F.A.Q. Skins/Themes

    Banderia Prutenorum
    

[Biblio]
:
35
Girininkas A. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. T. 1. Akmens amžius
: Deli2 , : Nov-18-2010

Algirdas Girininkas

IX. INDOEUROPIEČIŲ PROBLEMA
Baltų kilties klausimas
      
      Diskusijose apie indoeuropiečių kilmę aktyviai dalyvauja ne tik archeologai, bet ir kalbininkai, antropologai, genetikai ir kitų sričių mokslininkai. Savo kiltimi domimasi Lietuvoje ir visoje Europoje. Tai lemia gausybę požiūrių ir nuomonių skirtumų šiuo klausimu.
      Indoeuropiečių kilmės klausimus XX a. pradžioje plačiau pradėjo nagrinėti kalbininkai, kai lyginamosios kalbotyros tyrinėtojai išskyrė kalbų šeimas ir suformulavo prokalbių koncepciją. Buvo nustatyta, kad vienai kalbų šeimai priklausančios tautos yra kilusios iš vienos vietos, kur buvo kalbama viena visiems indoeuropiečiams bendra prokalbe. Indoeuropiečių kilties klausimas nuo Franz Bopp laikų remiasi vieninga kalbų medžio samprata ir kalbinių bendrybių konstatavimu. Šių bendrybių atsiradimas siejamas su migracija iš protėvynės į Europą, autochtonus paliekant nuošalyje, išstumiant ar asimiliuojant. Išgryninus šią teoriją, buvo pradėta ieškoti archeologinių atitikmenų, pagrindžiančių kalbinius duomenis. Ir jie buvo rasti - tam labai tiko virvelinės keramikos kultūra, III tūkst. pr. Kr. išplitusi didelėje Europos dalyje. XX a. viduryje bemaž visi tyrinėtojai teigė, kad VKK užgožė anksčiau čia gyvenusias miškų neolito bendruomenes. Iš virvelininkų" kilo daug vėlesnių kultūrų, kurių susidarymo procese dalyvavo vietinės kultūros. Iki XX a. pabaigos šią koncepciją rėmė dauguma Lietuvos priešistorės tyrinėtojų: R. Rimantienė, M. Gimbutienė, A. Butrimas, G. Česnys, o Latvijoje - I. Loze.
      Baltų etnogenezės, kartu ir indoeuropiečių kilties klausimų sprendimų ratas šiuo metu plėtojamas naujų archeologinių, paleogenetinių ir kalbinių tyrimų duomenimis.
      Atsižvelgiant į tai, kad kalbos, biomedicinos ir archeologijos duomenys yra pagrįsti atskirų mokslo šakų metodika, etnogenezės problemos sprendimams mėginama rasti svarių atitikmenų tam tikrai teorijai pagrįsti. Atskirų mokslo sričių rezultatai ir jų sulyginimas yra įdomus ir gali padėti pagrįsti ar atmesti vieną ar kitą indoeuropiečių kilmės teoriją. /248/
      XX a. antrojoje pusėje archeologai pateikė keletą dešimčių nuomonių apie indoeuropiečių protėvynę, migraciją, išplitimą. Pastaruoju metu labiausiai buvo aptariamos dvi teorijos: M. Gimbutienės ir Colin Renfrew. Pagal M. Gimbutienę, indoeuropiečių protėvynė turėjo būti kažkur pietų Uralo stepėse, iš kur prieš 6 tūkstantmečius į Europą pradėjo skverbtis karingos pilkapių (kurganų) kultūros žmonės (Gimbutas 1977: 279; 1979: 113-137; 1980: 273-315). Alternatyvą M. Gimbutienės nuomonei pareiškė C. Renfrew (Renfrew 1988). Jis indoeuropiečių protėvyne laiko Anatoliją, iš kurios į Europą lėtai plito žemdirbystė, bendra kalba ir visai kita nei žvejų, medžiotojų, rankiotojų gyvensena. Šios koncepcijos priešininkai teigia, kad indoeuropiečių kalbos plito kaip bendrinė žemdirbių kalba be žymesnės žmonių migracijos.
      Remiantis gamybinio ūkio pas baltus atsiradimu, be migracijų ir indoeuropiečių plitimo, bei neaptinkant virvelinės keramikos kultūros svarios įtakos ten, kur šiandien Europoje gyvena indoeuropiečiai, buvo pasiūlyta nauja baltų kilties teorija, pagrįsta vietinių poledynmečio gyventojų etnogeneze, virvelinės keramikos kultūros (pilkapių kultūros) atstovus laikant pietiniais indoeuropiečiais, o vietinius poledynmečio gyventojus - šiauriniais indoeuropiečiais (Girininkas 1994a).
      Indoeuropiečių prokalbės skilimas ir protėvynės paieškos nukeliamos į laikus prieš 6000 metų. Tačiau kas buvo prieš tai? Indoeuropiečių kiltis taip pat turi turėti šaknis ir būti paveikta ankstesnių Europos ir Azijos procesų.
      Todėl kaip alternatyva indoeuropiečių prokalbės tyrimams buvo pateiktas tolimų kalbinių grupių nostratinių bendrybių egzistavimas (Bomhard 1984; Dolgopolsky 1998; Greenberg 1999; Ruhlen 1994), kuris buvo kritikuojamas dėl to, kad panašybės gali būti vien atsitiktinės (Ringe 1999).
      Esminiu kalbinių grupių formavimosi pradžios laikotarpiu Europoje reikėtų laikyti paskutinio ledynmečio maksimalaus išplitimo - nuo 24 iki 20 tūkst. - ir jo traukimosi, trukusio iki 13 tūkst. pr. Kr., kai jis paliko Lietuvos, o vėliau ir visą šiaurės Europos teritoriją. Mokslininkų keliamas klausimas, kas tuo metu buvo medžiotojų ir žvejų bendruomenės, iki šiol lieka be aiškaus atsakymo. Ar nediferencijuota gyventojų grupė, vienijama archajiškosios terminijos, atneštos į Europą jos pirminio apgyvendinimo laikotarpiu, kalbėjo indoeuropiečių kalba, ar šios poledyninės bendruomenės pradėjo kalbėti indoeuropietiškai tik su žemdirbystės plėtros pradžia, kuri pietų Europoje buvo gana ankstyva? Šių klausimų sprendimai galimi kol kas tik teoriniame lygmenyje.
      
