Brienne 1655 m. vasario 2 d. savo pasiuntiniui į Švediją rašė: „Maskviškiai pasiuntiniai nieko nesakė apie kazokus, bet kazokų priklausymas Maskvai nėra malonus karaliaus — suprask, prancūzų — interesams"⁵⁵.

      Prancūzija nusistatė priešiškai Ukrainos sąjungai su Maskva. Tai matyti ir iš 1654 metais „Gazette de Françe" spausdintų žinių, kurių čia keletą pacituosime.

      Balandžio 25 dieną: „Archimandritas pasitraukė iš Kijevo miesto dėl permainų, kurių maskviškiai dvasininkai padarė jo bažnyčioje: ir Chmelnickis nenorėjo pakęsti, kad Didžiojo Kunigaikščio atsiųstieji palatinai turėtų daugiau galios negu jis pats"⁵⁶.

      Gegužės 2 dieną: „įsisteigę Ukrainoje palatinai vis imasi perdirbti jos provincijos įstatymus ir sutvirtinti ten savo viešpaties valdžią, kad Chmelnickis jos niekaip negalėtų sumažinti, kai jis įsigeis nebesilaikyti sudarytos su maskviečiais sutarties, į tai jau ir dabar jis atrodo smarkiai palinkęs, nes tas etmonas bijosi — o jis turi pamato bijotis — kad didysis kunigaikštis, gerai įsigalėjęs kalbamoje provincijoje, nepanorėtų atimti iš jo visų gėrybių"⁵⁷.

      Kaip matome, prancūzų oficialus laikraštis buvo gerai informuotas ir jis išsyk pastebėjo Maskvos konfliktą su Ukraina, kuriame Prancūzijos simpatijos nebuvo Maskvos pusėje.

      Respublika pasirodė bejėgė atremti puolančius iš rytų priešininkus. Maskvos kariuomenė bematant užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. „Vilniuje, — kaip praneša prancūzų agentas Des Noyers, — išmušė visus gyventojus, vyrus ir moteris, ir sunaikino puikią Šv. Kazimiero koplyčią". Tuo pat metu daugiatūkstantinė Chmelnickio kariuomenė puolė pietuose. Išmušė ir Švedijos, atidžiai sekusios Respublikos įvykius, valanda. Kristinos įpėdinis, jaunasis Karolis Gustavas, kalbant Bossuet žodžiais, „puolė Lenkiją kaip liūtas ir, laikydamas savo auką naguose, ruošėsi jau ją sudraskyti". Lenkija atsidūrė visiškos /146/ katastrofos akivaizdoje, ir jos rezidentas Paryžiuje melste meldė kardinolą Mazarinį suteikti pagalbą, neužmiršdamas pridėti, „kad visų dabarties nelaimių Lenkijoje šaltinis yra Chmelnickis".

      Paryžius ir pats tai žinojo. Prancūzijos pasiuntiniu prie Švedijos Karolio X dabar buvo talentingasis d'Avangour, kuris karalių lydėjo visuose jo karo žygiuose ir kuris buvo jo gerbiamas, D'Avangour taip pat buvo geruoju ir su kancleriu Oxenstierna, todėl jo pranešimai ypač vertingi. 1655 m. gegužės 11 d. d'Avangour jau rašė ministrui de Brienne apie Lenkijos likimą: „Priešininkai dalinasi Karūną ir daro tai taip, lyg jos niekada nebūtų buvę"⁵⁸.

      Penkioms dienoms praslinkus jis vėl rašo, šį kartą paliesdamas ir Lietuvos reikalus: „Kunigaikštis Radvila slapčiomis bendrauja su Švedijos karaliumi. Tos derybos, žinoma, pasiseks: tas kunigaikštis į jau seniai nori nusikratyti Lenkijos karaliaus priklausomybės"⁵⁹. Garsioji Kėdainių sutartis tarp Lietuvos ir Švedijos buvo pasirašyta 1655 m. spalio 20 d., o po aštuonių dienų d'Avangour rašė savo vyriausybei: „Švedijos karalius pripažino Lietuvos valstybę. Ir Švedų Didybė apsiima grąžinti kunigaikščiui Radvilai Maskvos didžiojo kunigaikščio užkariautąsias žemes. Atrodo, kad Lenkijos karaliui nebelieka daug vilčių atgauti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Siunčiu tamstai tą svarbų aktą"⁶⁰.

      Iš tikro to dokumento nuorašas yra archyve, bet dar įdomiau, kad Mazarinis nusprendė supažindinti su juo prancūzų visuomenę ir davė jį paskelbti „Gazette de Françe". To laikraščio 1655 metų Nr. 68 (1413—1416) yra tekstas: „Acte d'hommage rendu par la Noblesse et les Estats du Grand Duché de Lithuanie ą Sa Majesté Suédoise. Donné ą Keydan au mois d'octobre 1655"⁶¹.

      Kitais, 1656 m., sausio 3 d. d'Avangour patvirtino savo vyriausybei, kad „Švedijos karalius yra Žemaitijos viešpats sutarties su kunigaikščiu Radvila dėka, kuris yra tame krašte visagalis"⁶². Bet tik šešios dienos tepraėjo, kai tam pasiuntiniui teko pranešti į Paryžių, kad „kunigaikštis Radvila mirė Tikocine, bet Lenkijos karaliui /147/ mažai iš to naudos. Mirusio kunigaikščio pusbrolis kunigaikštis Boguslavas Radvila nori vykdyti viską, ką velionis buvo prižadėjęs padaryti Švedijos karūnos naudai"⁶³. Dar dviem dienom praslinkus, d'Avangour slapčiomis sužinojo, kad „Švedijos kancleris karaliaus įsakytas paruošė Lenkijos Karimos padalijimo projektą taip, kad švedams tektų kraštas tarp Necos, Vartos, Vyslos, Bugo, Dauguvos ir jūros, vadinasi, visos pajūrio provincijos. Keletas vaivadijų, Palenkė, Pagirys ir dalis Lietuvos sudarys nepriklausomą kunigaikštystę su Radvilų dinastija. Kitos Lenkijos dalys atiteks Elektoriui ir kazokams"⁶⁴. Kaip matysime, tas projektas netruko įgauti sutarties formą.

