F.A.Q. Skins/Themes

    Banderia Prutenorum
    

[Biblio]
:
35
Jakubovskis J. TAUTYBIŲ SANTYKIAI LIETUVOJE PRIEŠ LIUBLINO UNIJĄ.
: Deli2 , : Jul-12-2005

Jakubovskis J.
TAUTYBIŲ SANTYKIAI LIETUVOJE PRIEŠ LIUBLINO UNIJĄ.


K., 1921, psl. 6-11 (ištrauka)

      6

      ...ežero ir Neries, kur daugiausia kaimų, pavadintų slavų kilimo žodžiais. Dvi rytų apskritys: Vileikos ir Dysnos, tur būt, jau tada buvo gudų gyvenamos ir neturėjo lietuvių gyventojų. Tuo būdu etnografinė lietuvių teritorija XVI šimtm. buvo apėmusi maždaug pusę dabartinės Vilniaus gubernijos.

      Dėl etnografinio lietuvių ploto dabartinėse Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose galimia pasakyti, kad nuo XVI šimtmečio etnografinės sienos neturėjo didelių atmainų11).

      Grįždami giliau į praslinkusius šimtmečius, mes galime jau tik apytikriai apibrėžti etnografinės Lietuvos sienas. Jogailos dokumente (1387 m.). kuriame įvardinti visi atiduoti Skirgailai valdymai, tarp kaimų, esančių ,,na ruskoj storonie", sutinkame Lebedevo ,,valsčiuką" su aplinkiniais sodžiais12). To paties vardo miestelis yra ant Ašmenos ir Vileikos apskričių sienos. Rusiški valsčiuko ir aplinkinių sodžių pavadinimai ir pats pažymėjimas vietos ,,na ruskoj storonie" nurodo, kad Jogailos laikais šios žemės nepriklausė etnografinei Lietuvai. Iš Haličo Voluinės kronikos sužinome, kad jau XIII š. Nemuno aukštupis buvo laikomas siena tarp tikrosios Lietuvos ir Lietuvos Rusų13).

      Tuo būdu galime patikrinti, kad XIII ir XIV šimtmečiuose etnografinės Lietuvos sienos maža tesiskyrė nuo XVI š. sienų. Galima tik imanyti, kad lietuvių kunigaikščių Alšanskių ir Svirskių giminių valdymai Alščnai ir Svyriai buvo lietuviski. Tokie pat, tur būt, buvo Ašmenos, Lydos ir Krėvos miestai, kurie priklausė didžiajam kunigaikščiui. Patys pavadinimai rodo j jų lietuvišką kilimą. Senesniais laikais lietuvių gyvenamos vietos turėjo plėstis dar toliau. Galimas dalykas, kad vadinamieji Juodieji Rusai, kurie apimdavo vėlesnę Naugarduko vaivadiją ir Gardino sritį, senų senovėje buvo etnografiniai lietuviškas kraštas.

      1044. 14)

      7

      Rodos, kad šis paminėjimas reikėtų suprasti Jaroslavą Išmintingąjį anais metais kariavus Lietuvoje, nugalėjus lietuvius ir jų žemėje įkūrus Naują Gardą, vėliau pramintą Naugardėliu (Naugardu). Jeigu tas aiškinimas yra tikslus, tai mes turėtume pirmą istorijos žinią apie rusų kolonizaciją tame krašte, kuris vėliau buvo vadinamas Juodąja Rusija, taip pat ir pavirtinimą fakto, kad tas kraštas kitados buvo etnografinai lietuviškas. Į tai, kad Juodoji Rusija buvo lietuvių gyvenama, taip pat rodytų ir tas faktas, kad pirmoje XIX š. pusėje Slanimo apskrityje būta dviejų lietuviškai kalbančių sodžių15). Be to, iš upių ir ežerų vardų galime spręsti, kad priešistoriniais laikais lietuvių gyventa dar toli už dabartinės etnografinės Lietuvos sienų. Žymus krašto plotas, kuris siekia Pripetės, Dauguvos ir Nieprio vidurupių krantų, ir dabar gyvenamas rusų, turi daugiausia neslaviškų vardų, aiškiai rodančių i savo lietuvišką kilimą16). Tuo būdu reikia pripažinti etnografinio lietuvių elemento pasitraukimą prieš rusus esant gaivaliniu procesu, kuris ėjo daugiau kaip tūkstantį metų. Panašus procesas reiškiasi ir suomių giminėse, kurios kitados buvo apėmusios visą Europos rytų lygumos šiaurinę dalį, tačiau ilgainiui buvo rusų išstumtos iš didesnės dalies savo seniau gyventų vietų.