      Lietuvos mezolito ir neolito laikotarpio kultūrinė situacija. Kada Lietuvos teritorijoje įsigali indoeuropiečiai?
      
      Holoceno laikotarpio pradžioje Lietuvoje dar gyvavo vėlyvoji Svidrų kultūra (Ostrauskas 1998d: 15-18). Tuo pačiu metu pasirodo Kundos (Pulli) kultūra, kuri egzistavo tik VIII tūkst. pr. Kr. (9500-9000 BP) (Åkerlund et al. 1996: 266, 269). Lietuvos archeologai mikrolitinės titnago apdorojimo technikos pasirodymą sieja su Kudlajevka () (Ostrauskas 2002d: 137-162) ir Maglemosės (Rimantienė 1996a: 67-71) kultūromis. Mezolito paminklus atskiri archeologai priskiria mezolitinei Nemuno kultūrai, kuri susidarė iš vėlyvojo paleolito (Arensburgo kultūros) ir mezolitinių - Maglemosės ir į pietus bei pietryčius nuo Lietuvos teritorijos gyvavusių mezolitinių kultūrų (Rimantienė 1996a: 72-75). Kiti archeologai vidurinio ir vėlyvojo mezolito laikotarpiu išskiria Janislawice kultūrą (Ostrauskas 1999a: 13). Tačiau palyginti ir rasti išskirtinių Nemuno ir Janislawice kultūrų bruožų dar niekas nebandė ir, matyt, tai nieko neduotų, nes problema yra tik kultūrų pavadinimai. Nemuno (arba Janislawice) kultūros tolesnė raida - 5500-5300 m. pr. Kr., kai pasirodo keramika, o piečiau Lietuvos ir gamybinio ūkininkavimo pradmenys - prasideda lėtas neolitizacijos procesas.
      Ankstyvojo neolito laikotarpiu Lietuvoje išsiskiria dvi archeologinės kultūros: medžiotojų ir žvejų -Dubičių ir žvejų ir medžiotojų - Narvos. Dubičių kultūrą būtų galima priskirti šiauriniam Dniepro-Doneco kultūrų arealui, o Narvos - savarankiškam gausiam miškų kultūrų arealui. Abiejų kultūrų susidarymui Lietuvoje didelės įtakos turėjo Nemuno (Janislawice) kultūra (195 pav)./249/

<195 pav.>


      Vidurinio neolito laikais galima išskirti tris archeologines kultūras: Narvos, neolitinę Nemuno ir šukinę-duobelinę. Narvos kultūros tolesnei raidai nemažos įtakos turėjo šukinės-duobelinės keramikos kultūra. Toliau ryškėja Nemuno kultūros savitumai. Nedidelę įtaką šiaurėje jai turėjo Narvos kultūra, o pietuose - piltuvėlinių taurių kultūra. Vidurinio neolito pabaigoje pradėjo formuotis Pamarių kultūra (196pav.).
      Vėlyvajame neolite toliau plėtojosi Narvos kultūra, o Pietų Lietuvoje klestėjo neolitinė Nemuno kultūra. Lietuvoje tarp miškų neolitinių kultūrų pasirodo virvelinės keramikos ir rutulinių amforų kultūrų žmonės. Vakarų Lietuvoje toliau klesti Pamarių kultūra (197pav.).
      Ankstyvajame bronzos amžiuje toliau vystosi vėlyvoji Narvos kultūra, išnyksta Pamarių ir virvelinės keramikos kultūros. Šio laikotarpio pabaigoje Lietuvoje pasirodo Rytų ir Vakarų Trcziniec kultūra, kuri išlieka iki vėlyvojo bronzos amžiaus. Tuo pat metu Vakarų Lietuvoje, labai siaurame pajūrio ruože, pasirodo vakarų baltų (Sembos) pilkapių kultūra, ryčiau ir Vidurio Lietuvoje - plokštinių
      kapinynų: urnų laukų ir kapų paprastose duobėse palaidojimai, o Rytų Lietuvoje - brūkšniuotosios keramikos kultūra. Šių kultūrų etninę priklausomybę mažai kas ginčija, jos jau laikomos baltiškomis kultūromis.
      Pagal C. Renfrew, indoeuropiečiais tampama perėjus prie žemdirbystės ir gyvulininkystės, o jei paremsime M. Gimbutienės nuomonę - tada, kai pasirodė antrosios ir trečiosios pilkapių (kurganų) kultūros bangų žmonės.
      C. Renfrew teorija turi keletą trūkumų. Jei sutiktume su mokslininku, kad žemdirbystė ir gyvulininkystė turėjo lemiamos įtakos indoeuropiečių plėtrai, tai galėtume teigti, kad pergalingas indoeuropiečių žygis sustojo ties Dauguvos upe, nes, pagal šią teoriją, finougrai negalėjo plėtoti gyvulininkystės ir žemdirbystės. O kaip gi kiti Europos ir Azijos kraštai, kur gyvulininkystė ir žemdirbystė išplito, bet gyventojai nekalbėjo indoeuropiečių kalba?
      M. Gimbutienės požiūriu, Vidurio Europos indoeuropėjimo" procesą nulėmė rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų gyventojai. Ši teorija taip pat turi silpnų vietų. Kaip žinome, nei materialinės/249/