      Labai įdomus prancūzų pasiuntinio Lenkijoje de Lumbres 1656 m. gegužės 3 d. pranešimas: „Lenkijos didikai labai bijosi, kad Švedijos karalius nepaskelbtų laisvės baudžiauninkams ir kad jis jų nepašauktų j karą prieš savo ponus"⁶⁵.

      Karolis X ėjo j vis artimesnius santykius su Chmelnickiu ir 1656 m. liepos 29 d. „Gazette de Françe" pranešė, kad „švedų karalius ima kazokus j savo globą ir kad jis jiems nusiuntęs savo pasiuntinį Frissandorfą, buvusį pirmą rezidentą Portugalijoje". Iš tikrųjų reikalas dar nebuvo priėjęs ligi protektorato.

      1656 m. Karolis X paėmė Varšuvą, tai padarė Europai didelį įspūdį. D'Avangour skuba duoti žinią j Paryžių apie Karolio X pasimatymą su Brandenburgo kunigaikščiu valdovu Fridrichu Wilhelmu: ,,Jie leido laiką ilgose ir puikiose iškilmėse, bet neužmiršo ir Lenkijos Karūnos padalijimo. Aš žinau, kad lenkų bajorija labiausiai dreba dėl Dancigo ir Elbingo uostų, per kuriuos jie parduoda savo javus, medžius ir kanapes. Kad tik galėtų tuos uostus išlaikyti, lenkai yra net pasiryžę atsisakyti Lietuvos"⁶⁶.

      Lenkų istorikai nuolat kalba, kad lenkai gynę krikščionybę nuo islamo. Iš tikrųjų tai buvo ne jų, o lietuvių ir ukrainiečių darbas. Budingas šituo atžvilgiu yra d'Avangour 1656 m. rugsėjo 5 d. pranešimas: „Lenkai su savo sąjungininkais totoriais sunaikino Prūsuose 15 miestų, 250 sodžių ir 40 bažnyčių. Liubeke Lenkijos karaliaus ir karalienės akyse buvo parduodami vyrai ir moterys, kaip /148/ Konstantinopolio turguose. Visų moterų brangiausioji tekainavo 30 dukatų" ⁶⁷.

      Kažkoks prancūzų agentas, tikriausiai dvasininkas, kuris dėl nežinomų priežasčių buvo gavęs audienciją pas kanclerį Oxenstierna, 1656 m. rugsėjo 15 d. rašo kardinolui Mazariniui, kad švedų karaliaus sluoksniuose neabejojama lenkų valstybės išnykimu — „cuius [partem Mosco, aliam Cosacis, aliam Transylvano, aliam Razivilio suecus distribuet".

      Tenka pažymėti, kad tuo metu Mazarinio simpatijos buvo Karolio X pusėje dėl to, kad lenkų karalienė (Jonas Kazimieras iš viso mažai reiškė politiniame gyvenime) atvirai vedė austrofilišką politiką. Suprantama Mazarinio instrukcija savo pasiuntiniui prie Karolio X, kad jis išaiškintų Chmelnickio pasiuntiniams, „kiek jų interesams kenkia imperatoriaus sąjunga su Lenkija".

      Netikėtai Lenkija įgijo ir dar vieną tvirtą priešininką: 1656 m. gruodžio 31 d. Transilvanijos kunigaikštis Jurgis Rakoczy, susitaręs su Chmelnickiu ir su Boguslavu Radvila, įsibrovė į lenkų žemes. D'Avangour, gavęs Rakoczy karo paskelbimo manifestą, kuriame Transilvanijos kunigaikštis pasiremia tarp kitko ir savo sąjunga su kazokais, pasiskubino jį persiųsti savo vyriausybei į Paryžių⁶⁸.

      Nusiminimo apimtas Jonas Kazimieras kreipėsi oficialiu laišku pagalbos į Austrijos imperatorių. Viena, ypač kai jos pikčiausias priešininkas Rakoczy nuėjo prieš lenkus, griežtai stojo Lenkijos pusėje. Lenkijos išganymo aktas gulėjo tada Čihrine, Chmelnickio sostinėje; į jį tad imperatorius ir išsiuntė savo oficialų pasiuntinį arkivyskupą Parcevičių. Dar tam pasiuntiniui esant kelionėje, kuri buvo ilga, į Čihriną atvyko Karolio X pasiuntinys Velingas ir atvežė Chmelnickiui tokius švedų karaliaus pasiūlymus: jam atiduodamos Kijevo, Černigovo ir Braclavo vaivadijos, bet užtat švedams paliekamos Dniepro, Dniestro, Bugo komunikacinės arterijos, o pats Chmelnickis tampa švedų karaliaus vasalas. Dėl tokių sąlygų Chmelnickis atsisakė kalbėtis su švedų diplomatu ir per savo kanclerį Vigovskį pasakė Velingui, kad arkliai [grįžti namo yra jau jam paruošti, nes Chmelnickis reikalaująs, kad „Karališkoji Didybė atiduotų pilną teisę į senovės Ukrainą ir Roksolianiją ten, kur buvo graikiškas tikėjimas ir kur kalba dar ir tebesanti, vadinas ligi Vyslos". Velingas netrukdamas suplėšė Vigovskio akyse karaliaus instrukcijas su Ukrainos etmonui nepriimtinomis sąlygomis⁶⁹.

      1657 m. kovo 1 d. į Čihriną atvyko arkivyskupas Parcevičius,. austrų imperatoriaus pasiuntinys, ir atvežė jo asmeninį laišką, kur siūlė savo tarpininkavimą tarp Chmelnickio ir Jono Kazimiero. Balandžio 18 d. /149/ etmonas įteikė savo atsakymą imperatoriui: jis, girdi, sutinkąs susitaikyti su Lenkija, bet tik su sąlyga, kad jo valstybės vienybė nebūtų pajudinta: „Si tamen securitati integritatique status nostri nulla inferatur injuria"⁷⁰. Parcevičius praneša imperatoriui, kad nustebo radęs Čihrine visą diplomatinį korpusą: du švedų pasiuntinius, du Rakoczio, kunigaikščio Boguslavo Radvilos pasiuntinį, Maskvos pasiuntinį, turkų, totorių, Lenkijos, Moldavijos ir Valakijos pasiuntinius. O prancūzų pasiuntinys Varšuvoje de Lumbres, sužinojęs apie imperatoriaus pasiuntinybę pas Chmelnickį, įspėja kardinolą Mazarinį, kad „reikią atsidėjus sekti imperatoriaus kombinacijas Ukrainoje ir Lietuvoje". Kunigaikštis Boguslavas Radvila irgi turįs kažkokių santykių su imperatorium.