      Iš aukščiau padarytos rusų lietuvių etnografinės sienos atmainų apžvalgos galime spręsti, koks plotas buvo lietuvių gyvenamas Lietuvos valstybės buvimo laikotarpiu, t. y. XIII XVI šimtmečiais. Turėdami galvoje didelį valstybės išsiplėtimą, ypatingai Algirdo ir Gedimino nukariavimų laikais, turime įsitikinti, kad etnografinė Lietuvos teritorija neapimdavo ir ketvirtos visos valstybės dalies. Kai Lietuva Vytauto laikais buvo užėmusi didžiausią plotą, etnografinės Lietuvos žemės sudarė 1/10 visos valstybės dalį, o XVI šimtm., jam sumažėjus, etnografinė Lietuva sudarė 1/6, dalį.

      Nors ir didumo nedidelė etnografinė Lietuva, buvo neabejojamai svarbiausia valstybės dalis; ten buvo ir abi Lietuvos sostinės Vilnius ir Trakai. Be to, del savo artimos kaimynystės su abiejų ordenų ricierių valdymais ji buvo lyg kokia didžiulė tvirtuma, kurioje buvo sutrauktos visos valstybėsjėgos pavojingiausiam priešininkui atremti.

      8

      Ji buvo taip pat tankiausiai gyvenama ir turinti daugiausia karių valstybės dalis. Lietuvos Metrikos knygose randame 1528 metais rašytą rejestrą (sąrašą), kuriame parodoma, kiek raitųjų kareivių turi pastatyti karui kiekviena apskritis, kiekviena žemė ir žymiausi Didžiosios Kunigaikštystės ponai ir kunigaikščiai17)

      Kadangi nuo 8 kiemų (,,tarnybų"), kuriais vadindavo kaimiečių mokesčiu vienetus, turėjo būti statomas vienas raitas kareivis, tai kareivių skaičius, kurį pristatydavo kuri nors apskritis ar žemė, duoda apytikrę sąvoką apie tai, kiek tankiai buvo toji žemė ar apskritis gyvenama. Taigi iš to paties rejestro matyti kaip ant delno, kad grynai lietuviškos dalys padalytos i žymiai mažesnes apskritis ir pristato daug daugiau karių, kaip tokio pat didumo rusų dalys. Todel neabejojama, kad tikroji Lietuva XVI šimtmetyje buvo tankiau gyvenama, kaip priklausomos jai rusų žemės.