<196 pav.>


       /250/

<197 pav.>


       /251/ kultūros, nei paminklų kiekiu rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūros vėlyvajame neolite Lietuvoje nebuvo vyraujančios (Brazaitis 2002a: 29-40; Girininkas 2002a: 78-79; Rimantienė 2002: 41-50). Tyrimais nustatyta, kad virvelinės keramikos kultūros žmonių trobesiai buvo trumpalaikiai, gyvenvietėse randama labai maža inventoriaus, o prie upių ir tranzitinių kelių randami pavieniai vyrų palaidojimai su kariui-piemeniui būdingu inventoriumi - laiviniu kovos kirviu, peiliu ir retai moliniu indu. Tai rodo, kad virvelinės keramikos kultūros gyventojai buvo piemenys-klajokliai ir kariai, kurie vėlyvajame kultūrinės raidos etape galėjo tapti prekeiviais - tarpininkais tarp miškų neolito ir piečiau gyvenusių bendruomenių. Matyt, raiti, ginkluoti kovos kirviais, lankais, įsiveržę į miškų neolito bendruomenių teritoriją, jie buvo priversti keisti savo veiklos pobūdį: arba prisitaikyti prie aplinkos, arba toliau konfliktuoti su vietiniais gyventojais. Manoma, kad Rytų Pabaltijyje jie pasirinko kitą veiklos pobūdį - tapo tarpininkais tarp agrarinio neolito ir vietinių miškų neolito bei pajūryje gyvenusių žvejų bendruomenių. Mainai padėjo plisti gamybiniam ūkininkavimui, bet VKK žmonės netapo gamybinio ūkio atstovais - fermeriais. Tokia savo veikla jie galėjo tik paspartinti Rytų Pabaltijyje jau ankstyvojo neolito pabaigoje ir viduriniame neolite prasidėjusį gamybinio ūkininkavimo, ypač gyvulininkystės, procesą. Remiantis archeologiniais tyrimais, jie negalėjo ir nesudarė gyventojų daugumos, taigi negalėjo pakeisti Rytų Pabaltijo gyventojų antropologinio tipo. Todėl M. Gimbutienės teiginys, kad vietiniai (miškų neolito gyventojai) asimiliavosi tarp ateivių arba pasitraukė į šiaurės rytus (Gimbutienė 1985: 50; 1996: 293), nesutampa su šių dienų archeologijos ir antropologijos mokslo žiniomis. Antropologinių tyrimų duomenimis, jei vėlyvojo neolito pradžioje ir vyko virvelinės keramikos žmonių migracija, žymesnės įtakos žmonių genofondui ji nepadarė, t. y. gyventojai iš esmės liko tokie pat kaip ir mezolite (Jankauskas 2001: 39).
      Todėl ryškios migracijos, kuri iš pagrindų būtų pakeitusi neolito gyventojų etninę sudėtį, ūkininkavimo pagrindus ir kartu indoeuropėjimą", Rytų Pabaltijyje nebuvo. Virvelinės keramikos kultūros plėtra vykusio indoeuropėjimo" procesu šiandien negalime paaiškinti net Pamarių kultūros atsiradimo ir susidarymo. Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad Pamarių kultūra nepriklauso virvelinės keramikos kultūros ratui. Ankstyvoji Pamarių kultūra susidarė kur kas anksčiau (IV tūkst. pab. -441080 BP, 3355 (3078) 2883 m. pr. Kr. (Saltsman 2004: 138) nei virvelinės keramikos kultūra, o virvelinis ornamentas atsirado vietoje ir anksčiau nei čia pasirodė virvelinės keramikos kultūra. Šį ornamentikos motyvą virvelinės keramikos kultūros žmonės perėmė iš rutulinių amforų arba iš Pamarių kultūrų keramikos. Tai rodytų, kad Pamarių kultūra yra ne virvelinės keramikos kultūros bendrijos dalis, o savarankiškai susidariusi kultūra, kuri vėlesnės raidos etape per tarpkultūrinius kontaktus perėmė rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų indų formas. Šį procesą paskatino Pamarių kultūros teritorijoje renkama gintaro žaliava, svarbi geografinė padėtis bei mainai. Dėl to vietinių Rytų Baltijos pajūrio Pamarių kultūros gyvenviečių tyrinėjimų svarba šiandien nagrinėjant migracinius procesus ir indoeuropiečių kilties klausimus dar labiau išauga.
      Archeologiniai tyrimai tik patvirtina, kad indoeuropiečių šaknų (baltų kultūros susidarymo) reikėtų ieškoti ankstesniais priešistorės laikais - ankstyvojo neolito ar paleolito-mezolito laikotarpiu.
      