      Savo atsakyme imperatoriui Chmelnickis nutylėjo tai, ką prancūzų pasiuntinys Švedijoje Terlon pranešė į Paryžių, būtent, kad 1657 m. balandžio 11 d. švedų kariuomenė, paties Karolio X vedama, susijungė su Rakoczio kariuomene ir su kazokais, kurių vadas buvo Antanas Ždanovičius, senas kazokų ir lenkų karo veteranas. Koalicinių kariuomenių susitikimas buvo paminėtas puikiomis iškilmėmis. Griežė muzika, griaudė patrankos ir atrodė, iyg Lenkija būtų laidojama⁷¹. Kunigaikščio Radvilos atstovas kėlė taurę už sąjungininkų laimę, nes dalijant Respubliką ir jam turėjo atitekti nemaža dalis. Kariuomenės nužygiavo pirmyn; Ždanovičiaus kazokai naikino viską, kas jiems kliuvo pakelyje. Minėtas prancūzų pasiuntinys Terlon, kuris buvo drauge su švedų karaliumi prie kariuomenės, rašė į Paryžių: „Kazokai naikina viską, nieko nepalikdami. Mūsų žygis yra ne kas kita, kaip didžiulis degantis laužas"⁷².

      Ukrainiečių kariuomenė iš tikrųjų buvo gavusi įsakymą viską pakelyje naikinti, tik neliesti pačių ukrainiečių gyvenamųjų žemių, o ypač Lvovo, dėl kurio Chmelnickis buvo davęs tokį gerai žinomą įsakymą: „su šito miesto gyventojais turi būti elgiamasi kaip su mūsų pačių žmonėmis".

      Prancūzų pasiuntinys Varšuvoje de Lumbres birželio viduryje parašė savo vyriausybei į Paryžių, kad Chmelnickis „tiek yra susidėjęs su kunigaikščiu Radvila, kad net sutinka eiti prieš didįjį — suprask, Maskvos — kunigaikštį, kad tik jam įtiktų" ⁷³. Prancūzų pasiuntinių žinios buvo tikros: Jonušui Radvilai mirus, Ukrainos etmonas pasiėmė į savo globą sunašlėjusią Lietuvos vado šeimyną ir pareikalavo iš caro, kad tasai grąžintų visas žemes, kurias jis buvo konfiskavęs, Jonušo Radvilos šeimynai. Kunigaikščiui Boguslavui Chmelnickis pažadėjo ginsiąs jo žemes nuo caro net ir ginklu, jei būtų reikalas./150/

      Chmelnickis ligi pat mirties atsidėjęs laikėsi ukrainiečių ir lietuvių sąjungos idėjos. 1657 m. birželio 20 d. įvykis tą idėją dar sutvirtino.

      Tą dieną Čihrine įvyko „Pinsko bajorijos maloningųjų ponų priesaiką etmonui Bogdanui Chmelnickiui". Nuo tos dienos Ukraina turėjo bendrą sieną su nepriklausoma Lietuva, o ta siena skyrė Lenkiją nuo Maskvos, kurios buvo tiek Ukrainos, tiek Lietuvos priešininkės. Tai, kas Kijevo Rusios epochoje buvo žinoma kaip Turovo-Pinsko žemės, po Liublino unijos sudarė Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje Lietuvių Brastos vaivadijos Pinsko pavietą. Čia ir oficialiuose aktuose išliko ukrainiečių kalba, nes nebuvo lenkinimo. Pinsko bajorija visada buvo tiltas tarp Ukrainos ir Lietuvos. XV a. pradžioje ta bajorija rėmė kunigaikštį Švitrigailą prieš Jogailą. Ta pati bajorija 1440 m. Verbos savaitę „visiems Rusios ponams ir vyrams nusprendus" užmušė didįjį kunigaikštį Žygimantą, tuo atsikeršydama, kam tas Žygimantas prieš penkerius metus surengė skerdynes Švitrigailai kautynėse ties Šventosios upe. Pinsko kunigaikštis Jurgis jau tada jėga išgelbėjo Volynę nuo prijungimo Lenkijai ir nedavė atplėšti nuo Lietuvos ukrainiečių žemių. O XVI a. pabaigoje Florijonas Giedraitis, Povilas Kmita ir kiti „Pinsko žemininkai" ginklu kovojo prieš „lenkų naujybes", vadinasi, prieš lenkinimą. Kaip matome, Chmelnickis ir Pinsko bajorija laikėsi senų tradicijų.

      De Lumbres viso to nežinojo, bet pranešdamas kardinolui Mazariniui apie Pinsko bajorijos sąjungą su Ukrainos etmonu, tvirtino tatai įvykus pagal Boguslavo Radvilos patarimus, tai, žinoma, labai galimas daiktas. Anų laikų Europai buvo suprantama, ką reiškia ukrainiečių ir lietuvių ryšiai. Tai matyti kad ir iš retų rečiausios olandų brošiūros „Kluchtighe Samenspraek tusschen Poolen, Sweden en andere Potentaten (s. 1. 1657. 4°. fl. 4)". Ji surašyta eilėmis, dialogo tarp Chmelnickio, Jono Kazimiero, Jonušo Radvilos, Prancūzijos, Olandijos forma. Jos autorius anonimas.

      O Ukrainoje senas etmonas gyveno paskutines savo dienas: dešimt metų kasdieninio karo, organizacijos, diplomatijos pakirto ir tą geležinį organizmą. Bet prieš mirdamas jis matė savo idėjų laimėjimus, ir ne Chmelnickio kaltė, kad jo įpėdiniai nustojo visko, ką jis buvo ginklu ir protu įgijęs.