      Remdamiesi jau pažymėtu rejestru galime net apytikriai apibrėžti Lietuvos valstybės ploto abiejų elementų skaitinę jėgą. Kaip jau yra žinoma, Lietuvos valstybė buvo sudaryta iš tikros Didžiosios Kunigaikštystės ir iš priklausomų žemių, kurios turėjo kai kurių vietos skirtingumų18). Tokios žemės buvo: Žemaičių, 3 Pagirių, Valuinės, Kijevo, taip pat Polocko, Vitebsko ir Smolensko žemės. Paskutiniosios buvo netekta 1514 m. Norėdami sužinoti, kiek tankiai buvo gyvenamos lietuvių ir rusų žemės, turime pirmiausia ištirti kontingensus, kurie buvo statomi tikros Didžiosios Kunigaikštystės apskričių. Žinodami apytikriai sieną tarp lietuvių ir rusų gyvenamų žemių, galime lengvąi išskirstyti tas apskritis į dvi grupes: vieną lietuvių, antrą rusų. Sudėję abiejų grupių kontingensus gausime du skaičius, kurių santykis apytikriai sutiks su skaitiniu abiejų etninių elementų santykiu siauriau imamos Lietuvos kunigaikštystės sienose. Turime tik atminti, kad apskričių kontingensai nesudaro dar ginkluotų krašto pajėgų pilnaties. Čia reikia dąr priskaityti žemesniųjų ponų ir kunigaikščių būriai, kurie nėra įtraukti i apskričių kontingensus. Bet kadangi ponų valdymai buvo ir lietuvių ir rusų krašto dalyje, tai jie negali turėti žymios įtakos abieju grupių skaičių santykiui. Nežinodami tiksliai, kur

      9

      buvo būrinių ponų valdymai, turime ponų kontingensus neįtraukti į skaičiavimą19).


 

Lietuvių apskritys

(arklių)

  

Rusų apskritys

(arklių)

1.

Ukmergės

402

 

1.

Naugardėlio

350

2.

2/3 Ašmenos20)

139

 

2.

Minsko

79

3.

Medininkų

251

 

3.

Hainos

14

4.

Rudaminos

329

 

4.

Lydos

86

5.

Nemiežių

92

 

5.

1/3 Ašmenos

125

6.

Kernavos

262

 

6.

Markovo

27

7.

Maišiogalos

98

 

7.

Krevos ir Svyrių

96

8.

Pienėnų

169

 

8.

Vosyliškių

193

9.

Giedraičių

234

 

9.

Braslavo

32

10.

Sudervos

47

 

10.

Ostrinos

73

11.

Nemenčyno

40

 

11.

Žaludko

36

12.

Anykščių

24

 

12.

Gardino

243

13.

Kauno

321

 

13.

Valkavisko

248

14.

Žiežmarių

116

 

14.

Slonimo

96

15.

Sumeliškių

151

 

15.

Kamenco

69

16.

Leipalingio

46

 

16.

Brąstos

165

17.

Aukštadvario

117

 

17.

Pinsko

102

18.

Eišiškių

263

 

18.

Kleckų

57

19.

Rodūnės

122

 

19.

Gardelio(Davidgarduko)

21

20.

Perlojos

26

 

20.

Ragačevo

3

21.

Kaniavos

17

 

21.

Kobrino

83

22.

Drasūniškių

31

 

22.

Grušovo ir Čerevačico

14

23.

Birštono

32

  

Viso -

2212

24.

Merkinės

59

  

(vertime nurodyta 196 vietoj 193)

 

25.

Upytės

379

    

26.

Trakų

55

    

27.

Kurklių.

69

    
 

Viso -

3891

    


      Tuo būdu gauname sumą iš lietuvių gyvenamų apskričių pristatomų arklių 3891, o iš iš rusų apskričių 2212; jeigu dabar išreikšime abiejų skaičių santykį procentais,tai gausime 64% lietuvių ir 36% rusų pristatomų arklių.

      10

      Manykime net, kad lietuvių apskritys buvo smarkiau patraukiamos kariuomenės tarnybon, kaip rusų, ir toliau turėdami galvoje tą aplinkybę, kad panieprių valsčių buvo silpna bajorų nuosavybė, ir tuo būdu tie valsčiai pristatydavo mažiau kariuomenės, kaip tikrai lietuviški, pagaliau jeigu pridėsime kokį rusų gyventojų skaičių, nes rusų dalyje buvo ir dvi dalinės kunigaikštystės Slucko ir Mstislavo, kurių mes nepriskaitėme vis delto turėsime pripažinti, kad Didžiojoj Kunigaikštystėj lietuvių būta daugiau, kaip rusų. Šis faktas, toks skirtinas nuo buvusios ligi šių laikų nuomonės apie Didžiosios Kunigaikštystės etninę sudėtį, daro suprantamą lietuvių elemento persvarą prieš gudus, kuri aiškiai pažymima ir Lietuvos istorijoje.