      Paleogenetika ir indoeuropiečių kilmės problema
      
      Svarbus paleogenetinių tyrimų objektas yra vėlyvojo paleolito poledyninės epochos Europos gyventojai. Sprendžiant šiuos klausimus pagal vyriškąsias Y chromosomas identifikuotas 131 skirtingas Žemės gyventojų haplogrupės. Jos, savo ruožtu, buvo suskirstytos į 10 stambesnių grupių. Paleogenetiniai tyrimai remiasi tuo, kad Y chromosoma yra paveldima vyriška linija, o DNR pokyčiai ir jų įvairovė atsiranda vykstant natūralioms gamtinėms mutacijoms. Sukaupus genetinių duomenų iš įvairių skirtingų Žemės gyventojų populiacijų, buvo aptikta 218 genetinių DNR skirtumų. Remiantis šiais skirtumais, buvo sudaryta genetinių grupių klasifikacija. Nustačius, kad seniausios grupės yra /252/ afrikietiškos kilmės, mėginama nustatyti, kokios grupės ir kada paplito Europoje, kartu ir Rytų Pabaltijyje.
      Ankstyvųjų gyventojų migracijų tyrimams paleogenetikai naudoja ląstelių mitochondrijose išlikusių ir labai archajiškomis laikomų mtDNR sekų mutacijas. Šis metodas atseka paveldimumo procesus moteriškąja linija. Mokslininkai Afrikoje išskyrė tris haplogrupes: L1, L2 ir L3, o Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Kaukaze devynias, kurios žymimos: H, I, J, K, T, U, V, W ir X. Europoje daugiausia aptinkama H haplogrupės vyriškų chromosomų. Šios haplogrupes paplitimas siejamas su prieš 25-20 tūkstantmečių vykusia migracija, o V ir U5 haplogrupes yra išsirutuliojusios Europoje, jų paplitimas Artimuosiuose Rytuose rodo buvus migracijas iš Europos į Artimuosius Rytus.
      Lietuvoje mtDNR sekų grupės rodo, kad lietuviams dažniau nei kitiems europiečiams būdingos DNR sekos, išplitusios Europoje dar prieš ledynmetį (Kasperavičiūtė, Kučinskas 2001: 42-46). Tarp Lietuvos gyventojų didžiausią dalį sudaro H ir U haplogrupių sekos. H haplogrupė Šiaurės ir Vakarų Europoje išplito prieš 25-20 tūkstantmečių (Torroni et al. 1998: 1137-1152) ir ankstyvosios neolitinės ekspansijos metu prieš 10000 metų (Cavalli-Sforca et. al. 1994). Reikšmingą įtaką genofondui turėjo U haplogrupes paplitimas Rytų Pabaltijyje (Kasperavičiūtė, Kučinskas 2001: 45). Ši haplogrupė Europą pasiekė prieš paskutinį apledėjimą, matyt, iš Artimųjų Rytų (Richards et al. 1998). Svarbi Lietuvos priešistorės apgyvendinimo raidai yra V haplogrupė, rasta pas Lietuvos gyventojus (Kasperavičiūtė, Kučinskas 2002: 258). Jos pasirodymas Vidurio ir Šiaurės rytų Europoje yra siejamas su paskutinio ledynmečio pasitraukimu (Torroni et al. 1998). J klasterio, kurio yra iki 6 % tarp Lietuvos gyventojų (Kasperavičiūtė, Kučinskas 2002: 258), ir T klasterio atsiradimas Lietuvoje sietinas taip pat su žmonių kiltimi iš Artimųjų Rytų prieš 10 000 m.
      Vėlyvojo paleolito laikotarpiu po maksimalaus ledynų išplitimo Centrinė Europos dalis buvo negyvenama. Europoje buvo galima gyventi tik Franco-Cantabria ir Rytų Europoje (Dolukhanov 2000: 11-22). Tik po 16500 BP, Alpių (Ammann 1993: 66-84) ir Skandinavijos ledynams (Gaigalas, Dvareckas 1994: 5-9) pradėjus trauktis, žmonės iš minėtų teritorijų pajudėjo į ledynų paliktas žemes (Housley et al. 1997: 25-54). Taip Vakarų Europos Madleno kultūros gyventojai, atsilaisvinusiu tarpu tarp Alpių ir Skandinavijos ledynų migruodami paskui šiaurės elnius, pasiekė ir Lietuvos teritoriją. Su pastaraisiais gyventojais tektų sieti vyriškos linijos Y chromosomos DNR R1b ar I haplogrupių išplitimą (Doe 2000: 3).
      Vėlyvojo paleolito laikotarpiu į atsitraukiančio ledyno paliktus plotus patraukė šiaurės elnių medžiotojai: Hamburgo, fėdermeserio, Brome-Liungbiu, Arensburgo, Svidrų kultūrinių grupių atstovai.
      Kyla klausimas, su kokiomis archeologinėmis kultūromis galima sieti minėtų haplogrupių pasirodymą Lietuvoje? Kaip ir kokiu būdu - migraciniu ar kultūrinių mainų keliu - vyko indoeuropiečių kultūros plėtra holoceno laikotarpiu?
      Neolite, remiantis naujausiais Lietuvos genetikų tyrimų duomenimis, pagal bialelinius Y chromosomos žymenis lietuvių vyrų populiacijoje galima išskirti du pagrindinius komponentus: 3-ios ir 16-os haplogrupes Y chromosomas, sudarančias atitinkamai 45 ir 37 % visų Y chromosomų (Kasperavičiūtė, Kučinskas 2003: 7). Ar tai gali būti paaiškinama archeologiniais tyrimais?
      3-iai haplogrupei priklausančių chromosomų paplitimas sietinas su prieš 4 tūkst. metų buvusiais įvykiais, kurių metu susiformavo bemaž pusė vyriškosios populiacijos dalies genofondo (Kasperavičiūtė, Kučinskas 2003: 8). Šiuos įvykius genetikos tyrinėtojai sieja su indoeuropiečių atėjimu į Rytų Pabaltijį.
