Zinkevičius Z.
KAIP KALBĖJO SENIEJI VILNIEČIAI

           /513/ Iš ankstesnių straipsnių apie Lietuvoje vartotas kalbas matyti, kad ir senojoje Lietuvos valstybėje, ir jos sostinėje Vilniuje iš pradžių lietuvių kalba buvo plačiai vartojama. Tik pakrikštijus Lietuvą ir vėliau LDK suartėjus su Lenkija iš viešojo gyvenimo ją pamažu ėmė stumti lenkų kalba. Kokia lietuvių kalba senovėje kalbėjo ir rašė vilniečiai? Kuo ji skyrėsi nuo dabartinės?

           Rytų aukštaičių tarmė, kurios plote išaugo Vilniaus miestas, Lietuvos krikšto metu jau buvo daugiau ar mažiau susiformavusi. Pagrindine skiriamąja ypatybe - mišriųjų dvibalsių an, am, en,em ir nosinių balsių ą, ę siaurinimu bei virtimu un, um, in, im ir ų, į -ji jau aiškiai skyrėsi nuo to meto vakarų ir pietų aukštaičių.

           Vilniaus miesto gyventojų kalba iš pat pradžių turėjo formuotis šios tarmės pagrindu. Augant miestui, žinoma, jame apsigyveno nemaža kitomis tarmėmis kal­bančių žmonių, tačiau rytų aukštaičių tarmės elementai čia vyravo. Tai lėmė Vil­niuje susiformavusios bendrinės šnekamosios, vėliau ir rašomosios kalbos pobūdį.

           Vadinasi, Vilniaus lietuviai anuomet, kaip dabar rytų aukštaičiai, tardavo: run­ka „ranka“, kumpas „kampas“, pinki „penki“, timpė „tempė“, taip pat žųsis „žąsis“, tįsia „tęsia“ ir łedas „ledas“, łėkti „lėkti“ (su kietuoju priebalsiu l), daugelis net iš dalies dzūkavo: cia „čia“, medziai „medžiai“.

           Tąja Vilniuje vartojama lietuvių kalba turėjo būti išversti pirmieji lietuviški poteriai, rašomi pirmieji tekstai.

           Pirmoji lietuviška knyga, parašyta vilnietišku rašomosios kalbos variantu, pasi­rodė 1605 m. Tai - nežinomo asmens parengtas J. Ledesmos katekizmo vertimas. Reikia pažymėti, kad Vilniaus reformatų veikėjai neįvertino kalbos kaip priemo­nės siekti savo tikslų. Jie neišleido vilnietišku lietuvių kalbos variantu nė vienos knygos. Ir 1605 m. katekizmas, ir kitos šia rašomąja kalba parašytos knygos buvo parengtos ne jų, bet katalikų.

           Tų knygų autoriai bei vertėjai buvo privilegijuotų Vilniaus gyventojų sluoksnių atstovai, išsilavinę dvasininkai, studijavę ar net dėstę Vilniaus akademijoje. Žy­miausias iš jų - Konstantinas Sirvydas (1579-1631), parašęs dvi pamokslų san­traukų knygas - „Punktus sakymų“, kurios buvo išleistos (antroji po autoriaus mirties 1644 m.) kartu su lenkiškais vertimais, taip pat lenkų-lotynų-lietuvių kal­bų žodyną, kurio iki 1713 m. išėjo net penki leidimai, ir neišlikusį lietuvių kalbos vadovėlį ar gramatiką.

           Antrasis žymus Vilniaus lietuvių kalba rašęs autorius ir K. Sirvydo darbo talki­ninkas buvo Jonas Jaknavičius (1598-1668), į lietuvių kalbą vertęs evangelijas. Evangelijų tekstas buvo nuolat gerinamas ir dažnai naujai leidžiamas (iki XIX a. vidurio pasirodė per 40 leidimų, kurie nuo XVIII a. buvo gerokai perdirbti)./514/

           Be čia nurodytų stambesnių darbų, XVII a. pradžioje Vilniaus lietuvių kalba buvo išspausdinta dar keletas smulkesnių tekstų, pavyzdžiui, krikšto, santuokų ir kitos formulės kunigams skirtose „Agenda parva“ (1616 m.) ir „Rituale sacramentorum“ (1633 m. ir kt.) bei kitose knygose, šiaip jau parašytose lotynų kalba Iš pasaulietinio pobūdžio (ne religinių) tekstų šia kalba žinoma hegzametru sueiliuo­ta panegirika atvykstančiam į Vilnių Žygimantui III, išspausdinta 1589 m.

           Visa ši raštija daugiausia buvo skiriama ne lietuviškai kalbančiai liaudžiai (ši anuomet buvo tamsi ir beraštė), bet tiems, kurie turėjo skleisti katalikybę liaudies masėse, t. y. žemesniems dvasininkų sluoksniams. Todėl šios raštijos kalba buvo liaudiška, ta pati, kuria anuomet buvo sakomi Vilniuje lietuviški pamokslai.