      Jeigu dabar pereisim prie priklausomų Lietuvai žemių, pamatysime, kad didžiausią skaičių, 1839 arklius, pristato grynai lietuviška Žemaičių žemė. Toliau eina 3 Pagirių žemės (Drohičiaus, Melnikų ir Belsko), kurios kartu pristato 1536 arklius. Etnografinai imant Pagiriai nebuvo lietuviški, tačiau nebuvo ir išimtinai gudiški. Rusų elementas maišėsi ten su lenkų, kaimiečių (tarpe buvo daugiausia rusų elemento, o bajorų tarpe lenkų. Kad jau tada Pagiriuose būta gausingo skaičiaus bajorų, matyt kad ir iš Pagirių kontingenso, kuris ypatingai žymus palyginus su nedideliu Pagirių plotu. Grynos rusų žemės pristato žymiai mažesnį skaičių. Valuinės821 arkli21), Polocko žemė 712 arklių, Vitebsko 91 arklį. Kijevo žemė rejestre visai nepažymėta. Tur būt, Kijevo bajorija nebuvo visa šaukiama visuotinuoju šaukimu, kadangi, turėjo pakankamai darbo gindama savo sienas nuo Totorių. Tas pat galima, tur būt, pasakyti ir apie Lietuvos Podolių arba Braclavo ir Vinicos apskritis, kurios taip pat nepažymėtos rejestre. Tačiau tos dalys buvo anais laikais labai retai gyvenamos ir, tur būt, reikalui atsitikus būtų pristačiusios labai nedidelį skaičių.

      Jeigu mes dabar sudėsime skaičių kareivių, pristatomų Didžiosios Kunigaikštystės etnografinai lietuviškų apskričių ir Žemaičių žemės skaičių iš vienos pusės, o rusų apskričių ir priklausomųjų žemių (be Žemaičių) iš antros, tai gausime dvi sumas, kurių santykis maždaug parodys lietuvių ir rusų gyventojų santykį visame valstybės plote.

      11

1. Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių apskritys - 3891 arklį
2. Žemaičių žemė - 1839
viso: 5730 arklių.

1. Didž. Kunig. gudų apskritys - 2212 arklių
2. 3 Pagirių apskritys - 1536
3. Valuinės žemė - 821
4. Polocko žemė - 712
5. Vitebsko žemė 91
viso: 5372 arklių.
      Kadangi ir siauriau imant Didžiąją Kunigaikštystę reikėtų, kaip jau mes buvome paminėję padaryti pataisa rusų elemento naudai, o prie rusų žemių skaičiaus priskaityti dar trūkstamus būrius Kijevo žemės ir Lietuvos Podoliaus, tai iš antros pusės nuo Pagirių skaičiaus reikėtų atskaityti nemažas skaičius lenkam . Tuo būdu skaičių santykis ne labai pakitės, ir galime laikyti tikra, kad visoje Lietuvos valslybėje XVI šimtm. tikrieji lietuviai jeigu nebuvo sudarę didžiumos, tai bent buvo skaičiaus atžvilgiu lygūs su rusais. Mums, įpratusieins žiūrėti i senovėss Lietuvos valslybę rusų istoriniu raštų akimis, ši išvada gali pasirodyti netikėta. Tačiau kitaip žiurėjo anų laikų žmonėss. Erazmas Ciolek, kelerius metus buvęs d.Lietuvos kunigaikščio Aleksandro sekretorium ir buvęs jo išsiųstas su pasiuntinybe j Romą pas popiežių Aleksandrą VI, pasakė 1501m. popiežiui kalbą, kurioje, pasakodamas jam apie savo įgaliototojo valstybę, tarp ko kita sako: ,,Lietuviai šneka sava kalba. Bet kadangi gudai gyvena beveik pusėje kunigaikštystės, tai jie dažniausiai vartoja gudų kalbą, jiems lengvesnę ir malonesnę)". Taigi d. Lietuvos kunigaikščio pasiuntinio akyse Lietuva buvo kraštas, kur lietuviai persveria savo skaičiumi, o gudai esą beveik jiems lygūs.