      Archeologinių tyrimų duomenimis, didesnės žmonių migracijos vėlyvajame neolite ar ankstyvajame bronzos amžiuje Lietuvos teritorijoje (taip pat ir Rytų Pabaltijyje) nebuvo. Tuo pat metu, dėl gamtinės stepių zonos plėtros miškų zonos sąskaita ir gyventojų populiacijos didėjimo stepių zonoje, rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų žmonių grupės, besiskverbiančios į miškų zoną, paliko pavienių III tūkst. pr. Kr. kapų (Žukauskaitė 2004: 125). Bet jie nepaliko net dešimtadalio gyvenviečių ar jose randamos tūkstantosios dalies /253/ medžiagos (Girininkas 2002a: 77-84). Galima tvirtinti, kad Rytų Pabaltijo archeologinėje, o ir kitų mokslų literatūroje pateikiami duomenys apie virvelinės keramikos kultūros istorinį vaidmenį visuomeniniam ekonominiam gyvenimui yra labai sureikšminti.
      Jei vėlyvajame neolite, archeologinių tyrimų duomenimis, nepastebimas ryškus indoeuropietiškojo komponento proveržis, siejamas su virvelinės keramikos ir rutulinių amforų kultūromis, tai kada ir kaip jis galėjo įsilieti į baltų genofondą? Lieka tik bronzos amžius. Tačiau ankstyvajame bronzos amžiuje pastebima vėlyvojo neolito vietinių kultūrų tradicijų tąsa ir tik bronzos amžiuje prasideda ryškus gyvulininkystės ir žemdirbystės plitimas, o intensyvaus ūkio fazė pasiekiama vidurinio ir vėlyvojo bronzos amžiaus sandūroje (Daugnora, Girininkas 1996; 2004a). Tai rodo, kad gamybinio ūkio suklestėjimas nesutampa su M. Gimbutienės, R. Rimantienės bei C. Renfrew indoeuropėjimo" laikotarpiu ir todėl indoeuropietiško pagrindo tenka ieškoti ankstyvesniais laikais.
      Kalbant apie 16-os haplogrupės chromosomas, kurios dažnos tik tarp lietuvių ir latvių, lyginant su kitomis indoeuropiečių tautomis (Kasperavičiūtė, Kučinskas 2003: 8). Tai galima paaiškinti kultūrine Rytų Pabaltijyje neolito situacija. Rytų Pabaltijyje per visą neolitą gyvavo Narvos kultūra. Ankstyvajame neolite ji buvo vyraujanti ne tik Lietuvos, Latvijos, Estijos, bet ir atokesnėse Šiaurės rytų teritorijose (Girininkas 1994a; Kriiska 1999: 173-183; 1967). Vėliau, jau viduriniame neolite, iš Šiaurės rytų ir rytų Pabaltijį pasiekė šukinės-duobelinės keramikos kultūros gyventojai, kurie įsikūrė tiesiog tarp Narvos kultūros bendruomenių. Jų įtakos zona siekė Šiaurės ir Šiaurės rytų Lietuvą, Latviją, Estiją, Šiaurės Baltarusiją, dalį Suomijos ir kitas labiau į rytus nutolusias dabartinės Rusijos teritorijas (Girininkas 1994a; 2000d: 104-105; Zagorskis 1965). Todėl 16-os haplogrupės chromosomos, kurioms būdinga TatT>C pakaita, yra dažna pas šiaurės ir rytų baltus, nes ir archeologiniai tyrimai patvirtina, kad kaip tik čia buvo stipriausias šukinės-duobelinės keramikos kultūros poveikis. Procesas atsispindi ir kalboje - finougriškų hidronimų ir toponimų paplitime ( 1989; 1980: 119-123). Rytų Pabaltijyje finougrų sumažėjo (gal buvo išstumti) tik VI-IX a., kai slavų stumiami rytų baltai įsikūrė dešiniajame Dauguvos krante bei apsigyveno visame Gaujos upės kairiajame krante ir jos aukštupio baseine, o finougrų ir baltų ribos nusistovėjo maždaug prie dabartinių Latvijos-Estijos sienų.
      Genetikai nustatė, kad pas lietuvius dažnesnės labai anksti Europoje pasirodžiusios mtDNR sekos. Tarp jų išskiriamos H, U, J, T, I, W mtDNR sekų grupės ir U grupės - K, U4, U5al, U5b, U5? bei T grupės - T1 pogrupiai (Kasperavičiūtė, Kučinskas 2001: 45). Kaip šių mtDNR sekų grupių pasirodymą pas Lietuvos gyventojus galima interpretuoti archeologiniais duomenimis?
      Ankstyviausių mtDNR sekų grupių pasirodymą, kaip jau minėta, reikėtų sieti su vėlyvojo paleolito kultūromis: I - su vėlyvojo rytų Graveto kultūra, H - su Madleno kultūromis. Vienu metu, kaip ir Madleno kultūrų gyventojai, Rytų Pabaltijo paleolito raidai įtakos galėjo turėti į rytus ir pietryčius nuo Lietuvos gyvavusios Grensko (), Krasnoseljės () kultūros, kurios, matyt, galėtų būti siedinamos su U haplogrupe. Svidrų kultūrą, kurios dalis galėjo formuotis dėl vakarinių Madleno kultūrų įtakos tektų siedinti su H haplogrupe, o Rytų ir Pietryčių Europos Osokorivkos (i), Zimivnikų (i) (i 1998: 124-128, 150-159) kultūrų su mikrolitų apdorojimo technikos įtaka - su U ir I haplogrupėmis. Aptariant Svidrų kultūros susidarymo ypatumus, galima pabrėžti, kad vėlyvojo paleolito laikais Lietuvos teritorija atsidūrė kryžkelėje tarp Pietryčių ir Vakarų Europos kultūrų įtakos zonų. Svidrų kultūros tyrimai patvirtina, kad ši kultūra padarė didelį poveikį vėlesnės mezolitinės Kundos kultūros raidai. Mezolito laikotarpio kultūrų žmonių genofonde turėjo išlikti visų vėlyvojo paleolito mtDNR sekų grupės. Mezolite, sustiprėjus mikrolitizacijos procesui, kuris siejamas su vakarų Maglemosės bei pietų Kudlajevkos (i) ir Stawinoga kultūromis, turėjo sustiprėti H ir I haplogrupių įtaka. Dėl Lietuvoje pasirodžiusios Nemuno (Janislawice) kultūros, kurios susidarymą sąlygojo Maglemosės kultūra, galėjo dar labiau sustiprėti H haplogrupės įtaka. /254/
      
