Jakubovskis J.
TAUTYBIŲ SANTYKIAI LIETUVOJE PRIEŠ LIUBLINO UNIJĄ.

K., 1921, psl. 6-11 (ištrauka)

      6

      ...ežero ir Neries, kur daugiausia kaimų, pavadintų slavų kilimo žodžiais. Dvi rytų apskritys: Vileikos ir Dysnos, tur būt, jau tada buvo gudų gyvenamos ir neturėjo lietuvių gyventojų. Tuo būdu etnografinė lietuvių teritorija XVI šimtm. buvo apėmusi maždaug pusę dabartinės Vilniaus gubernijos.

      Dėl etnografinio lietuvių ploto dabartinėse Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose galimia pasakyti, kad nuo XVI šimtmečio etnografinės sienos neturėjo didelių atmainų¹¹).

      Grįždami giliau į praslinkusius šimtmečius, mes galime jau tik apytikriai apibrėžti etnografinės Lietuvos sienas. Jogailos dokumente (1387 m.). kuriame įvardinti visi atiduoti Skirgailai valdymai, tarp kaimų, esančių ,,na ruskoj storonie", sutinkame Lebedevo ,,valsčiuką" su aplinkiniais sodžiais¹²). To paties vardo miestelis yra ant Ašmenos ir Vileikos apskričių sienos. Rusiški valsčiuko ir aplinkinių sodžių pavadinimai ir pats pažymėjimas vietos ,,na ruskoj storonie" nurodo, kad Jogailos laikais šios žemės nepriklausė etnografinei Lietuvai. Iš Haličo Voluinės kronikos sužinome, kad jau XIII š. Nemuno aukštupis buvo laikomas siena tarp tikrosios Lietuvos ir Lietuvos Rusų¹³).

      Tuo būdu galime patikrinti, kad XIII ir XIV šimtmečiuose etnografinės Lietuvos sienos maža tesiskyrė nuo XVI š. sienų. Galima tik imanyti, kad lietuvių kunigaikščių Alšanskių ir Svirskių giminių valdymai — Alščnai ir Svyriai — buvo lietuviski. Tokie pat, tur būt, buvo Ašmenos, Lydos ir Krėvos miestai, kurie priklausė didžiajam kunigaikščiui. Patys pavadinimai rodo j jų lietuvišką kilimą. Senesniais laikais lietuvių gyvenamos vietos turėjo plėstis dar toliau. Galimas dalykas, kad vadinamieji Juodieji Rusai, kurie apimdavo vėlesnę Naugarduko vaivadiją ir Gardino sritį, senų senovėje buvo etnografiniai lietuviškas kraštas.

      1044. Ходи Ярославъ на Литву и на весну заложи Новгородъ¹⁴)

      7

      Rodos, kad šis paminėjimas reikėtų suprasti Jaroslavą Išmintingąjį anais metais kariavus Lietuvoje, nugalėjus lietuvius ir jų žemėje įkūrus Naują Gardą, vėliau pramintą Naugardėliu (Naugardu). Jeigu tas aiškinimas yra tikslus, tai mes turėtume pirmą istorijos žinią apie rusų kolonizaciją tame krašte, kuris vėliau buvo vadinamas Juodąja Rusija, taip pat ir pavirtinimą fakto, kad tas kraštas kitados buvo etnografinai lietuviškas. Į tai, kad Juodoji Rusija buvo lietuvių gyvenama, taip pat rodytų ir tas faktas, kad pirmoje XIX š. pusėje Slanimo apskrityje būta dviejų lietuviškai kalbančių sodžių¹⁵). Be to, iš upių ir ežerų vardų galime spręsti, kad priešistoriniais laikais lietuvių gyventa dar toli už dabartinės etnografinės Lietuvos sienų. Žymus krašto plotas, kuris siekia Pripetės, Dauguvos ir Nieprio vidurupių krantų, ir dabar gyvenamas rusų, turi daugiausia neslaviškų vardų, aiškiai rodančių i savo lietuvišką kilimą¹⁶). Tuo būdu reikia pripažinti etnografinio lietuvių elemento pasitraukimą prieš rusus esant gaivaliniu procesu, kuris ėjo daugiau kaip tūkstantį metų. Panašus procesas reiškiasi ir suomių giminėse, kurios kitados buvo apėmusios visą Europos rytų lygumos šiaurinę dalį, tačiau ilgainiui buvo rusų išstumtos iš didesnės dalies savo seniau gyventų vietų.