      Kad anų laikų žmonių akyse Lietuva atrodė sudėta iš dviejų maždaug lygių etninių elementų, matyti ir ir iš to, jog 1544 metais Bresto seime iškilus Statuto pataisymo klausimui, karalius pavedė išrinkti komisiją iš Romos' katalikų ir Graikų tikėjimo asmenu, t. y. lygaus lietuvių ir rusų skaičiaus23).



11) Braslavo apylinkės jau XVI š. turėjo rusus gyventojus, Gardino apskritis buvo taip pat gyvenama daugiausia rusų, o dabartinės Suvalkų gubernijos kraštas, vadinamas ,,Užgirių Keliu" ir tada clar menkai gyvenamas, buvo etnografiniu atžvilgiu, kaip ir dabar, daugiausia lietuviškas.

12) Jakubowski. Opis Księstwa Trockiego. Prz. hist. 1907, V.
13) Kronika kalba apie Vaišelką: , , .
14) . . pusl.10
15) Balinski I Lipinski Star. Polska, III. 1846, pusl. 264. Autorius mano, kad tai esančios sodybos, įkurtos prūsų išeivių per kryžeivių karus.
16) . i . . .... 1897. I.
17) Rejestro skaičius paduoda Liubavskis. Lit.-russk. sejm. pusl. 335-360
18) i išrodė pirmas Liubavskis savo rašinyje i" t.
19) Iš tos pačios priežasties neįtraukiame totorių būrių.
20) Anų laikų Ašmenos apskritis nebuvo tokia, kokia jį yra dabar. Žiemos rytų dabartinės Ašm. apskr. dalį buvo apėmę mągnatų valdymai, kaip ir Krėvos apskritį. Manome, kad anų laikų Ašmenos apskrities 2/3 buvo lietuvių gyvenama.
21) Palyginti nedidelis didelės ir tankiai gyvenamos Valuinės žemės kontingensas aiškinamas dideliu anų žemių ponų valdymų skaičiumi. Tačiau nereikia pamiršti, kad ir tikrojoj Lietuvoj buvo daug ponų; valdymų, neįtrauktų į apskrčių sudėtį.
22) (Lithuani) linguam propriam observant. Verum quia Rutheni medium fere ducatum incolunt, illorum loguela, dum gracilis et facilior sit, untuntur communius. Theiner. Mon. Pol. et Lith. II, 278.
23) Zbior praw litewskich, pusl. 397-413

[ XVI | ]


XVIII
Rakutis V. LDK KARIUOMENĖ KETVERIŲ METŲ SEIMO LAIKOTARPIU (1788-1792)

XVII
Borščiakas Elijas. UKRAINA, LIETUVA IR PRANCŪZŲ DIPLOMATIJA 1648-1657 METAIS
. , 1648-1657 .
LIST OD KSIĘCIA IMCI PANA KRZYSZTOFA RADZIWIŁŁA, WOJEWODY WILEŃSKIEGO, HETMANA W.KS.LITEWSKIEGO, DO SEHINA BORYSEWICZA, BOJARZYNA DUMNEGO I NA TEN CZAS HETMANA NAJWYŻSZEGO NAD
. " (1655-1661 .)