      Teoriniai ankstyvosios ir vėlyvosios indoeuropiečių kilmės veiksniai
      
      Įtikinamiausiu indoeuropiečių formavimosi laikotarpiu reikėtų laikyti paskutinio ledynmečio išplitimo ir traukimosi laikotarpį. Tuo metu dauguma žmonių buvo priversti apsigyventi Europos pietuose, rytuose ir pietvakariuose. Traukiantis ledynui, paskui šiaurės elnių bandas į šiaurinės Europos teritorijas iškeliavo bendruomenės, kurios galėjo kalbėti nediferencijuota indoeuropiečių bendruomenių kalba.
      Žmonės, galėję kalbėti indoeuropiečiams artimomis kalbomis, kilo, matyt, iš tų vietų, kurias genetikai sieja su mtDNR sekų H, U, I, J, T grupių kilties vieta. Visos šios mtDNR sekos yra labai senos ir Europą iš Artimųjų Rytų pasiekė dar iki paskutinio ledyno pasitraukimo pradžios. Čia vyraujančiomis turėjo būti protoindoeuropietiškosios žmonių grupės, kurios maksimalaus ledyno išplitimo laikotarpiu galėjo gyventi tik pietinėse Karpatų, Alpių priekalnėse, Apeninuose, Balkanų ir Pirėnų pusiasaliuose - kur dar augo miškai. Mainų ir bendravimo sujungta žmonių grupė buvo pajėgi išlaikyti kalbinį pastovumą, kuris po ledynų traukimosi galėjo tapti atviras naujadarams ir kalbiniams mainams. Šį laikotarpį būtų galima vadinti senųjų Europos autochtonų išplitimo laikotarpiu, kai jie apgyvendino Šiaurės Europą šiauriau Valdajaus aukštumų iki Vakarų Prancūzijos. Jiems buvo būdingos vėlyvojo paleolito - ypač Madleno ir Svidrų, o mezolito laikotarpiu - Kundos (Pulli), Maglemosės ir Nemuno (Janislawice) kultūros, kurių pagrindu formavosi Volgos aukštupio, Dniepro-Doneco, Narvos, Dubičių, Ertebolle-Ellerbek, linijinės-juostinės keramikos, piltuvėlinių taurių, Baalberge, Michelsberger ir kt. kultūros. Visos šios kultūros turėjo daug bendrumų, atsiradusių ir klestėjusių dėl mainų. Įvairiarūšiai mainai negalimi be kalbinių bendrybių atsiradimo. Todėl minėtų kultūrų gyventojų kalba ir tolo (dėl kultūrinių bendruomenių izoliavimosi tendencijų), ir panašėjo (dėl išorinių tarpkultūrinių ryšių), kol susiformavo atskiri indoeuropiečių kalbiniai junginiai.
      Šiaurės Europoje pasirodžiusios pilkapių (kurganų) kultūrų grupių rutulinių amforų, virvelinės
      keramikos kultūros buvo pietinių indoeuropiečių invazija į poledyninio etnoso apgyventas teritorijas. Jų migraciją lėmė pietų indoeuropiečių populiacijos augimas, vystantis gyvulininkystei ir žemdirbystei, gamtiniai pokyčiai Vidurio Europoje. Todėl kalbiniai, kultūriniai poledynmečio gyventojų ir atvykėlių bendrumai tebuvo tolimos giminystės atgarsiai. Tokia Šiaurės Europos etnoso susidarymo raida iš esmės prieštarauja šiandien įsigalėjusioms lyginamosios kalbotyros bei etnokultūros schemoms, tačiau archeologiniu požiūriu toks indoeuropiečių kilties procesas turi tvirtų argumentų.
      Todėl apibendrinus esamus šių dienų archeologijos, genetikos ir gamtos mokslų duomenis galima teigti, kad indoeuropiečių kilmės procesas Rytų Pabaltijyje III tūkst. pr. Kr. nevyko. Rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų pasirodymas III tūkst. pr. Kr. - tai tik pietinių indoeuropiečių bendruomenių sąlytis su šiaurinėmis indoeuropiečių bendruomenėmis. Abiejų kultūrų pasirodymą sukėlė nuo VIII tūkst. pr. Kr. Pietų Europoje vykusi sparti gamybinio ūkio plėtra ir gamtiniai subborealio laikotarpio pokyčiai.
      Archeologiniu požiūriu reikšmingiausi būtų Svidrų kultūros susidarymo tyrimai. Ši kultūra - tai Vakarų ir Rytų pietryčių Europos kultūrų lydinys. Todėl H, U ir I grupės mtDNR sekos pas Svidrų kultūros populiacijos žmones turėtų būti svarbiausios ir išlikusios genofonde per visą Rytų Pabaltijo priešistorę. Ateityje tai bus galima patvirtinti ar paneigti, ištyrus Svidrų ir vėlesnių kultūrinių grupių individų DNR.
      Tiek mtDNR U haplogrupės, tiek Y chromosomos 16-os haplogrupės dažniai pas šių dienų lietuvius rodo, kad baltų susidarymo procese didelę įtaką turėjo finougrai, kurių pasirodymas siejamas su vidurinio neolito pradžioje Rytų Pabaltijyje vykusiais procesais. Tačiau Y chromosomos 3-ios haplogrupės paplitimas į Rytų Pabaltijį III tūkst. pr. Kr. su archeologinių tyrimų duomenimis sunkiai susiejamas. Genetinius tyrimus reikėtų atlikti su rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų kapų skeletais. Ateityje genetikams reikėtų detaliai ištirti šiaurinių ir pietinių indoeuropiečių genetinį nutolimą poledynmečiu, vėlyvojo paleolito /255/