           Reikia pasakyti, kad Vilniaus lietuvių kalbą nurodytų knygų autoriai bei paren­gėjai gerai mokėjo, daugelis (jei ne visi) jų buvo lietuvių pamokslininkai pačiame mieste arba jo apylinkėse.

           Bendram ano meto Vilniaus lietuvių kalbos vaizdui susidaryti žemiau pateikia­ma nedidelė ištraukėlė iš K. Sirvydo, net 10 metų sakiusio Vilniuje lietuviškus pamokslus, „Punktų sakymų“ II dalies (ši labiau vilniečių redaktorių tikslinta), kurioje autorius pašiepia savo parapijiečių netinkamą elgesį bažnyčioje, bardamas juos. Pirmiausia pateikiamas fotografuotinis paties K. Sirvydo tekstas, po to perra­šytas dabartine rašyba su išlaikytomis vilnietiškomis kalbos ypatybėmis (jos paaiš­kinamos skliausteliuose).

         

         

         

         Kad kalti yra (= kai privalo) mišios klausyt, tuo metu kartais apsnūsta, dairosi pa bažnyčių (= po bažnyčią) unt(= ant) visų šalių akis mėtydami, kušta (= šnibž­da) su kitais, nusijuokia kam, -geidžia (geidzia?), kad greitai kunigas mišių (= mišias) pabaigtų, o netrukintų (= negaišintų) jų ilgai unt jos (= joje, su ja). Jau kadu /515/ ( = kada) meldžiasi (meldziasi?), tiktai liežuvį ir lūpas krutina, - širdis laksto po svietų (= svietą, pasaulį); kad klauso Dievo žodžio (žodzio?)pusė valundos (= va­landos) regisi (= atrodo) pusuntros (= pusantros), - nerimsta klausydami, kaip badomi akstinais (akstinas - smaili lazdelė rambiems gyvuliams varyti), krutinasi, kaip unt skrudėlyno (= ant skruzdėlyno) sėdėdami. Prieš (= priešingai), kad pradest ( = pradeda) niekus kalbėt (= kalbėti), juoktis, per cielų (= visą) naktį žvegot (= žvygauti), - nesunku, kad gert - per cielų dienų (= per visą dieną) nevargu (= neįkyru, nekoktu) lakt. Teipogi (= taip pat) dėl pinigo įgijimo bartis, keiktis, bažytis(= dievagotis), visų miestų (= visą miestą) ir turgų subėginėt (= apibėginė­ti, aplakstyti), tykot naudos kokios, norint (= nors )lyja,šųla(= šąla ),saula(= sau­lė) degina,- regisi ne darbas, ne vargas, bet žaislas mielas. Nugi untai (= nagi antai) daužytis po miestus, po tūlus (= įvairius, daugelį) kelius, irtis per marias dėl prekių ir nupelno (= pelno, naudos) iž(= iš) jų, neturi sau ažu darbų (= nelaiko darbu) to. Tokia yra rūpestis kūno (= rūpinimasis kūnu), tokia apylaida dūšios (= apleidi­mas, nesirūpinimas siela).

           Ši Vilniaus lietuvių rašomoji kalba, kaip ir pati raštija, dėl tolydžio vis intensyvėjančio miesto aukštuomenės perėjimo prie lenkų kalbos, anuomet neturėjo tin­kamų sąlygų tarpti. Vėliau, pradėjus lenkiškai kalbėti platiesiems „viduriniojo“ luomo sluoksniams, nebebuvo kam rašyti lietuvių kalba. Dar pasirodė nežinomo asmens išverstas R. Belarmino katekizmas (1677 m.), buvo išleisti nauji K. Sirvy­do žodyno (ketvirtasis 1677 m.) ir J. Jaknavičiaus evangelijų (1674,1679,1690, 1699 m.) leidimai. XVIII a. pradžioje ši raštija visai sunyko. 1713 m. išėjo iš spau­dos paskutinysis (penktasis) K. Sirvydo žodyno leidimas. J. Jaknavičiaus evangeli­jų kalba nuo 1705 m. leidimo buvo „suvidurietinta“. Paprastieji žmonės Vilniuje, žinoma, tebekalbėjo lietuviškai. Pramokę skaityti, jie naudojosi nevilniečių auto­rių „vidurietiška“ rašomąja kalba leidžiamomis tikybinio turinio knygomis.

           HOW THE OLD VILNIUSITES SPOKE 

         Summary

           Based upon the ancient texts, the Lithuanian spoken language used in the city of Vilnius in the 17th century is described.

         Mokslas ir gyvenimas, 1976, Nr. 10, 30.

[ Вернуться в раздел XVI век | Вернуться в Оглавление ]