      Karolis X nusileido Chmelnickiui visur kur ir į Čihriną atvyko garsus pasiuntinys Lilienkrona su švedų karaliaus aktu, užleidžiančiu etmonui visas Lenkijos ukrainietiškas žemes⁷⁴.

      Karolis X pripažino Ukrainos nepriklausomybę visose jos etnografinėse žemėse, išskyrus Palenkę, kuri teko Boguslavui Radvilai. Karolis X ir Chmelnickis garantavo Radvilai suvereninį valdymą Slucko kunigaikštystės, Naugarduko vaivadijos ir kitų Lietuvos žemių,/151/ kurios buvo pasienyje su Ukraina. Iš savo pusės Ukrainos etmonas ir Lietuvos kunigaikštis garantavo Karoliui X tas Lenkijos žemes, kurios turėjo tekti Švedijai. Nuo Juodosios ligi Baltijos jūros įsikūrė Ukrainos, Lietuvos ir Švedijos koalicija taip, „lyg Lenkijos Karūnos niekados ir bute nebuvo", kaip kad pranešė Maskvos pasiuntinys Buturlinas.

      1657 m. birželio 22 d., būdamas jau mirties patale, etmonas priėmė kuo iškilmingiausiai Lilienkroną, tyčia į tą priėmimą sukvietęs daug diplomatų, kurių tarpe buvo ir maskviškiai. Vakare etmonas liepė nunešti jį patį j švedų pasiuntinio būstinę, vadinasi, padarė jam revizitą.

      Tuo metu Čihrine buvo jau ir prancūzų pasiuntinys. Prancūzija negalėjo likti abejinga naujam Rytų Europos politiniam centrui. Prancūzų bajoras Celiorieris, ilgai tarnavęs švedų kariuomenėje, supratęs kiek ir ukrainiečių kalbą, išvyko į Čihriną. Kancleris Vigovskis priėmė jį draugiškai, tikindamas, kad Chmelnickis gerbia didelį ir galingą prancūzų karalių, užimantį tokią aukštą vietą krikščioniškame pasaulyje. Celiorieris pats Chmelnickio, matyt, nepažinojo, bet dalyvavo jo laidotuvėse, kurios, kaip jis pranešė savo vyriausybei, „buvusios visų gražiausios kazokų krašte"⁷⁵.

      Bus ne pro šalį ir mums čia kiek geriau tas laidotuves prisiminti. Etmonas mirė 1657 m. birželio 27 d., bet su laidotuvėmis užtrukta visas mėnuo. Rugpjūčio 23 d. jis buvo palaidotas jo gimtojoje Subotovo viensėdijoje. Palaidojus bažnyčioje po baldakimu buvo pastatytas velionio paveikslas su užrašais apie jo nuopelnus tėvynei. Etmono asmens sekretorius Samuelis Zorka pasakė prakalbą, kurios nuorašai ilgą laiką paskui vaikščiojo po Ukrainą:

      „Maloningieji ponai pulkininkai, Zaporožės kariai ir visa Ukraina! Dingo linksmybės valandos, tenka klausytis liūdesio šauksmų ir akys plūsta ašaromis, nes laidojame etmoną mūsų Bogdaną Chmelnickį, tikrai paties Dievo mums duotąjį vadą, kuriam betgi mirtis nepasigailėjo pakirsti gyvenimą.

      Palikęs nemirtingą garbę, mirė tas gerasis vadas, šalia kurio ne tik mes, jo padėjėjai, bet ir visa Ukraina galėjo tikėtis ilgų ir laimingų metų. Mirė tasai, kuriam drauge su jumis visagalė Dievo ranka gelbėjo nugalėti sarmatus (lenkus), nes jūs gynėte savo teises ir laisves. Mirė tas, nuo kurio patrankų ir šautuvų drebėjo ne tik Lenkijos, bet ir Konstantinopolio pilių bei tvirtovių sienos. Mirė tas, kurio darbu atgaivintos Ukrainos teisės ir laisvės galėjo nebeišnykti.

      Neužtektų laiko išdėstyti čia visus riteriškus žygius, kuriuos jūs, etmono Chmelnickio vedami, atlikote ėmę ginti lenkų pamintąsias mūsų teises. Teapsako tuos žygdarbius žmogiška kalba laukai ir slėniai, verpetai ir kalnai. Teapsako, ką jūs su Dievo pagalba nuveikėte ties Geltonaisiais Vandenimis, ties Korsuniu, ties Pilavcais, Zbaražu, Zborovu, tiek Berestečka, ties Baltąja Cerkve, ties Podolės Kamenecu, /152/ Žvancu, Batohu, Ochmatovu ir ties daugeliu kitų vietų, kulių čia ir neminiu.

      Į tave, mylimas mūsų Vade, kreipiuos kuklia mano kalba! Garbingos Zaporožės kariuomenės ir visos Ukrainos etmone, Bogdanai Chmelnicki! Klausiu tavęs, keturių lentų užkalto, kreipiuosi į tave, dabar tokį tylų, į kurio balsą dar visai neseniai atsiliepdavo 100 000 kariuomenės!.. Pasakyk mums vieną tik žodį, išmokyk mus, ką turi-įme daryti?"

      Šioje jausmingoje prakalboje jaučiamas Chmelnickio padėjėjų nerimas, ar sugebės jie tęsti didžiojo etmono pradėtąjį darbą. Deja, jie to nesugebėjo.

      Rugsėjo 2 d. de Lombres pranešė kardinolui Mazariniui apie etmono mirtį ir ta proga dar pridūrė: „Per tuos dvejus metus karalius nustojo savo svarbiausiųjų priešininkų: generolo Chmelnickio ir kunigaikščio Jonušo Radvilos. Kunigaikštis Boguslavas Radvila yra tokio pat nusistatymo, kaip ir velionis jo pusbrolis. Koks bus kazokų likimas, sunku dar numatyti"⁷⁶.

      Paryžius, 1931 m. spalis

      * * *

      ¹ „Ce royaume-ci est sous le signe de deux divinites qui sont Venus et Bacchus".