XVI
Jakubowski J. STUDYA NAD STOSUNKAMI NARODOWOŚCIOWEMI NA LITWIE PRZED UNIĄ LUBELSKĄ.
Zinkevičius Z. DAR KARTĄ DĖL LIETUVIŲ XVI-XVII A. RAŠTŲ KALBOS KILMĖS
..
..
ALBERTAS GOŠTAUTAS, VILNIAUS VAIVADA, BONAI SFORCAI, LENKIJOS KARALIENEI, PRIEŠ KUNIGAIKŠTĮ KONSTANTINĄ OSTROGIŠKĮ IR PRIEŠ RADVILAS
Jakubovskis J. TAUTYBIŲ SANTYKIAI LIETUVOJE PRIEŠ LIUBLINO UNIJĄ.
Zinkevičius Z. DĖL LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS KILMĖS
i .. -I
Jurginis J. AUŠROS VARTAI
"STATUTIS CERTIS IN SCRIPTA REDACTIS" (1522)
Zinkevičius Z. KAIP KALBĖJO SENIEJI VILNIEČIAI
..

XV
Jonynas I. ONA VYTAUTIENĖ
CRONICA CONFLICTUS WLADISLAI, REGIS POLONIAE, CUM CRUCIFERIS
Długosz J. DZIEJE POLSKIE. ROK 1403. ROK 1408.
.
6.V.1434
Długosz J. DZIEJE POLSKIE. ROK 1410
Ekdahl S. DIE FLUCHT DER LITAUER IN DER SCHLACHT BEI TANNENBERG
1413 .

XIV
"OMNES NATIONE LYTHUANOS" (1387)
20.II.1387
. : ?

XIII
Vaitkevičius G. ANKSTYVASIS VILNIUS: ĮRODOMUMO VINGIAI
Gudavičius E. FOLLOWING THE TRACKS OF A MYTH
.. ͻ ?

XII
Baranauskas T. THE FORMATION OF THE LITHUANIAN STATE
..

XII
.
.
..
.. IV-VII
Vladas Žulkus. DIE KUREN IM OSTSEERAUM
..
..
Vanagas A. LIETUVIŲ VANDENVARDŽIAI
.. .
.. --
. . -
..
Girininkas A. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. T. 1. Akmens amžius


.. // : (), ., 1997

I
II XI-XVI .
III XVII-XVIII .
IV XX .
V : XX.
VI - XIV .:

. . XV -XVII . (... I) ., 1954.
IV XVII . ()
V ( , , 30-70- XVII.)
VI XVII .

.. I "OF THE RUSSE COMMON WEALTH" ʲ . -.1891.
IV.

Kubala L. WOJNA MOSKIEWSKA. R. 1654-1655. SZKICE HISTORYCZNE, SER.III, WARSZAWA, 1910
VII. WYPRAWA CARA NA LITWĘ. - BITWA POD SZKŁOWEM I POD SZEPIELEWICZAMI. - ZDOBYCIE SMOLEŃSKA.

. - .,1890-1901.- .1-3.
57-. ѣ 30. . . . ѣ
58-. ѣ 30 2. 1) . . . ѣ
59-. ѣ 30/ 15. 1) . . . ѣ
692-,
694-. . ѣ
696-. . ѣ ѣ .
703-. ѣ .
705-, . ѣ ѣ
716-. . . ѣ
717-. , .ѣ , ѣ ѣ
718-, ѣ ѣ
732-. ѣ ѣ .
736-. ѣ


-

, . . 1-15. ., 1861- 1892.
1648, 16. ѣ ѣ ѣ
1648, 20. ѣ ѣ
1649, 3. ѣ .
1649, e 13. ѣ ѣ .
1654, . - . i ѣ
1654, a.- ., i ѣ
1654, 7- 9.
1654, .-.,
1654, i-, i
1654, i-.
1655, i - .
1655, ,