<198 pav.>


      laikotarpiu ir pakartotinio pietinių ir šiaurinių indoeuropiečių susimaišymo pasekmes vėlyvajame neolite. Tą pačią problemą reikia nagrinėti kalbininkams, o archeologams - detaliau įsiskverbti j materialinės ir dvasinės kultūros raidos problemas, nustatant vėlyvojo neolito kultūrinio perimamumo ypatumus, kintant ūkiui ir visuomenės struktūrai.
      Senųjų, dar prieš paskutinio apledėjimo maksimumą Pietų Europoje pasirodžiusių mtDNR sekų grupių vyravimas pas šių dienų lietuvius gali patvirtinti, kad poledynmečiu atėjusių žmonių įtaka baltų populiacijai yra labai reikšminga.
      
[ XII | ]


XVIII
Rakutis V. LDK KARIUOMENĖ KETVERIŲ METŲ SEIMO LAIKOTARPIU (1788-1792)

XVII
Borščiakas Elijas. UKRAINA, LIETUVA IR PRANCŪZŲ DIPLOMATIJA 1648-1657 METAIS
. , 1648-1657 .
LIST OD KSIĘCIA IMCI PANA KRZYSZTOFA RADZIWIŁŁA, WOJEWODY WILEŃSKIEGO, HETMANA W.KS.LITEWSKIEGO, DO SEHINA BORYSEWICZA, BOJARZYNA DUMNEGO I NA TEN CZAS HETMANA NAJWYŻSZEGO NAD
. " (1655-1661 .)

XVI
Jakubowski J. STUDYA NAD STOSUNKAMI NARODOWOŚCIOWEMI NA LITWIE PRZED UNIĄ LUBELSKĄ.
Zinkevičius Z. DAR KARTĄ DĖL LIETUVIŲ XVI-XVII A. RAŠTŲ KALBOS KILMĖS
..
..
ALBERTAS GOŠTAUTAS, VILNIAUS VAIVADA, BONAI SFORCAI, LENKIJOS KARALIENEI, PRIEŠ KUNIGAIKŠTĮ KONSTANTINĄ OSTROGIŠKĮ IR PRIEŠ RADVILAS
Jakubovskis J. TAUTYBIŲ SANTYKIAI LIETUVOJE PRIEŠ LIUBLINO UNIJĄ.
Zinkevičius Z. DĖL LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS KILMĖS
i .. -I
Jurginis J. AUŠROS VARTAI
"STATUTIS CERTIS IN SCRIPTA REDACTIS" (1522)
Zinkevičius Z. KAIP KALBĖJO SENIEJI VILNIEČIAI
..

XV
Jonynas I. ONA VYTAUTIENĖ
CRONICA CONFLICTUS WLADISLAI, REGIS POLONIAE, CUM CRUCIFERIS
Długosz J. DZIEJE POLSKIE. ROK 1403. ROK 1408.
.
6.V.1434
Długosz J. DZIEJE POLSKIE. ROK 1410
Ekdahl S. DIE FLUCHT DER LITAUER IN DER SCHLACHT BEI TANNENBERG
1413 .

XIV
"OMNES NATIONE LYTHUANOS" (1387)
20.II.1387
. : ?

XIII
Vaitkevičius G. ANKSTYVASIS VILNIUS: ĮRODOMUMO VINGIAI
Gudavičius E. FOLLOWING THE TRACKS OF A MYTH
.. ͻ ?

XII
Baranauskas T. THE FORMATION OF THE LITHUANIAN STATE
..

XII
.
.
..
.. IV-VII
Vladas Žulkus. DIE KUREN IM OSTSEERAUM
..
..
Vanagas A. LIETUVIŲ VANDENVARDŽIAI
.. .
.. --
. . -
..
Girininkas A. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. T. 1. Akmens amžius


.. // : (), ., 1997

I
II XI-XVI .
III XVII-XVIII .
IV XX .
V : XX.
VI - XIV .:

. . XV -XVII . (... I) ., 1954.
IV XVII . ()
V ( , , 30-70- XVII.)
VI XVII .