      ² „Qu'est devenue cette redoutable cavalerie qu'on voit fondre sur l'ennemiavec la vitesse d'un aigle? Oł sont ces āmes guerriers, ces marteaux d'armestant vantés et ces arcs qu'on ne vit jamais tendus en vain? En mźme temps laPologne se voit ravagée par le rebelle Cosaque et le Moscovite infidčle. Toutnage dans le sang et on ne retombe que sur des corps morts. Il ne reste qu'ąconsidérer dequel cōté allait tomber ce grand arbre ébranlé par tant de mains etfrappé de tant de coups ą sa racine ou qui en enleverait les rameaux".

      ³ „Sta viator parum, qui cito permeas Poloniam. Ad quid morari diu? Nontua in hac Polonia statio, quam neque rex neque lex nec regit ratio. Paululummorare, diu mirare, regnum sine rege, rempublicam sine lege, imo ne sis otiosus,vide curiosus, multos reges, nullum regem, muitas leges, mullum legem. Etenimmulti volunt sed non possunt regnare, omnes possunt leges condere, sed non observare, et cum omnibus omnia liceant, omnes in omnibus peccant. Pro libertate habent licentiam, pro legibus suum velle, pro prudentia pertinaciam, impudentiam, pro justitia rapinam, et sic ambitus dominandi, contumatia parendi, in suum omnia vertunt et convertunt. Unde leges ex leges, curia furia, comitia convicta, sessiones scissiones, constitutiones civillationes, clerus non verus. Praesules inutiles, ministri sinistri, senatores proditores, nobilitas mobilitas, tribunalia venalia, civistates egestates, municipia mancipia, pagi vagi, rura obscura, belli directores raptores, praefecti impertecti, officiales ³llis aequales, equitator praedator, peditatus nudatus, infanteria miseria, militia malitia, bellum imbellum, pugna fuga. His visis at auditis viator abi chare, et nobis meliora precare".

      ⁴ Žr. mano straipsnį „Ona Jaroslavo — Prancūzijos karalienė" // Stara Ukraina. Lvovas, 1925. Nr. 6. Ten irgi pateikta to herbo reprodukcija.

      ⁵ Ukrainiečiai Sorbonoje // Ukrainska Tribuna. 1922. Nr. 112.

      ⁶ „Il faut tenir la paix avec les Cosaques" // Bibliothčque Nationale. Paris(rankraštis): franc. Nr. 2104 fol. 43.

      ⁷ „Ils ont leurs propres lettres Slavonnes approchantes de lettres grecques,comme les Serbes, les Lithuaniens et les Bulgares". (1578 m. rugpjūčio 20 d.pranešimas // Bibliothčque Nationale. Paris (rankraštis) supl. franc.).

      ⁸ „Lepolis est la ville Metropolitane, combien qu'autrefois ce eut été Kiiovie.Les Russiens disent leur Messe en langue vulgare... Etait jadis Chiovuie villeprincipale des Russiens ą présent ruinée et voit parmi les halliers ronces et espines, les ruines et les mémoires de ces bātiments, tant des maisons royales queprinces et de saincts temples et monastčres desquels les ruines désolés se voyentencore prés des montagnes".

      ⁹ Pirmieji tomai pradėjo eiti 1604 m. Pirmas pilnas leidinys prancūzų kalbaišėjo Londone tik 1734 m.

      ¹⁰ „L'effroi a été si grand en celle ville qu'il ne se peut dire. 16 barques decosaques étant venues ces jours passés jusq'ą la colonne de Pompei proche del'embouchure du Canal de la Mer Noire prendre des Caramussols, brūler et

      saccager des villages dont l'épouvante fut telle que force personnes de Pera et

      Cassombacha vers l'Arsenal sauvaient déją leurs meubles".

      ¹¹ Cette nouvelle donne plus d'étonnement a Constantinople que tous lesprojets du Roi de Perse. (De Gecy rankraščiai: Bibliothčque Nationale Paris,Français Nr. 16147—16148; Collection Dupuy. Vol. 772, fol. 411—434).

      ¹² „Le seul nom des Cosaques était l'effroi et la terreur de Constantinople;car comme on eut semé par la ville un bruit qu'ils revenaient, le fer et le feuą la main, pour mettre tout ą sang et en cendres. Les Turcs n'ayant point d'autresrémčdes, que le désespoir, qui tient en pareils rencontres de la lācheté marqučrent des francs (ainsi appellent ils les chrétiens) par les croix qu'ils firentą leurs portes, et la nuit rompant leurs fenźtres a coup de pierres, criaient etmenaçaient de faire main basse sur eux. Ce qui montrait évidemment et le dé-sorde de leurs affaires et la faiblesse de leur État".

      ¹³ Esu jau kitur smulkiai papasakojęs apie šį dar nežinomą Chmelnickiogyvenimo epizodą. Zr.: Chmelnickio kazokai ties Dunkerque // Ukrainska Tribuna, 1922.

      ¹⁴ Klimas P. Guillebert de Lannoy. Apie tą knygą ukrainiečių laikraštyje,,Dilo" (Lvovas) 1931 m. rugsėjo 11 d. išspausdintas straipsnis, pavadintas„Prancūzų keliauninkas lietuvių ukrainiečių žemėse 1421 metais".

      ¹⁵ Valkenier P. T'vernwerd Europa ofte polityke en histor beeschryvinge...4°. P. 910; 1688. 2 t. 4°; 1742, 2 t. 4°; vokiškas papildytas vertimas su portretaisir graviūromis: 1677—1683. 3 t. fol.

      ¹⁶ Prancūzų užsienio reikalų ministerijos archyvai. Correspondance Politique.Vol. 9, fol. 65. Iš tikrųjų, Karūnos etmonas Potockis buvo paimtas į nelaisvę, oužmuštas jo sūnus. „Les Cosaques ont cerné et défaits l'armée de la Couronne enUkraine, et le grand Général en personne resta sur le champs de bataille".

      ¹⁷ „La cause de la rebellion est autre, ą savoir: l'oppresion des paļsans parla Noblesse Polonaise qui possčde de vastes terres en Ukraine et que la religiongrecque est mal-menée. La bataille sous Korsun sera un lieu de memoire ą jamaissinistre dans les Annales Polonaises. La rebellion peut fortement coūter ąRépublique: de sort lequel pourrait źtre le destin de cette Couronne quand lesgens les plus adroits en armes se levaient. La Reine qui avait comme le Roidéfunt d'attachement enver les Cosaques est trčs affligée. En verité je ne croisą rien de bon pour cette Couronne".