      Iš aukščiau padarytos rusų lietuvių etnografinės sienos atmainų apžvalgos galime spręsti, koks plotas buvo lietuvių gyvenamas Lietuvos valstybės buvimo laikotarpiu, t. y. XIII— XVI šimtmečiais. Turėdami galvoje didelį valstybės išsiplėtimą, ypatingai Algirdo ir Gedimino nukariavimų laikais, turime įsitikinti, kad etnografinė Lietuvos teritorija neapimdavo ir ketvirtos visos valstybės dalies. Kai Lietuva Vytauto laikais buvo užėmusi didžiausią plotą, etnografinės Lietuvos žemės sudarė 1/10 visos valstybės dalį, o XVI šimtm., jam sumažėjus, etnografinė Lietuva sudarė 1/6, dalį.

      Nors ir didumo nedidelė etnografinė Lietuva, buvo neabejojamai svarbiausia valstybės dalis; ten buvo ir abi Lietuvos sostinės — Vilnius ir Trakai. Be to, del savo artimos kaimynystės su abiejų ordenų ricierių valdymais ji buvo lyg kokia didžiulė tvirtuma, kurioje buvo sutrauktos visos valstybėsjėgos pavojingiausiam priešininkui atremti.

      8

      Ji buvo taip pat tankiausiai gyvenama ir turinti daugiausia karių valstybės dalis. Lietuvos Metrikos knygose randame 1528 metais rašytą rejestrą (sąrašą), kuriame parodoma, kiek raitųjų kareivių turi pastatyti karui kiekviena apskritis, kiekviena žemė ir žymiausi Didžiosios Kunigaikštystės ponai ir kunigaikščiai¹⁷)

      Kadangi nuo 8 kiemų (,,tarnybų"), kuriais vadindavo kaimiečių mokesčiu vienetus, turėjo būti statomas vienas raitas kareivis, tai kareivių skaičius, kurį pristatydavo kuri nors apskritis ar žemė, duoda apytikrę sąvoką apie tai, kiek tankiai buvo toji žemė ar apskritis gyvenama. Taigi iš to paties rejestro matyti kaip ant delno, kad grynai lietuviškos dalys padalytos i žymiai mažesnes apskritis ir pristato daug daugiau karių, kaip tokio pat didumo rusų dalys. Todel neabejojama, kad tikroji Lietuva XVI šimtmetyje buvo tankiau gyvenama, kaip priklausomos jai rusų žemės.

      Remdamiesi jau pažymėtu rejestru galime net apytikriai apibrėžti Lietuvos valstybės ploto abiejų elementų skaitinę jėgą. Kaip jau yra žinoma, Lietuvos valstybė buvo sudaryta iš tikros Didžiosios Kunigaikštystės ir iš priklausomų žemių, •kurios turėjo kai kurių vietos skirtingumų¹⁸). Tokios žemės buvo: Žemaičių, 3 Pagirių, Valuinės, Kijevo, taip pat Polocko, Vitebsko ir Smolensko žemės. Paskutiniosios buvo netekta 1514 m. Norėdami sužinoti, kiek tankiai buvo gyvenamos lietuvių ir rusų žemės, turime pirmiausia ištirti kontingensus, kurie buvo statomi tikros Didžiosios Kunigaikštystės apskričių. Žinodami apytikriai sieną tarp lietuvių ir rusų gyvenamų žemių, galime lengvąi išskirstyti tas apskritis į dvi grupes: vieną lietuvių, antrą rusų. Sudėję abiejų grupių kontingensus gausime du skaičius, kurių santykis apytikriai sutiks su skaitiniu abiejų etninių elementų santykiu siauriau imamos Lietuvos kunigaikštystės sienose. Turime tik atminti, kad apskričių kontingensai nesudaro dar ginkluotų krašto pajėgų pilnaties. Čia reikia dąr priskaityti žemesniųjų ponų ir kunigaikščių būriai, kurie nėra įtraukti i apskričių kontingensus. Bet kadangi ponų valdymai buvo ir lietuvių ir rusų krašto dalyje, tai jie negali turėti žymios įtakos abieju grupių skaičių santykiui. Nežinodami tiksliai, kur

      9

      buvo būrinių ponų valdymai, turime ponų kontingensus neįtraukti į skaičiavimą¹⁹).