.. I "OF THE RUSSE COMMON WEALTH" ʲ . -.1891.
IV.

Kubala L. WOJNA MOSKIEWSKA. R. 1654-1655. SZKICE HISTORYCZNE, SER.III, WARSZAWA, 1910
VII. WYPRAWA CARA NA LITWĘ. - BITWA POD SZKŁOWEM I POD SZEPIELEWICZAMI. - ZDOBYCIE SMOLEŃSKA.

. - .,1890-1901.- .1-3.
57-. ѣ 30. . . . ѣ
58-. ѣ 30 2. 1) . . . ѣ
59-. ѣ 30/ 15. 1) . . . ѣ
692-,
694-. . ѣ
696-. . ѣ ѣ .
703-. ѣ .
705-, . ѣ ѣ
716-. . . ѣ
717-. , .ѣ , ѣ ѣ
718-, ѣ ѣ
732-. ѣ ѣ .
736-. ѣ


-

, . . 1-15. ., 1861- 1892.
1648, 16. ѣ ѣ ѣ
1648, 20. ѣ ѣ
1649, 3. ѣ .
1649, e 13. ѣ ѣ .
1654, . - . i ѣ
1654, a.- ., i ѣ
1654, 7- 9.
1654, .-.,
1654, i-, i
1654, i-.
1655, i - .
1655, ,

LISTY Z TEATRU WOJNY R. 1654.
16 [Augusti] list[u] księcia jmci do Króla JMci pisanego kopią
Ceduła z listu.Za Jaswonką pod Ciecierzynem potrzeba była d. 24 Augusli, gdzie obóz nasz zniesiono.
List P. Hetmana wiełk. koron, do JMX Podkanclerzego kor. Dnia 6 Aug.
List P. Mirżeńskiego, do JP. Stefana Korycińskiego Kanclerza w. kor. Z Wilna d. 30 Augusti r. 1654.
List Xięcia Radziwiłła Hetmana w. lit. do Xiędza Jerzego Tyszkiewicza. Bisk. wileńsk. Dan d. 8 Augusti 1654.
List z obozu pod Szkłowem d. 12 Augusti r. 1654.
List z Wilna d. 20 Augusti, do Warszawy.
List z Wilna d. 8 Aug.
Relacya potrzseby, która zaszła między wojskiem W.X.Litewskiego a Moskwą pod Ciecierzynem, d.24 Augusti 1654
Z obozu d. 14 Augusti 1654.
Z obozu litewskiego d. 13 Augusti r. 1654.
Z obozu litewskiego d. 14 Augusti 1654.
Z obozu pod Orszą dnia 2 Augusti, pisany do Wilna.
Z Wilna d. 16 Augusti r. 1654.

, . ., 18411892.- .1-5.
1658 ѣ. , ѣ.

, ., 1813-1894, .1-5.
1667, 1, ( ѣ) Ѣ ѣ ѣ

. . Vilnius: 1995

I. .

PAMIĘTNIKI JANA CHRYZOSTOMA PASKA
Rok 1660

. . - , .., , 1991
III. -
Norman Davies. EUROPE: A HISTORY
CHRISTENDOM IN CRISIS PESTIS (p. 455-468)
Jerzy Ochmański. LITEWSKA GRANICA ETNICZNA NA WSCHODZIE OD EPOKI PLEMIENNEJ DO XVI WIEKU
.WSTĘP
1. ROZWÓJ I WYNIKI BADAN NAD WSCHODNIĄ GRANICĄ LITEWSKO-RUSKĄ OKRESU WCZESNOHISTORYCZNEGO DO XVI WIEKU
2. ZAŁOŻENIA METODOLOGICZNE
3. WALKA LITWY Z RUSIĄ O GRANICĘ POLITYCZNĄ DO XIII WIEKU
4. POGRANICZE LITEWSKO-KRYWICKIE W EPOCE PLEMIENNEJ
5. KWESTIA ZASIĘGU OSADNICTWA LITEWSKIEGO I RUSKIEGO NA POGRANICZU WSCHODNIM W XIII WIEKU
6. STOSUNKI WYZNANIOWE NA POGRANICZU LITEWSKO-RUSKIM DO POŁOWY XVI WIEKU
7. WSCHODNIA GRANICA LITEWSKA W ŚWIETLE TOPONOMASTYKI
8. ZASIĘG LITEWSZCZYZNY NA WSCHODZIE W ŚWIETLE INWENTARZY DÓBR ZIEMSKICH Z KOŃCA XVI WIEKU
9. WYSPY LITEWSKIE W GŁĘBI BIAŁORUSI W XIV - XVI WIEKU
A. LITHUANIA PROPRIA I JEJ ZASIĘG NA WSCHODZIE W XV - XVI WIEKU
B. WYNIKI BADAN, SPIS MAP, SPIS TREŚCI
C. LITHUANIAN ETHNICAL BOUNDARY IN THE EAST FROM THE ANCESTRAL EPOCH TILL THE SIXTEENTH CENTURY

IE
66. (1441) ѣ ѣ, , , a ѣ ѣ . ѣ.
67. ѣ, . ѣ.
68. 1507. ѣ, o , ѣ , a ѣ , , ѣ ...
69. 1516 9. ѣ, . , ѣ ѣ . ѣ
70. 1552 . ѣ, ѣ . , o ѣ . ѣ.
71. 1555 30. ѣ, ѣ ѣ ѣi . ѣ.







?

?
!

:

...
.
 : 1
 : 0
 : 1

- 0.1 . -