      ¹⁸ „La situation est fort alarmante. On craint partout que les Cosaquesviendront ą Varsovie. Cette République demeure comme frappée d'un coup defoudre. Si les Cosaques veulent venir ici il n'y a pour défendre la capitale que2000 hommes appartenant aux Seigneurs qui n'ont peut źtre jamais manié le mousquet. Partout les Polonais fuient comme devant une tempźte. L'insurrection s'étende avec une force surprenante et les Grands Seigneurs s'embarquent sur la Vistulepour gagner Dantzic avec leurs richesses. Il n'est pas surprenant que l'insurrection des Cosaques s'étendait si vite: les Cosaques sont de religion grecque etainsi tous les Grecs suivent leur parti. La Reine est en larmes amčres".

      ¹⁹ Urkunden und Actenstuke (liečiantieji didįjį konfliktą). Bd. 1. S. 298:„die Koenigin so consterniret worden, dass sie sich bein den Haaren gerissenund geweinet haben solle".

      ²⁰ „On est ici de plus en plus étonné du Duc Janus des Razévil, GrandGénéral de Lithuanie, qui commande des troupes nombreuses et ne se déclarenéanmoins pour la guerre".

      * 135 psl. Neaiški vieta, taip atspaude (Sud.).

      ²¹ „Les Commissaires que le Roi de Pologne avait envoyé pour traiter avecChmielnisky, Général des Cosaques, sont de retour ą Warsovie avec des nouvellesconditions fort graves du dit Chmielnisky. On est ici fort alarmé non tant deces conditions que de l'ambition du Général des Cosaques qu'il n'a pas cachéeaux Commissaires du Roi".

      ²² „Ce qui donne beaucoup d'épouvante ą la Pologne, notamment aux habitans de Lemberg, oł le Général Chmielniski se vante de vouloir passer lesfźtes de la Pentecoste".

      ²³ „Je vous envoie les particularités du traité entre le Roi de Pologne et le Général Chmielnisky... Il faudra dorésnavant prendre en considération le pays d'Ukraine avec ses frontičres, avec son chef vainqueur qui sera maintenant partout bien traité. Ce traité néanmoins tire la Pologne d'un fort grand danger: en accord avec toutes les conditions cette guerre devrait se terminer en désavantage pour les Polonais. De sorte qu'on s'est fort rejoui ici d'une nouvelle d'une grande victoire du Prince Razévil qui a défait en Lithuanie un des lieutenant préferés de Chmielnisky. Ce général cosaque qui était noble et été tué et son armée détruite. Lequel evénement fera beaucoup refléchir le Sr Chmielnisky et le Roi se portera mieux: car on n'était pas assuré ici que le Prince de Lithuanie avancera son armée contre les Cosaques".

      ²⁴ Lipiński W. Z dziejów Ukrainy. Kraków, 1912. S. 159.

      ²⁵ „Les Cosaques s'étant jettés dans la Moldavie ils investirent le Hospodarą Jasz".

      ²⁶ „On fait ici grand bruit de l'entreprise du Général Chmielnisky sur laMoldavie: de laquelle plusieurs croient qu'il veut s'emparer et se mettre sousla Protection du Turc. On dit mźme que le Grand Seigneur lui a envoyé offrirsa Protection avec une armée de 50 000 hommes en cas qu'il voulūt faire unenouvelle irruption dans la Pologne".

      ²⁷ „Les Cosaques aprčs avoir contraint le Hospodar de leur payer cent millerichedales. .."

      ²⁸ „La Moldavie est enfin tout ą fait delivrée des Cosaques ą cause du mariage qu'a été conclu entre le fils du Général Chmielnisky et la fille de cePrince".

      ²⁹ „Nos Etats délibčrent toujours sur la guerre avec les Cosaques. Cetteguerre est de telle necessité que le Clergé Polonais a offert de grandes sommes...Le Hospodar de Moldavie était contraint de consentir au mariage de sa fille avecle fils de Khmielinski. L'autre fille de ce Hospodar est l'épouse du Prince Razévillequel sera aparźté avec Khmielniski. De telle sorte que la Couronne ne gagnera pasbeaucoup que le Prince de Lithuanie et le Général des Sosaques deviendrontparźts".

      ³⁰ „Le Roi a des soupçons que le Prince Razévil a une correspondance secrčte avec Khmielniski. Le dit Prince est le chef des Protestants et on doute depuis longtemps de sa fidélité ą la Couronne de Pologne".

      ³¹ „On se plait beaucoup ici de l'indiférence du Grand Duché enver la guerre avec les Cosaques. Ce pays n'a rien fait jusqu'ici pour la guerre et renonce la contribution pour la lévée. Sous conditions différentes le Prince Razévil se dérobe aux instances du Grand Général ą pousser ses troupes en Ukraine".

      ³² „Le Général des Cosaques entretient une intelligence avec la Porte il y a plus d'un an. Sous peu le Grand Seigneur lui a envoyé une patente: comme quoi le Grand Seigneur prendra sous sa Protection la Nation Cosaque et que Sa Hautesse recevra volontiers dans sa Capitale les envoyés du Général des Cosaques".

      ³³ Prancūzų užsienio reikalų ministerijos archyvas. Correspondance Politique, Turquie. Vol. 2, fol. 212. „Il n'est pas dans l'interźt du Roi que la Porte reçoive d'un seul coup uni si grande force comme les Cosaques".

      ³⁴ „Le Général Kmielnisky est obligé ą de grandes dépenses pour défrayerplusieurs ambassadeurs qui sont prčs de lui".

      ³⁵ „Ce qui fait croire qu'ils attendront l'issue de la bataille entre les Polonais et les Cosaques devant qu'ils se prononçaient dans leur inclination".

      ³⁶ „On prit ces jours passés deux espions dans cette ville que Kmielniskyy avait envoyé sous des habits de gueux avec ordre de tācher ą mettre le feupar tous ses carrefours".