	Lietuvių apskritys	(arklių)			Rusų apskritys	(arklių)
1.	Ukmergės	402		1.	Naugardėlio	350
2.	2/3 Ašmenos20)	139		2.	Minsko	79
3.	Medininkų	251		3.	Hainos	14
4.	Rudaminos	329		4.	Lydos	86
5.	Nemiežių	92		5.	1/3 Ašmenos	125
6.	Kernavos	262		6.	Markovo	27
7.	Maišiogalos	98		7.	Krevos ir Svyrių	96
8.	Pienėnų	169		8.	Vosyliškių	193
9.	Giedraičių	234		9.	Braslavo	32
10.	Sudervos	47		10.	Ostrinos	73
11.	Nemenčyno	40		11.	Žaludko	36
12.	Anykščių	24		12.	Gardino	243
13.	Kauno	321		13.	Valkavisko	248
14.	Žiežmarių	116		14.	Slonimo	96
15.	Sumeliškių	151		15.	Kamenco	69
16.	Leipalingio	46		16.	Brąstos	165
17.	Aukštadvario	117		17.	Pinsko	102
18.	Eišiškių	263		18.	Kleckų	57
19.	Rodūnės	122		19.	Gardelio(Davidgarduko)	21
20.	Perlojos	26		20.	Ragačevo	3
21.	Kaniavos	17		21.	Kobrino	83
22.	Drasūniškių	31		22.	Grušovo ir Čerevačico	14
23.	Birštono	32			Viso -	2212
24.	Merkinės	59			(vertime nurodyta 196 vietoj 193)
25.	Upytės	379
26.	Trakų	55
27.	Kurklių.	69
	Viso -	3891

      Tuo būdu gauname sumą iš lietuvių gyvenamų apskričių pristatomų arklių —3891, o iš iš rusų apskričių — 2212; jeigu dabar išreikšime abiejų skaičių santykį procentais,tai gausime 64% lietuvių ir 36% rusų pristatomų arklių.

      10

      Manykime net, kad lietuvių apskritys buvo smarkiau patraukiamos kariuomenės tarnybon, kaip rusų, ir toliau turėdami galvoje tą aplinkybę, kad panieprių valsčių buvo silpna bajorų nuosavybė, ir tuo būdu tie valsčiai pristatydavo mažiau kariuomenės, kaip tikrai lietuviški, pagaliau jeigu pridėsime kokį rusų gyventojų skaičių, nes rusų dalyje buvo ir dvi dalinės kunigaikštystės — Slucko ir Mstislavo, kurių mes nepriskaitėme — vis delto turėsime pripažinti, kad Didžiojoj Kunigaikštystėj lietuvių būta daugiau, kaip rusų. Šis faktas, toks skirtinas nuo buvusios ligi šių laikų nuomonės apie Didžiosios Kunigaikštystės etninę sudėtį, daro suprantamą lietuvių elemento persvarą prieš gudus, kuri aiškiai pažymima ir Lietuvos istorijoje.

      Jeigu dabar pereisim prie priklausomų Lietuvai žemių, pamatysime, kad didžiausią skaičių, 1839 arklius, pristato grynai lietuviška Žemaičių žemė. Toliau eina 3 Pagirių žemės (Drohičiaus, Melnikų ir Belsko), kurios kartu pristato 1536 arklius. Etnografinai imant Pagiriai nebuvo lietuviški, tačiau nebuvo ir išimtinai gudiški. Rusų elementas maišėsi ten su lenkų, kaimiečių (tarpe buvo daugiausia rusų elemento, o bajorų tarpe — lenkų. Kad jau tada Pagiriuose būta gausingo skaičiaus bajorų, matyt kad ir iš Pagirių kontingenso, kuris ypatingai žymus palyginus su nedideliu Pagirių plotu. Grynos rusų žemės pristato žymiai mažesnį skaičių. Valuinės—821 arkli²¹), Polocko žemė — 712 arklių, Vitebsko — 91 arklį. Kijevo žemė rejestre visai nepažymėta. Tur būt, Kijevo bajorija nebuvo visa šaukiama visuotinuoju šaukimu, kadangi, turėjo pakankamai darbo gindama savo sienas nuo Totorių. Tas pat galima, tur būt, pasakyti ir apie Lietuvos Podolių arba Braclavo ir Vinicos apskritis, kurios taip pat nepažymėtos rejestre. Tačiau tos dalys buvo anais laikais labai retai gyvenamos ir, tur būt, reikalui atsitikus būtų pristačiusios labai nedidelį skaičių.

      Jeigu mes dabar sudėsime skaičių kareivių, pristatomų Didžiosios Kunigaikštystės etnografinai lietuviškų apskričių ir Žemaičių žemės skaičių iš vienos pusės, o rusų apskričių ir priklausomųjų žemių (be Žemaičių) iš antros, tai gausime dvi sumas, kurių santykis maždaug parodys lietuvių ir rusų gyventojų santykį visame valstybės plote.

      11

1. Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių apskritys - 3891 arklį
2. Žemaičių žemė - 1839
viso: 5730 arklių.