LISTY Z TEATRU WOJNY R. 1654.
16 [Augusti] list[u] księcia jmci do Króla JMci pisanego kopią
Ceduła z listu.Za Jaswonką pod Ciecierzynem potrzeba była d. 24 Augusli, gdzie obóz nasz zniesiono.
List P. Hetmana wiełk. koron, do JMX Podkanclerzego kor. Dnia 6 Aug.
List P. Mirżeńskiego, do JP. Stefana Korycińskiego Kanclerza w. kor. Z Wilna d. 30 Augusti r. 1654.
List Xięcia Radziwiłła Hetmana w. lit. do Xiędza Jerzego Tyszkiewicza. Bisk. wileńsk. Dan d. 8 Augusti 1654.
List z obozu pod Szkłowem d. 12 Augusti r. 1654.
List z Wilna d. 20 Augusti, do Warszawy.
List z Wilna d. 8 Aug.
Relacya potrzseby, która zaszła między wojskiem W.X.Litewskiego a Moskwą pod Ciecierzynem, d.24 Augusti 1654
Z obozu d. 14 Augusti 1654.
Z obozu litewskiego d. 13 Augusti r. 1654.
Z obozu litewskiego d. 14 Augusti 1654.
Z obozu pod Orszą dnia 2 Augusti, pisany do Wilna.
Z Wilna d. 16 Augusti r. 1654.

, . ., 18411892.- .1-5.
1658 ѣ. , ѣ.

, ., 1813-1894, .1-5.
1667, 1, ( ѣ) Ѣ ѣ ѣ

. . Vilnius: 1995

I. .

PAMIĘTNIKI JANA CHRYZOSTOMA PASKA
Rok 1660

. . - , .., , 1991
III. -
Norman Davies. EUROPE: A HISTORY
CHRISTENDOM IN CRISIS PESTIS (p. 455-468)
Jerzy Ochmański. LITEWSKA GRANICA ETNICZNA NA WSCHODZIE OD EPOKI PLEMIENNEJ DO XVI WIEKU
.WSTĘP
1. ROZWÓJ I WYNIKI BADAN NAD WSCHODNIĄ GRANICĄ LITEWSKO-RUSKĄ OKRESU WCZESNOHISTORYCZNEGO DO XVI WIEKU
2. ZAŁOŻENIA METODOLOGICZNE
3. WALKA LITWY Z RUSIĄ O GRANICĘ POLITYCZNĄ DO XIII WIEKU
4. POGRANICZE LITEWSKO-KRYWICKIE W EPOCE PLEMIENNEJ
5. KWESTIA ZASIĘGU OSADNICTWA LITEWSKIEGO I RUSKIEGO NA POGRANICZU WSCHODNIM W XIII WIEKU
6. STOSUNKI WYZNANIOWE NA POGRANICZU LITEWSKO-RUSKIM DO POŁOWY XVI WIEKU
7. WSCHODNIA GRANICA LITEWSKA W ŚWIETLE TOPONOMASTYKI
8. ZASIĘG LITEWSZCZYZNY NA WSCHODZIE W ŚWIETLE INWENTARZY DÓBR ZIEMSKICH Z KOŃCA XVI WIEKU
9. WYSPY LITEWSKIE W GŁĘBI BIAŁORUSI W XIV - XVI WIEKU
A. LITHUANIA PROPRIA I JEJ ZASIĘG NA WSCHODZIE W XV - XVI WIEKU
B. WYNIKI BADAN, SPIS MAP, SPIS TREŚCI
C. LITHUANIAN ETHNICAL BOUNDARY IN THE EAST FROM THE ANCESTRAL EPOCH TILL THE SIXTEENTH CENTURY

IE
66. (1441) ѣ ѣ, , , a ѣ ѣ . ѣ.
67. ѣ, . ѣ.
68. 1507. ѣ, o , ѣ , a ѣ , , ѣ ...
69. 1516 9. ѣ, . , ѣ ѣ . ѣ
70. 1552 . ѣ, ѣ . , o ѣ . ѣ.
71. 1555 30. ѣ, ѣ ѣ ѣi . ѣ.







?

?
!

:

...
.
 : 2
 : 0
 : 2

- 0.21 . -