      ³⁷ „On a depuis peu intercepté une lettre qu'un Evesque schismatique deLéopol écrivait au dit Kmielnisky, par laquelle il l'invitait ą se présenter devantcette place lą, l'assurant qu'il en ferait bientōt maītre: ce qui a obligé Sa M. decommander aussitōt qu'on l'arrestant, afin de savoir le détail de cette trahison".

      ³⁸ Apie šį epizodą žr. gerą J. I. Smirnovo veikalą „Kunigaikštis JonušasRadvila ir jo Kijevo žygis 1651 m." // Trudi XIII archeologičeskogo sjezda vJekaterinoslave. 1908.

      ³⁹ „On dit que l'armée de Lithuanie a fait l'incendie de la ville pour nåpas la laisser ą la Couronne".

      ⁴⁰ „Le General Kmielniski a commencé déją ą frapper sa monnaye dans sacapitale".

      ⁴¹ „Le Prince Razévil est contraire au Roi et ą la Noblesse Polonaise. Desorte que le ruse général des Cosaques entre de plus en intelligence avec ledit Prince".

      ⁴² „Un grand éffroie rčgne ici. On dit que le Général des Cosaques ne cachenullement son inclination de ruiner totalement la Couronne. Comme au debut dela guerre avec les Cosaques, les barques sont prźtes sur la Vistule pour gagnerDantzic. La situation s'empire par le fait que le Grand Duché, il parait, n'a pasla disposition d'intervenir dans la guerre des Cosaques avec la Pologne. Laquelledisposition est due au Prince Razévil qui se prononce déją ouvertement contre laCouronne".

      ⁴³ Lettres de Monsieur Chanut pendant sa résidence en Sučde, franc. 17962.Vol. 7. fol. 177.

      ⁴⁴ „Le Grand Seigneur approuva les épousailles de la fille du Hospodaravec le fils du Kmielinski et en plus de cela il promit ą ce Général l'investitured'une partie de la Moldavie".

      ⁴⁵ „II est possible que le Grand Seigneur un jour remettra le fils du Général des Cosaques en possession de la Moldavie et la force cosaque s'étendraalors jusqu'au Danube. Cependant il existe une ancienne raison d'Etat laquelleveut que ceux qui savent voir et surveiller ne doivent pas admettre l'agrandissement des pays de leurs voisins".

      ⁴⁶ „Le fils du Général Kmielinsky s'étant randu en la Walachie ą la teste de4000 cavaliers, mais avec mille seulement dans la ville de Jasse, capitale dupays: le premier du passé, s'y firent les cérémonies des noces d'entre lui et lafille de Hospodar".

      ⁴⁷ „J'apprends que deux Diettes délibéraient, une chez Kmielinski, l'autrechez le Prince Razévil et les deux chefs décidčrent que le Général des Cosaquesne combattra aucunement le Prince de, Lithuanie, ce dernier cesse ą aider auxPolonais. Il était facile de prévoir cet arrangement: les deux chźfes étant parents".

      ⁴⁸ „Une grande ambassade Cosaque se trouve ą Constantinople oł elle amena un seigneur Polonais enchainé comme présent ą Sa Hautesse. L'ambassadeeut audiance du Premier Visir. Le Résident de l'Empereur ayant porté plainteau Premier Visir que la Porte soutient les ennemis de la Pologne, le Visir répondit que cela n'est pas vrai: quoi le Grand Seigneur reçoit les ambassadeursde Kmielinski, mais il est loin la voie de le soutenir. Nonobstant cette déclaration ce sont des artifices frequents en Levant. On m'assure que le Grand Seigneur est fort rapproché de Général des Cosaques auquel il dépecha un ambassadeur avec des presents" (Prancūzų užsienio reikalų ministerijos archyvas,Correspond. Politique, Turquie. Vol. 2, fol. 302).

      ⁴⁹ „On n'attache pas ici de foi aux déclarations du prince Razévil: le Roi leprenant pour étant peu attaché ą sa couronne. Si la Lithuanie combattait lesCosaques comme le fait la Couronne, Kmielinski était empalé depuis longtemps,mais le Prince Razévil ne veut pas combattre les Cosaques schismatiques ethérétiques comme lui mźme".

      ⁵⁰ Memorandumas paskelbtas „Žerela". T. 12. P. 192—193. Lvovas. Ševčenkos mokslo draugijos leidinys.

      ⁵¹ Collection de Godefroy. Vol. 476, fol. 268—275. Tą epizodą esame atpasakoję straipsnyje „Une Ambassade moscovite ą Paris au XVII-å sičcle" // L'Europe Centrale. Prague. 1930. 14 juin.

      ⁵² „Le général des Cosaques Kmielniski qui trouve partout des ennemis ąla Pologne a trouvé un nouvel allié dans la personne du Grand Duc de Moscovie. Ils ont fait un traité de protection et d'amitié de sorte que le Grand Ducs'assura d'une grande force armée. L'arrangement de Kmielinski a provoqué iciun fort aliarme, mais on croit peu ą la durée de cet arrangement: le Grand Ducqui est maītre barbare et despote ne saurait ménager la libre nation cosaque".

      ⁵³ „Des Envoyés du Grand Duc de Moscovie sont arrivés ą Stokholm et ilsassurent que les cosaques en Ukraine reconnurent depuis six mois la protectionde leur Maītre. Le Chancellier de Sučde répondit qu'il n'en a pas guļ dire".

      ⁵⁴ „On m'assure que les Envoyés du Grand Duc de Moscovie ariveront aussi ą la Cour de Sa Majesté. En Pologne on ne sait rien de l'objet de ces Envoyés mais on voit que le Grand Duc s'est bien preparé ą la guerre suscitée par la Général des Cosaques".

      ⁵⁵ „Les Envoyés Moscovites se taisaient sur le sujet des Cosaque mais la dépendance de ceux-ci de la Moscovie n'est pas agréable aux interźts du Roi".

      ⁵⁶ „L'Archimandrite s'est retiré de la ville de Kiow, ą cause du changement que les Prźtres Moscovites ont fait dans son Église: que Kmielnisky n'a point 'voulu souffrir que les Palatins envoyés par le Grand Duc, fussent plus absolus que lui".