1. Didž. Kunig. gudų apskritys - 2212 arklių
2. 3 Pagirių apskritys - 1536
3. Valuinės žemė - 821
4. Polocko žemė - 712
5. Vitebsko žemė – 91
viso: 5372 arklių.
      Kadangi ir siauriau imant Didžiąją Kunigaikštystę reikėtų, kaip jau mes buvome paminėję padaryti pataisa rusų elemento naudai, o prie rusų žemių skaičiaus priskaityti dar trūkstamus būrius Kijevo žemės ir Lietuvos Podoliaus, tai iš antros pusės nuo Pagirių skaičiaus reikėtų atskaityti nemažas skaičius lenkam . Tuo būdu skaičių santykis ne labai pakitės, ir galime laikyti tikra, kad visoje Lietuvos valslybėje XVI šimtm. tikrieji lietuviai jeigu nebuvo sudarę didžiumos, tai bent buvo skaičiaus atžvilgiu lygūs su rusais. Mums, įpratusieins žiūrėti i senovėss Lietuvos valslybę rusų istoriniu raštų akimis, ši išvada gali pasirodyti netikėta. Tačiau kitaip žiurėjo anų laikų žmonėss. Erazmas Ciolek, kelerius metus buvęs d.Lietuvos kunigaikščio Aleksandro sekretorium ir buvęs jo išsiųstas su pasiuntinybe j Romą pas popiežių Aleksandrą VI, pasakė 1501m. popiežiui kalbą, kurioje, pasakodamas jam apie savo įgaliototojo valstybę, tarp ko kita sako: ,,Lietuviai šneka sava kalba. Bet kadangi gudai gyvena beveik pusėje kunigaikštystės, tai jie dažniausiai vartoja gudų kalbą, jiems lengvesnę ir malonesnę)". Taigi d. Lietuvos kunigaikščio pasiuntinio akyse Lietuva buvo kraštas, kur lietuviai persveria savo skaičiumi, o gudai esą beveik jiems lygūs.

      Kad anų laikų žmonių akyse Lietuva atrodė sudėta iš dviejų maždaug lygių etninių elementų, matyti ir ir iš to, jog 1544 metais Bresto seime iškilus Statuto pataisymo klausimui, karalius pavedė išrinkti komisiją iš Romos' katalikų ir Graikų tikėjimo asmenu, t. y. lygaus lietuvių ir rusų skaičiaus²³).

11) Braslavo apylinkės jau XVI š. turėjo rusus gyventojus, Gardino apskritis buvo taip pat gyvenama daugiausia rusų, o dabartinės— Suvalkų gubernijos kraštas, vadinamas ,,Užgirių Keliu" ir tada clar menkai gyvenamas, buvo etnografiniu atžvilgiu, kaip ir dabar, daugiausia lietuviškas.

¹²) Jakubowski. Opis Księstwa Trockiego. Prz. hist. 1907, V.
¹³) Kronika kalba apie Vaišelką: «и приде опять Новгородокъ и учини собъ монастыръ на ръцъ Немнъ, межи Литвою и Новымъ городкомъ, и ту живяше.»
¹⁴) Антоновичъ. Моногр. pusl.10
¹⁵) Balinski I Lipinski Star. Polska, III. 1846, pusl. 264. Autorius mano, kad tai esančios sodybos, įkurtos prūsų išeivių per kryžeivių karus.
¹⁶) Кочубинский. Територiя доист. Литвы. Ж.М.Н.Пр. 1897. I.
¹⁷) Rejestro skaičius paduoda Liubavskis. Lit.-russk. sejm. pusl. 335-360
¹⁸) Таi išrodė pirmas Liubavskis savo rašinyje „Областное дьленiе" еtс.
¹⁹) Iš tos pačios priežasties neįtraukiame totorių būrių.
²⁰) Anų laikų Ašmenos apskritis nebuvo tokia, kokia jį yra dabar. Žiemos rytų dabartinės Ašm. apskr. dalį buvo apėmę mągnatų valdymai, kaip ir Krėvos apskritį. Manome, kad anų laikų Ašmenos apskrities 2/3 buvo lietuvių gyvenama.
²¹) Palyginti nedidelis didelės ir tankiai gyvenamos Valuinės žemės kontingensas aiškinamas dideliu anų žemių ponų valdymų skaičiumi. Tačiau nereikia pamiršti, kad ir tikrojoj Lietuvoj buvo daug ponų; valdymų, neįtrauktų į apskrčių sudėtį.
²²) (Lithuani) linguam propriam observant. Verum quia Rutheni medium fere ducatum incolunt, illorum loguela, dum gracilis et facilior sit, untuntur communius. Theiner. Mon. Pol. et Lith. II, 278.
²³) Zbior praw litewskich, pusl. 397-413

[ Вернуться в раздел XVI век | Вернуться в Оглавление ]