      ⁵⁷ „Les Palatins qui se sont établis dans l'Ukraine s'occupent encore ą réformer les loix de cette province-lą et y assurer l'authorité de leur Maistre, en telle sorte qu'elle ne puisse recevoir aucune diminution par Kmielniski, lors qu'il ne voudra plus tenir l'accord fait avec les Moscovites, ą quoi il semble déją beaucoup porté, de Général craignāt avec raison que le Grand Duc, aprčs qu'il se sera rendu redoutable dans la province, ne le veuille priver de la jouissance de tous ses biens".

      ⁵⁸ Les Ennemis partagent la Couronne et font de façon comme si elle n'ajamais existé.

      ⁵⁹ Il y a une inteligence secrčte du Duc Razévil avec le Roi de Sučde. Assurement cette intelligence sera couronnée de succčs: ce Prince aspirait longtempsą secouer la dépendance du Roi de Pologne.

      ⁶⁰ „Le Roi de Sučde accorda les Ariticles aux États de Lithuanie. Sa Majesté Suédoise prend l'engagement ą restituer au Prince Razévil les terres conquises par le Grand Duc de Moscovie. Il parait que le Roi de Pologne n'a pasde grands espoirs ą rentrer dans la possession du Grand Duché de Lithuanie.Je vous envoie cet acte important".

      (D'Avangour pranešimai Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos archyvuose. Sučde. Correspondance Politique. Vol, 20—24).

      ⁶¹ Olandijos karališkoje bibliotekoje Hagoje yra vienas egzempliorius: Schriftelijck Renversael ende Verklaringe der Lant-Heeren endę Staten van... Littawvan trouwe... aen... Sweden. Sine loco, nulla data, 4°, f I. 2. Tai yra Kėdainiųsutarties tekstas olandų kalba, išverstas iš lotynų originalo Karolio X įsakymupainformuoti Olandijos vyriausybę apie Kėdainių sutartį.

      ⁶² „Le Roi de Sučde est le Maītre de la Samogitie grāce ą son arrangementavec le Prince Razévil qui est tout puissant dans ce pays".

      ⁶³ „Le Duc Razévil est mort ą Tikoczin, mais le Roi de Pologne en a peuprofité. Le cousin du Deffunt Duc le Prince Boguslaus Razévil veut exécutertout ce qui le Deffunt avait promis de faire en faveur de la Couronne de Sučde".

      ⁶⁴ „Le Chancenllier de Sučde prepara sur l'ordre du Roi un projet de partage de la Couronne de Pologne: de la sorte que les Suédois prendront enpossession les pays entre la Netz, Wartha, Vistule, Bog, Duna et la Mer, ąsavoir toutes les provinces maritimes. Quelques Palatinats, la Podlachie, la Polesie et une partie de la Lithuanie formeront une principauté indépendante dansla maison de Razévil. Les autres parties de la Pologne passeront ą l'Electeur etaux Cosaques".

      ⁶⁵ „La grande crainte de Seigneurs Polonais est que le Roi de Sučde neproclame la liberté des serfs et ne les appelle ą la guerre contre leurs seigneurs".

      ⁶⁶ „Ils passčrent le temps dans des longues et magnifiques solennités, maisils n'ont pas oublié le partage de la Couronne de la Pologne. Je sais que lanoblesse polonaise tremble surtout pour les havres de Dantzic et d'Elbing ołils écoulent les grains, les bois et les chanvres. De sorte que pour conserver ceshavres les Polonnais tiennent mźme ā rénoncer de la Lithuanie".

      ⁶⁷ „Les Polonais avec leurs Allies Tatares ruinaient en Prusse en quelquesjours 15 villes, 250 villages et 40 églises. A Lubec sous les yeux de Roi et de laReine de Pologne on vendait les hommes et les femmes comme aux bazars deConstantinople. La plus chčre de toutes les femmes n'est que 30 Ducats".

      ⁶⁸ „Manifeste de G. Ragocy contenant les raisons qui l'ont décidé ą faire laquerre ą Pologne".

      ⁶⁹ „Koenigl, Mitt ihnen cedierte das Jus totius Ukrainae antiquae vel Roxolaniam, da der Griechische Glaube gewesen und die Sprache noch ist, bis an.die Weihel".

      ⁷⁰ Dokumentai apie „Peter Freiherr Parchevich" pasiuntinybę yra atspausdinti: Archiv fuer Oesterreichische Geschichte. Wien, 1880. Vol. 59. S. 337—639.

      ⁷¹ Prancūzų užsienio reikalų ministerijos archyvas: Pologne, CorrespondancePolitique. Vol. 12, fol. 8.

      ⁷² „Les Cosaques dévestent tout, rien ne leur échappe. Notre marche ne futqu'une immense flambée" (Prancūzų užsienio reikalų ministerijos archyvas. Sučde.Vol. 26, fol. 91).

      ⁷³ „Est entré dans une telle intelligence avec le Prince Razévil qu'il est prźtmźme pour lui źtre agréable ą marcher contre le Grand Duc".

      ⁷⁴ „Declaramus et verbo nostro Regio sub fide Juramenti... promittimus... quod... Nos neque successores nostros in eas terras... quos campiductor Militiae Zaporoviensis loco satisfactionis sibi vindicare volunt, aliquid praetensuros, in earum possessione turbaturos vel quogue modo Ipsis praejudicaturos, sed Nos semper ad sinceram et non fucatam cum Ipsis amicitiam ac bonam correspondentiam colendam paratos fore".

      ⁷⁵ Apie šio prancūzų agento misiją smulkiau esu rašęs: Chmelniščina i franc., diplomatija. Ā., 1926.

      ⁷⁶ „Le Roi au courant de deux années a perdu ses ennemis les plus rédoutables: le général Kmielinski et le Prince Janus Razévil. Le Prince Boguslaus Razévil est dans les mźmes intentions que son Deffunt Cousin. Ce que deviendront les Cosaques, il est difficile encore ą concevoir".

      Praeitis / Lietuvos istorijos d-ja; sudarė [1992 m.] J. Kiaupienė, Z. Kiaupa; red. B. Dundulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1992, t. 3, 262, [1] p.

[ Вернуться в раздел XVII век | Вернуться в Оглавление ]